Šią savaitę susėdę prie apskrito stalo Trišalės tarybos atstovai pešėsi dėl minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) dydžio. Stebino ne profesinių sąjungų atkaklus noras priversti darbdavius mokėti daugiau, bet darbdavių tylus sutikimas.
Pats siekis įstatymais nustatyti išimtinai nuo ekonomikos vystymosi priklausančius rodiklius yra ydingas, žalingas ir neteisingas. Tačiau jeigu jau imamasi tai daryti, pažvelkime, kas yra tokio siūlymo iniciatoriai. Juk jeigu įstatymas – žmonių valios aktas, kas yra tie, kurie diskusijose dėl MMA atstovauja šalies gyventojus?
Viena iš nacionalinėse derybose dalyvaujančių šalių – profesinės sąjungos. Lietuvoje vos kas dešimtas dirbantysis priklauso profsąjungoms, o iš visų Lietuvoje veikiančių profsąjungų tik keletas priklauso Trišalei tarybai. Tad pasidaro smalsu, kodėl nacionalinėse derybose atstovaujami tik kelių profesinių sąjungų nariai. Kur kiti? Ar jie nenori dalyvauti derybose, kuriose sprendžiami darbo santykių ir atlyginimų dydžių klausimai, tiesiogiai paliesiantys juos visus ir kiekvieną atskirai, o gal jų į būrelį tiesiog nepriima? Ar gali profesinės sąjungos, Trišalėje taryboje atstovaujančios vos kelis procentus šalies dirbančiųjų, reikšti nuomonę visų dirbančiųjų vardu? Ar Seimas, tardamas paskutinį žodį įstatymų leidybos procese, gali sau leisti remtis kelių procentų Lietuvos gyventojų nuomone, laikydamas tai visų dirbančiųjų oficialia pozicija?
Kita derybose dalyvaujanti šalis – darbdavių asociacijos. Pažvelgus į Trišalėje taryboje darbdavius atstovaujančias organizacijas, galima pagalvoti, jog visi Lietuvos darbdaviai priklauso išimtinai pramonės sektoriui. Tad galbūt tam sektoriui, kuris atstovaujamas Trišalėje taryboje visų Lietuvos darbdavių vardu, MMA dydžio kėlimas ir nėra problema. Tai kodėl jie atstovauja ir tuos darbdavius, kuriems MMA kėlimas būtų nepakeliamas? Čia taip pat, kaip įmonės savininkas, kurio biurų patalpose lubų aukštis yra 3 metrai, atstovautų įmonių savininkus, kurių biuruose visos lubos yra iki 2 m. aukščio, ir svarstytų galimybę lubas šiek tiek pakelti. Gal dešimt, gal dvidešimt centimetrų. Aukštų lubų savininkui neįdomu, jog neįmanoma tiesiog pakelti lubų nepertvarkius viso pastato. Tačiau koks jam skirtumas – jam pačiam gi kelti nereikės – pas jį ir taip aukštos.
Ar MMA kėlimas Kaune tenkina Kauno smulkiuosius verslininkus? Ką apie keliamą MMA mano paslaugų sektorius? Ką pasakytų verslininkai provincijose? Labai paprastai paaiškintų MMA žalą, kaip ši nedidelės kepyklėlės savininkė per vieną žinių laidą: „Tokioms įmonėms, mažoms, kaip mums, tai (MMA didinimas – aut. past.) būtų pražūtis, todėl, kad mes suprantame tuos dalykus kitaip. Kuo daugiau žmogui kelsi atlyginimą, tai aš nežinau kokiomis kainomis mes turėsime pardavinėti savo produkciją. Savo sausainiams, pyragams, tortams, kuriuos labai skanius gaminame, mes turime laikytis kokių tai ten perkamųjų kainų, nes kitaip iš mūsų niekas nepirks”.
Ką apie MMA kėlimą mano ilgalaikiai bedarbiai, ką tik mokslus baigę ir pirmojo darbo ieškantys jauni žmonės, dirbti norintys neįgalieji, galų gale – dirbti norintys moksleiviai, kuriems visai neseniai Vyriausybės nutarimu buvo apsunkintos galimybės dirbti? Jų nuomonė šioje diskusijoje yra svarbiausia, nes didelis MMA jiems gali būti tas per aukštas laiptelis, kurio neįveikus lauks Skandinavijos braškių laukai.
Šiuos visuomenės narius turėtų atstovauti trečioji Trišalės tarybos narė – vyriausybė. Tačiau vyriausybė yra vykdomoji valdžia, o valdžia juk turi priimti tokius sprendimus, kurie būtų naudingi visiems. Visiems – tai ir darbdaviams, ir verslininkams, ir bedarbiams, ir jaunimui, ir neįgaliesiems, vyrams, moterims, vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ir apskritai visiems kitiems piliečiams.
Taigi, vyriausybė atstovauja ir tuos, su kuriais derisi. Labiau iškreiptų atstovavimo formų būtų sunku ir sugalvoti.
Apskritai stebina, jog vis dar yra žmonių, šventai tikinčių, kad įstatymais tiesiogiai galima padidinti žmonėms atlyginimus. Neabejotina, kad geri, žmonėms patogūs, teisingi ir veikti netrukdantys įstatymai turi įtakos ekonomikos augimui, tačiau nustačius, kad MMA Švenčionėliuose staiga bus 2000 Lt, žmonės nepradės gyventi geriau – daug žmonių gali tiesiog nuspręsti, jog vystyti verslą yra per brangu, niekas neperka prekių, kurios gaminamos mokant tokius atlyginimus. Blogiau už šį scenarijų yra tik arogantiškas pasakymas, jog jeigu verslas nesugeba mokėti tokios, kokią valdžia nustatė, algos, tai toks verslas turi ir bankrutuoti.
Kalbos, jog MMA gali būti keliamas tam tikriems sektoriams, regionams ar žmonių grupės, yra kartu ir viešas prisipažinimas, jog MMA kėlimo iniciatoriai supranta šios idėjos žalą. Norėdami išvengti bent dalies dėl MMA didinimo neišvengiamai atsirasiančių neigiamų pasekmių, norima jas sušvelninti MMA keliant tik turtingesniuose regioniuose ar sektoriuose. Tačiau kodėl tuomet apskritai daryti blogybę, sąmoningai suvokiant, kad tai visgi yra blogybė? Ar nevertėtų pagalvoti apie būdus, kurie iš tiesų padėtų žmonėms turtėti?
MMA didinimo idėjos šalininkai teigia, jog MMA pavieniams sektoriams ar regionams yra suderėtas Skandinavijos šalyse ir žmonės ten nuostabiai gyvena. Tačiau diferencijuotas MMA atskiriems sektoriams ir regionams galioja ir komunistinėje Kinijoje. Taip pat galioja ir vienoje skurdžiausių pasaulio valstybių – Bangladeše. Taip yra dėl to, kad ne MMA dydis lemia gerovę šalyje, o palankios sąlygos dirbti ir kurti.
Galų gale, vienas reguliavimas veda prie kito reguliavimo. Trišalės tarybos atstovai supranta, kad padidinus MMA dar kartą, verslininkai mažins darbuotojams etatus, trumpins darbo valandas arba mokės vokelyje. Užuot atsisakę savo nevykusio sumanymo, jie ieško būdų, kaip priversti darbdavius nemažinti etatų ir visą algą mokėti sąžiningai. O gal įstatymais uždraus įmonėms bankrutuoti?
