Kas yra vis labiau įsitvirtinanti dalijimosi, arba kitaip – bendradarbiavimo ekonomika? Tai verslo modelis, kai žmonės vieni kitiems prekes ir paslaugas siūlo skaitmeninėje erdvėje. Pavyzdžiui, Lietuvoje veikia keleivių pavežimo paslaugas teikianti bendrovė „Uber“, tarpusavio skolinimo platformos „Savy“ ar „Finbee“. Daiktus žmonės vieni kitiems nuomoja per dalinuosi.lt, būstus nuomoja airbnb.com ir t. t.
Tokio modelio versle veikia trys šalys: pardavėjai, pirkėjai ir platformos kūrėjai – administratoriai. Platforma – tai lyg skaitmeninėje erdvėje veikiantis turgelis. Tik ten galima gerokai daugiau. Vartotojai ir pardavėjai joje gali ne tik bendrauti, bet ir vertinti vienas kitą, atsiskaityti pačioje sistemoje ir pan.
Kuo labiau toks modelis populiarėja, tuo daugiau pasipriešinimo jis sulaukia iš dažnai išstumiamų tradicinių verslų. Dėl tokių verslui ir valstybėms kylančių iššūkių Europos Komisija (EK) paskelbė gaires, kaip tvarkytis su dalijimosi ekonomika, kad jos plėtra duotų kuo daugiau naudos.
Skaičiuojama, kad Europos Sąjungoje (ES) dalijimosi ekonomikos platformų kūrėjai ir paslaugų teikėjai pernai uždirbo apie 28 mlrd. eurų pajamų. Ir šie verslai nepaliaujamai auga. Penkių stambiausių dalijimosi ekonomikos sektorių – apgyvendinimo, keleivių vežimo, kasdienių paslaugų, profesionalių ir techninių paslaugų bei finansavimo – pajamos, palyginti su 2014 metais, padvigubėjo.
Skaičiuojama, kad šie nauji verslai turi potencialo prie ES ekonomikos kasmet pridėti net iki 572 mlrd. eurų. EK, suvokdama didžiulį šių naujų verslo modelių potencialą, ragina valstybes nares žiūrėti į dalijimosi ekonomiką kuo lanksčiau. Tai reiškia – taikyti įvairius veiklos apribojimus, pavyzdžiui, licencijavimą, tik tais atvejais, kai jie būtini visuomenės gerovei ir viešajam interesui užtikrinti.
Absoliutūs draudimai užsiimti tokia veikla arba paslaugų teikėjų ar platformų ribojimas įvardijami kaip kraštutinės priemonės, kurių apskritai reikėtų vengti. Čia ir prasideda problemos. Imkime „Uber“ Prancūzijoje pavyzdį. Iki „Uber“ atėjimo valdžia tradicinį taksi verslą buvo sureguliavusi iki retai kur pasitaikančio absurdiškumo lygio. Štai Paryžiaus valdžia dar 1937 metais nusprendė, kad mieste gali būti tik 14 tūkst. taksi automobilių.
Gyventojų per visą tą laiką padvigubėjo – nuo 5,7 mln. iki 12,2 milijono. O licencijų skaičius buvo padidintas tik nuo 4 tūkst. iki 18 tūkstančių. Įvyko neišvengiama – gerokai išaugo licencijų kainos. Už vieno taksi licenciją gali tekti pakloti 200 tūkst. – 250 tūkst. eurų. Licencijų savininkai suinteresuoti, kad valdžia neišduotų daugiau licencijų, nes jos tampa investicija. Vyresni vairuotojai net perpardavinėja tokias licencijas, kad užsitikrintų sočią senatvę. O bet kuris naujas taksi vairuotojas turi įklimpti į skolas tik tam, kad įsigytų tokią licenciją. Į tokią išklerusią sistemą atėjęs „Uber“ sukėlė šoką. Nuo programėlės pasirodymo taksi vairuotojų pajamos per dvejus metus krito 30–40 procentų.
Tokie drastiški pokyčiai paskatino taksi vairuotojus eiti į gatves ir deginti „Uber“ vairuotojų automobilius. Didžiulis taksi vairuotojų lobistinių grupių spaudimas laimėjo prieš sveiką protą ir naudą vartotojams – valdžia uždraudė „Uber“ paslaugas Prancūzijoje. Paklausa toliau ribojama. Tiek nauji vairuotojai už licencijas, tiek žmonės už taksi paslaugas toliau permoka.
Dabar Prancūzijos laukia dar vienas iššūkis. EK aiškiai pasakė, kad toks reguliavimo kelias, kurį šalis pasirinko, yra nepriimtinas. Laukia logiškas, tačiau sudėtingas kelias – pripažinti, kad licencijavimo tvarka pasenusi, ir ją panaikinti, taip leidžiant plėtotis pavėžėjimo paslaugoms.
Jei pradėti taksi veiklą nebūtų kainavę nesuvokiamam brangiai, taksi vairuotojams būtų buvę paprasčiau tiesiog persikvalifikuoti ir pradėti teikti paslaugas naudojantis nauja programėle. Vilniuje nutiko panašiai. Daug paprastų vairuotojų, taip pat buvusių taksistų, pereina į mobiliąsias platformas ir toliau vežioja klientus.
Kita vertus, ne viskas dalijimosi ekonomikos srityje yra taip gerai, kaip pavėžėjimo srityje. Imkime tarpusavio skolinimą – skaitmenines platformas, kuriose vieni žmonės kitiems gali paskolinti pinigų. Nors tarpusavio skolinimo platformoje veikia du nepriklausomi žmonės, veikla reguliuojama kaip greitieji kreditai. Taikomi analogiški reklamos apribojimai, paskolos davėjas vienam gavėjui negali suteikti didesnio nei 500 eurų kredito, o kredito gavėjas iš skirtingų kreditorių negali gauti daugiau nei 5 tūkst. eurų kredito per metus.
Be galo svarbi bendradarbiavimo ekonomikos nauda – nauji būdai užsidirbti. Ir tai nėra tradiciniai darbai, paremti darbo sutartimis. Tai galimybė žmonėms dirbti jiems priimtinu grafiku ir sąlygomis. Didžioji dalis parduodančiųjų prekes ar paslaugas dalijimosi ekonomikos platformose užsiima tuo kaip papildoma veikla. EK iš esmės siūlo teisingus sprendimus. Leidžiant vystytis bendradarbiavimo ekonomikos modeliams, laimės visi. Atsiradusios pigesnės ir lankstesnės paslaugos parodė, kad tradicinis verslas kartais yra sustabarėjęs dėl įstatymų reikalavimų.
Tuo tarpu vartotojams ir patiems paslaugų teikėjams reikia daugiau lankstumo. Juk dėl to, kad galime naudotis pigesnėmis paslaugomis, pirmiausia laimi vartotojai.
Yra du keliai. Pirmas – priešintis pokyčiams ir vilktis pasaulį užvaldančio ekonominio proveržio gale. Antras – pasinaudoti technologijų suteikiamomis galimybėmis. Tai leistų pasireikšti žmonių išradingumui lanksčiomis ir paprastomisąlygomis kurti naujus verslus, kurie ne tik padidintų tiek Lietuvos, tiek visos ES ekonomikos augimą, bet ir sukurtų naujų būdų užsidirbti, o vartotojams teiktų prekes ir paslaugas pigiau.
