Bene svarbiausioje žmogui srityje jokių gerų pokyčių jau seniai nevyksta. Nors keičiantis valdžioms ir ministrams lyg ir keliami ambicingi tikslai (sumažinsime pacientų eiles, išnaikinsime korupciją, sutvarkysime sveikatos paslaugų apmokėjimo tvarką, padidinsime atlyginimus ir t.t.), tačiau tuo viskas ir pasibaigia. Sveikatos apsaugos reforma ir problemų sprendimas vis nukeliami į ateitį.
Kokią sveikatos apsaugą turime dabar?
Daugelis sutinka, kad sveikatos apsaugoje turime daug neūkiškumo, neskaidrumo ir neteisingumo. Pagrindinis sveikatos apsaugos finansavimo šaltinis – Privalomasis sveikatos draudimo fondas (PSDF) susiduria su rimtais iššūkiais. Sveikatos apsauga didžiąja dalimi yra valstybinė. Visi privalomai turi draustis ir mokėti įmokas į PSDF. Tačiau tik mažiau kaip pusė šalies gyventojų suneša šį bendrą PSDF biudžetą, iš kurio didžiąja dalimi finansuojama visa sveikatos apsauga. Net 1,6 mln. gyventojų patys nesidraudžia sveikatos draudimu, jie yra apdrausti valstybės, o tiksliau – mokesčių mokėtojų, neatsižvelgiant nei į jų pajamas, nei į turimą turtą. Tai reiškia, kad net ir galintieji mokėti už savo gydymą nemoka sveikatos draudimo įmokų. Problema dar ir ta, kad mokesčių mokėtojų (t. y. sveikatos finansuotojų), gretos mažėja, o besinaudojančių sveikatos paslaugomis – auga.
Kitas svarbus dalykas – sveikatos draudimo įmokos priklauso ne nuo gaunamų sveikatos paslaugų, o nuo uždirbamų pajamų. O jei dirbi keliuose darbuose (pvz., pagal darbo sutartį ir verslo liudijimą), už sveikatos draudimą sumoki kelis kartus. Sumoki daug ar mažai valstybinėje sistemoje nėra skirtumo, už tai nei daugiau paslaugų gausi, nei greičiau pas gydytoją pateksi. Tokia sistema neskatina stengtis uždirbti daugiau ir sąžiningai mokėti PSD įmokas.
Vis dar neturime aiškios tvarkos, kada pacientai gali ir turi papildomai susimokėti už sveikatos priežiūros paslaugas. Dėl to, vienos įstaigos priemokos reikalauja, kitos – ne. O pacientai, nesuprasdami tvarkos, dažniausiai pasirenka sumokėti gydytojui „į kišenę”. Paradoksali situacija, kai nelegalios priemokos toleruojamos, legalios – draudžiamos. Kai kitose Europos valstybėse legalus prisimokėjimas už sveikatos paslaugas yra įprasta taisyklė, Lietuvoje tai – išimtis. Aišku, galima toliau prisidengti „nemokama“ medicina ir apsimetinėti rūpestinga valdžia, bet kokį rezultatą turime? Žmonės negauna paslaugų (laukia eilėse), o kai gauna, neretai vis tiek tenka „atsidėkoti“.
Sveikatos apsaugoje vis dar tvarkomasi neūkiškai – daug investicijų nukreipta į pastatus ir perteklinę įrangą, bet ne į svarbiausią turtą – darbuotoją ir pacientą. Anot Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, pagal turimą medicininę įrangą lenkiame daugelį šalių, tačiau pagal jos panaudojimą – velkamės uodegoje. Akivaizdu, kai kurios ligoninės rajonuose yra nevisiškai išnaudojamos. Toks ne visada racionalus lėšų paskirstymas kainuoja. Visų pirma, pacientams, kai lėšų stygius sprendžiamas sudarant eiles. Reikia operacijos? Lauk kitų metų, nes šiais metais pinigai jau baigėsi. Ir darbuotojams – potencialiai mažesniais atlyginimais.
Kokia sveikatos apsauga žadama partijų rinkiminėse programose?
Reikia pripažinti, jog daugumos partijų programose tikrai nemažai dėmesio skirta sveikatos sričiai. Kai kurios net parengė atskiras dabartinės situacijos analizes ir problemų sprendimų planus su konkrečiomis priemonėmis. Tai iš esmės yra sveikintina (geriau turėti aiškius tikslus ir priemones jiems pasiekti, nei apsiriboti abstrakčiais pasiūlymais, kurie neaišku, kaip bus įgyvendinti). Išanalizavus, ką partijos žada savo programose, dėliojasi kelios naujos sveikatos politikos formavimo kryptys: stagnacija arba trumparegiška politika (vargu, ar sulauktume reikalingų pokyčių) arba toliaregiška politika (teigiami pokyčiai ilgalaikėje perspektyvoje).
Stagnacijai priskiriami tokie partijų pasiūlymai, kurie „užmarinuotų“ įsisenėjusias sveikatos apsaugos problemas, jų nespręstų arba spręstų netinkamai. Pavyzdžiui, kai kurios partijos nemato problemos, kad regionuose ligoninės yra pustuštės, medicininė įranga dūla nenaudojama, o pacientai vyksta gydytis į didesnes ligonines. Priešingai, kategoriškai pasisako prieš ligoninių uždarymą mažesnėse vietovėse. Akivaizdu, kad kalbėti apie sumažinimą ar uždarymą yra nepopuliaru, o ypač sveikatos srityje. Tačiau apie kokią sveikatos apsaugą galime kalbėti, kai lėšos toliau bus investuojamos į pastatus, o kam gydytis ir dirbti regionuose nebus? Net politikų žadamos subsidijos ir lengvatos jaunų specialistų dirbti regionuose nevilioja.
Neaišku, ar ir kaip kai kurios partijos kovos su korupcija medicinoje, nes nei tokį tikslą išsikėlė, nei tuo labiau priemones nusimatė. Norėtųsi tikėti, kad problemą jos visgi žino, tik gal pamiršo įrašyti į programą. Kita vertus, tų pačių partijų programose rašoma apie „nemokamas“ sveikatos priežiūros paslaugas ir vaistus. Įvairūs populistiniai pažadai apie „nemokamą“ mediciną yra trumparegiški, daug kainuojantys ir niekaip nesprendžiantys svarbaus iššūkio – kaip užtikrinti tvarų sveikatos apsaugos finansavimą. Apsiribojama tik siūlymu didinti biudžetinį sveikatos apsaugos finansavimą, o ambicijų pritraukti papildomų finansavimo šaltinių – nėra.
Stebina ir tai, kad skelbiama, jog eilės perpus sumažės iki galo įdiegus elektroninę sveikatos sistemą (e–sveikatą). Arba politikai tikrai nesupranta, iš kur atsiranda eilės, arba apsimetinėja, kad nežino, arba iš tikrųjų naiviai tiki, kad popierizmas ir biurokratija yra didžioji eilių atsiradimo priežastis. Puiku, kad siekiama mažinti popierizmą, tačiau pacientų eilės dėl to taip drastiškai nesumažės, nors šiek tiek ir gali turėti įtakos. Tačiau pagrindinė eilių gydymo įstaigose priežastis – nepamatuojami poreikiai ir ribotos galimybės. Numatyto sveikatos apsaugos finansavimo nepakanka visiems pacientų poreikiams patenkinti. O tai sprendžiama sudarant eiles. Gydymo įstaigų su ligonių kasomis pasirašomose sutartyse nurodoma, už kiek paslaugų įstaigos gaus apmokėjimą. Viršijus nustatytą vadinamąją kvotą, paslaugų ligonių kasos neapmoka arba sumoka tik dalį kainos. Tad jei reikia paslaugos – lauk, nes paslaugų kvotos išnaudotos ir pinigų niekas daugiau neskirs.
Toliaregiška sveikatos politika – tai partijų pasiūlymai, turėsiantys teigiamų pokyčių ilgalaikėje perspektyvoje. Kai kurių partijų programose matosi pasirengimas vykdyti pribrendusias permainas sveikatos srityje. Dalis partijų pripažįsta, kad dabartinį sveikatos draudimą reikia keisti ta linkme, kad jis būtų socialiai sąžiningesnis dirbančiųjų atžvilgiu. O valstybės (t. y. mokesčių mokėtojų) lėšomis draudžiamųjų asmenų sąrašas taip pat taptų skaidresnis ir sąžiningesnis. Kitaip sakant, kad galintys žmonės patys susimokėtų už savo sveikatos draudimą ir nepiktnaudžiautų sistema.
Dalis partijų žada išnaikinti „nelegalius“ kyšius ir aiškiai reglamentuoti papildomus mokėjimus už paslaugas. Anot partijų, sutvarkius sveikatos paslaugų apmokėjimo sistemą, gyventojai galės oficialiai susimokėti ir greičiau patekti pas specialistą, pasirinkti brangesnes procedūras ir t.t. Tai taip pat paskatintų pacientus atsakingai ir taupiai naudotis paslaugomis. Kai kurios partijos supranta ir tai, kad reikia pertvarkyti sovietiniais laikais išpūstą sveikatos priežiūros įstaigos tinklą – mažinti perteklinį ligoninių skaičių, siekiant racionaliau naudoti esamus išteklius. Taigi, pagaliau siūlomi nepopuliarūs, tačiau svarbūs sprendimai, skaidrinant ir efektyvinant sveikatos sistemą.
Kai kurios partijos pasiryžusios išnaudoti privataus sektoriaus potencialą, ne tik pritraukiant daugiau privačių lėšų į sveikatos apsaugą, bet ir užtikrinant vienodas konkurencines taisykles valstybinėms ir privačioms gydymo įstaigoms. Puiku, kad partijos palaiko kitose srityse ir šalyse veikiančią patirtį. Tai sudarys sąlygas efektyvesniam paslaugų teikimui ir jų kokybės gerinimui.
Taigi, po rinkimų galime toliau buksuoti vietoje kaip iki šiol, arba eiti nauju toliaregišku keliu. Reikia tikėtis, kad Lietuvą valdysiantys politikai išdrįs taip reformuoti sveikatos apsaugą, kad sulauktume reikalingų teigiamų pokyčių.
