Ž.Šilėnas. Ne laikas aklam revanšui

Vyriausybė suformuota, programa patvirtinta, Seimo komitetai paskirstyti. Seimas, Vyriausybė ir ministerijos gali pradėti darbą. Nes pastarąjį mėnesį nei viena iš šių institucijų realiai nedirbo (koalicijų sudarinėjimas – nesiskaito). Ir nepaisant to, gyvenimas nesustojo. Tai verčia susimąstyti. Pabandykime įsivaizduoti, kas nutiktų, jei staiga mėnesį nebedirbtų verslininkai, dirbantys ir kuriantys žmonės? Sustotų viskas.

Kai vertini, kas nutiktų mechanizmui, pašalinus vieną elementą, pamatai to elemento svarbą. Todėl kuriančius ir dirbančius žmones reikia prisiminti net tik prieš rinkimus ar šventes bet ir priiminėjant biudžetus, nustatinėjant mokesčius. Prieš priimant bet kokį sprendimą, kontrolinis klausimas „Ar tai nepakenks dirbantiesiems ir kuriantiems?“ turi tapti automatiniu, kaip, pvz., posūkio rodymas. Pareiškimai „mums nereikia tokio verslo, kuris negali mokėti daugiau nei minimali alga“ turi būti vertinamas taip pat nepakančiai, kaip ir eismas kairiąja kelio puse. Dalis naujosios valdžios turi užsitarnavę pagarbą kaip realistai, sugebantys matyti realybę ir mąstyti ūkiškai. Būtų neprotinga tos reputacijos nepateisinti.

Nauja valdžia gali pasimokyti iš nueinančių klaidų. Ambicijos turi padėti eiti į priekį, bet tuo pat metu nenukirpti ryšio su realybe. Keliose srityse buvusios politikos keitimas ir grįžimas į realybę uždirbtų pelnytas simpatijas. Nutraukti keistą dešiniųjų karą su investuotojais energetikoje. Baigti dirbtinai „pūsti“ elektros energijos kainą. Skatinti investicijas, nuėmus nepagrįstą jų apmokestinimą pelno mokesčiu. Panaikinti nekilnojamojo turto mokestį gyventojams (ar bent jau neplėsti jo bazės).

Nueinanti valdžia darė ir daug teisingų sprendimų bei turėjo stiprų kompetencijos, modernumo ir vakarietiškumo įvaizdį. Jei ateinantieji nori nepateisinti jiems klijuojamų etikečių, jie tiesiog negali imtis sprendimų nukreiptų aklam revanšui. Prasidėjęs biurokratų, kontrolierių žabojimas (kontroliuojančių institucijų pertvarka), skaidrumo paieškos valstybės įmonėse (valstybės įmonių reforma), daugiau mokesčių mokėtojo teisių rinktis jam teikiamas paslaugas (pinigai paskui vaiką ar pacientą) jau yra Lietuvos realybės dalis. Bet koks bandymas atsukti laiką atgal tik patvirtins opozicijos kuriamą neigiamą principingai priešgyniaujančios Vyriausybės įvaizdį.

Didžiausias pavojus žmonių gerovei kiltų iš nepasvertų ideologiškai angažuotų sprendimų. Progresiniai mokesčiai nepadėtų neturtingiausiems ir tik pakenktų investicijų pritraukimui. Tariamas ideologinis pliusiukas taptų realiu ekonominiu minusu. Be to, labiau nekenčiamą mokestį, padėsiantį dešiniesiems mobilizuoti jauną, dirbantį miestų elektoratą kitiems rinkimams, vargu ar būtų įmanoma sugalvoti.

Vyriausybės programos projekto pagerėjimas suteikia vilčių, kad realistai gali perkalbėti revanšistus. Galbūt koalicijos partneriai atsimins, kad vieni iš jų pozicionavosi kaip išmanantys verslą, o kitų pavadinime anksčiau buvo žodis „liberalai“, o centro-kairės koalicijoje vyks lenktynės į realybę, o ne į kairę.