Rugsėjo 4-6 dienomis dalyvavau „Rytų Europos Davosu” vadinamame ekonomikos forume Krynicoje, Lenkijoje. Kadangi iš Vilniaus į Krynicą kelionė užtrunka mažiausiai 6 valandas, jas išnaudojau savo visiškai subjektyvių įspūdžių aprašymui. Dalis įspūdžių taip pat yra aprašyti LRytas.lt interviu.
Rugsėjo 4 d.
Lenkijos prezidento Komorovskio atidarymo kalba
Apie 2000 žmonių klausosi prezidento Komorovskio atidarymo kalbos. Spėju, ir 2000 jos interpretacijų. Bet galima išskirti kelias esmines žinias. Vizijos yra gerai, bet mums reikia faktų (keistoka formuluotė, turbūt dėl sinchroninio vertimo). Įmonės turi galėti atleisti darbuotojus ir mažinti atlyginimus. Darbo kodeksas turi būti lankstus. Valdžios našta verslui – maža. Šios mintys išimtos iš visos kalbos konteksto. Bet, sutikite, politikui sakyti tokius nepopuliarius dalykus sveikinimo kalboje yra drąsu (nes galėjo šnekėti apie išmaniąją-žaliąją ekonomiką ir visiems būtų tikę.) Tuo, matyt, ir skiriasi politikai – lyderiai ir tie politikai, kurie sako tai, kas populiaru. Tolesnės kalbos nebegirdžiu, nes esu apmąstymuose apie pasakytą frazę. Labai gerai tiks kaip leitmotyvas abiejuose vėlesniuose pasisakymuose: tiek apie mokesčius, tiek apie Eurą.
Mokesčiai. Moderuoju diskusijų panelį apie mokesčių konkurencingumą ES – „How competitive is the EU taxation”. Dalyvauja Slovakijos finansų ministerijos sekretorius, Italijos Senato Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, ir vienos didelės įmonės finansų direktorius.
Pirma gera mintis. Mokesčių didinimas neišspręs problemų. Taip, konsolidacijų, skylių uždarymas ir t.t. turi savo vietą. Viešuosius finansus valdyti gerai, yra daug geriau, nei valdyti blogai. Bet manyti, kad mokesčiai gali išlaikyti išpūstą viešąjį sektorių, t.y. suvaldyti finansus be išlaidų mažinimo – nerealu.
Antra. Šešėlinė ekonomika yra visose šalyse, ne tik posovietinėse. Ir visose šalyse ją sukelia tos pačios esminės priežastys – mokesčiai! Jei prekė, paslauga be mokesčių yra daug pigesnė ar darbo jėgą samdyti be mokesčių yra daug pigiau – tai žmonės taip ir darys.
Trečia. Valstybės sektorius turi ribas. Italas pasakoja apie savo tyrimus MIT su Sollow, ir net informuoja, kad egzistuoja Sollow-Baldassari teorema, pavadinta jo vardu. Kadangi ne kiekvieną dieną sėdi su žmogumi, kurio vardu pavadinta teorema, tai truputį ignoruoju laiko limitą ir sudėtingus aiškinimus.
Ketvirta. Suskaičiuoti mokesčių pajamas, lyginti su BVP ir remiantis tuo skaičiumi sakyti, kad šalyje mokesčiai yra aukšti ar žemi yra visiškai nerimta. Ką, beje, ir seniai maniau apie mūsų tam tikrus komentuotojus, teigiančius, kad Lietuvoje mažiausi mokesčiai Europoje. Kai mes LLRI skaičiuojame laisvės nuo mokesčių dieną, tai pabrėžiame jos simboliškumą. Kiti – pasižiūri mokesčių pajamų dalį BVP ir siūlo didinti mokesčių tarifus.
Rugsėjo 5 d.
Skalūninės dujos ir t.t.
Diskusijų panelis apie Lenkijos suskystintųjų gamtinių dujų terminalą “Waiting for Gas. LNG Terminal in Swinoujscie: Polish Gate to the Global Gas Market” prasideda džiaugsmu, kad EK pradėjo tyrimą prieš Gazprom. Kai kurie svečiai „elaboruoja“ toliau. Dujų pririšimas prie naftos kainos yra archajiškas ir nemodernus. Įmonės yra sudariusios ilgalaikius kontraktus su Gazprom, dabar “spot” rinkoje suskystintos dujos yra daug pigesnės, taigi – ilgalaikiai kontraktai, pririšti prie naftos kainų yra nesąžiningi.
Hmmm. Keletas politiškai nekorektiškų minčių. Kuomet ”spot” kontraktai buvo brangesni už vamzdynų kontraktus, tuomet sistema neatrodė nesąžininga? Jei tuomet pardavėjai būtų vienašališkai reikalavę perrašyti kontraktus, spėju, kad būtų buvę daug pagrįsto nepasitenkinimo iš pirkėjų. O jei kas nors nori pareikšti akademines pretenzijas dėl dujų kainų surišimo su naftos, tegul siunčia pretenzijas olandams. Nes dujų kainos pririšimo prie naftos kainų sistemą sugalvojo jie (p. 143). Tikslumo dėlei reikia priminti, kad kainos formulė yra sudėtingesnė nei “dujų kaina = naftos kaina”. Ten įeina ir valiutų svyravimai, ir gamtinių dujų pakaitalų kaina. O svarbiausia, laisvose derybose kainą galima “rišti” prie ko tik nori. Jei abi pusės sutaria, kad dujų kaina bus nustatinėjama pagal, pvz., gintaro kainą – tai pasirašančiųjų šalių reikalas. Ir atvirkščiai, jei derybos nėra laisvos, tai “nelaisvumas” yra esminė problema, o ne konkreti formulė.
Amerikiečių konsultantai sako, kad skalūninės dujos pakeitė visas žaidimo taisykles. “Skalūnų revoliucija” pagrįsta tuo, kad tie, kas anksčiau dujų neturėjo (ar neturėjo pakankamai), dabar jų turi (pvz., JAV). Nors pripažįsta, kad daug suskystinų dujų rinkoje yra būtent todėl, kad tai yra dujos, kurias buvo planuota eksportuoti į JAV. Labai įdomu – kiek, ir, ar tokia situacija gali tęstis. Iš tikro, jei, pvz., rinkoje bus pastovi pigių suskystintų dujų pasiūla, tai gali pastumti vamzdynų dujų kainas žemyn. Kita vertus, vamzdynais tiekiamų dujų kainas galima pastumti ir kitais metodais. Išvada viena, jei rinkoje iš tikro atsiras ilgalaikis pigių dujų tiekėjas, tai žmonėms atneš nepalyginamai daugiau naudos, nei visos visų politikų kalbos ir veiksmai kartu sudėjus.
Lenkijos atstovai pasakoja apie savo SGD terminalus. Ir jie turi tam tikros logikos. Lenkai savo SGD terminalus vysto ir kaip eksporto priemonę savo skalūninėms dujoms (arba bent jau taip deklaruoja). Kita niša, kurią jie mato, tai laivų kuro keitimas į SGD nuo tada, kada Baltijos jūros regione įsigalios SO2 emisijų ribojimas. Kiek tokia schema realistiška – nežinau.
Klausimų – daug. Kaip jie vertina lietuvių planus turėti LNG importo terminalą? Kaip jie planuoja finansuoti savo terminalo statybas? Ar lieps savo vartotojams pirkti dujas iš terminalo? Bet kaip visada, laiko klausimams nebelieka. Tad nusinešu juos į energetikos geopolitikos panelį.
“Energy Geopolitics in Central and Eastern Europe” diskusijų panelyje dominuoja rusai, bet yra ir amerikiečių. Diskusija irgi prasideda nuo nuomonių apie EK veiksmus Gazprom‘o atžvilgiu. Nuomonės koreliuoja su tautybe. Įžanga baigėsi priminimu, kad demokratijose galioja „Innocent until proven guilty” principas.
Toliau seka ES energetikos politikos kritika. Tiek skalūnų, tiek atsinaujinančių energijos šaltinių (AEŠ) revoliucijos rusų pusei atrodo nerimtos ir spekuliatyvios. Kaip minėjau, dėl skalūnų, tai tikrai nežinau. O dėl AEŠ – ne kartą esu sakęs panašiai. Tai, kad ES dabar sparčiausiai auga AEŠ yra labiau subsidijų ir reguliavimų pasekmė, o (dar) ne ekonominis-technologinis proveržis. Vėlgi, jei kažkurioje Europos vietoje AEŠ apsimoka – puiku. Jei kitur labiau apsimoka dujos – irgi puiku. Kas apsimoka, tą ir reikia naudoti. Jei Lietuvoje labiausiai apsimokantis AEŠ panaudojimo būdas yra malkos krosnyje – dar geriau. Jas Lietuva naudoja ir be ES subsidijų ar valstybės nustatomų aukštų supirkimų kainų.
Vakarietis atkerta, kad jo įmonės atsinaujinančią energiją gamina daug pigiau. Prasideda ginčas dėl skaičių ir parametrų. Kas teisus, parodys rinka (jei, aišku, rinka nebus užversta mokesčių mokėtojų pinigais).
Toliau pasakojamos senos tiesos apie pirkėjų ir pardavėjų tarpusavio priklausomybę turėti gerus santykius. Sunku nesutikti su tokiu teiginiu. Bet nelabai aišku ką reiškia „geri santykiai”. Spėju, visi juos suvokia savaip.
Kadangi kalba vėl krypsta link SGD terminalų, pradedu planuoti, kaip čia užduoti savo klausimą. „Ką manote apie SGD terminalą šalyje, kuri neturi savo dujų, o terminalą stato ne dėl to, kad per jį importuoti dujas būtų pigiau, o dėl to, kad tai neva privers Gazprom’ą mažintį kainą? Net jei pats terminalas ekonomiškai nepasiteisins?” Kodėl toks gremėzdiškas klausimas? Todėl, kad manau tai buvo „argumentas” įtikinęs Lietuvos politikus pritarti SGDT išlaidų ir rizikos užkrovimui vartotojams.
„Neįmanoma atsakyti, reikia paskaičiuoti,” – atsako amerikietis. Negaliu nesutikti. Išskyrus tai, kad būtent tokių skaičiavimų niekas Lietuvoje ir neparodė – užteko idėjos.
Rugsėjo 6 d.
„Euro šešėlyje”
Paskutinę dieną esu pranešėjas panelyje „Living in the shadow of the Euro”. Diskusija prasideda nuo pamąstymų „Ką gi darys Super Mario už poros valandų“.
Toliau diskusijoje „Euro krizė” kaip terminas pradeda evoliucionuoti, ir, mano nuomone, teisingai pradedama įvardinti, kad tai yra ne vien „Euro krizė”, nors euras čia labai svarbu iš priežasčių ir pasekmių pusės. Vokietis profesorius galiausiai įvardija, kad tai yra Europos konkurencingumo praradimo ir Vokietijos sąskaita subsidijuoto skolinimosi krizė. Tačiau, neaišku kodėl, padaro išvadą, kad centralizuota ES šią problemą išspręstų. Suprantu, bet nesutinku. Jei graikų profsąjungos ir socialistai neklauso savo pačių išrinktos valdžios, tai dar mažiau klausys ES centrinės valdžios. Dar daugiau, vietiniai politikai galės muštis į krūtinę ir deklaruoti, kad yra su liaudimi, o ne ES biurokratais. Bendros taisyklės veikia tik tarp tų, kas taisyklų laikosi.
Norėdamas paantrinti diskusijai dėl sąvokos, tušinuku praduriu stiklinę ir pilu į ją vandenį. Vanduo teatrališkai išbėga ant grindų. „Ar sakytumėte, kad čia yra vandens, ar stiklinės krizė?” – klausiu. Ir jei valdžia išlaidauja ne pagal galimybes, tai kur kas fundamentalesnė problema yra valdžia ir viešasis sektorius, o ne euras. Nors žinoma, be euro ir anksčiau minėto subsidijuojamo skolinimosi Graikija būtų jau subankrutavusi (arba nesiskolinusi).
Toliau kalbu apie ES konkurencingumo problemas, kurios kyla iš pačių ES susikurtų barjerų – aukštų mokesčių ir reguliavimų. Prisimenu Prezidento Komorovskio palyginimą apie faktus ir iliuzijas. Galima svajoti, kad kiekvienas privalo turėti BMW (jų, beje, pristatyta visoje konferencijos teritorijoje). Galima net įstatymais įteisinti „teisę į BMW” (ar net „teisę į orią BMW”). Bet faktas yra tas, kad BMW reikia sukurti iš tikrų medžiagų, dirbant tikriems žmonėms. Faktas yra tai, kad ne kiekvienas gali ją nusipirkti, kad ir kaip svajotų. Faktas yra, kad jei gamykloje mažėja užsakymų, reikia kažką atleisti, sumažinti atlyginimą ar pan. Besivaikant svajonių ir to nepadarius, ilgainiui reikės uždaryti visą gamyklą.
Paaiškinu apie Lietuvos situaciją, teigiamus rezultatus, vidinę devalvaciją, t.y. atlyginimų sumažėjimą tiek realiais, tiek nominaliais litais (mano nuomone „vidinė devalvacija” yra netinkamas terminas, bet čia jau kita diskusija). Reikia pripažinti, kad Lietuvos valdžia nėra pati blogiausia. Bet dar labiau norisi didžiuotis Lietuvos žmonėmis, kurie daugelio požiūriu yra labiau „suaugę” nei pietiečiai ar vakariečiai (ar bent jau rėkiančioji pietų-vakarų dalis). Bet čia nereikia pamiršti, kad į „Vakarų” kelią Graikija pasuko tik po ginkluoto kairiųjų dešiniųjų konflikto, po II Pasaulinio karo. Matyt, realybės ignoravimas vienų tautų mentalitete yra labiau progresuojants nei kitų. Bet aš čia nukrypau.
Grįžtu prie konkurencingumo. „Stop bailing out losers, no industry is too big to fail”. Primenu įdomų faktą – XX a. pradžioje JAV turėjo labai išplėtotą pianinų pramonę. Beveik kiekvienuose namuose buvo po pianiną, o pianinų sektorius savo apimtimis, įdarbinamų žmonių skaičiumi ir pan. lenkė automobilių pramonę. Tačiau vėliau pianinų gamybos sektorius sunyko. Ar dabar kas nors jo pasigenda? Europa, reikia grįžti prie faktų, atstatyti konkurencingumą. Kol to nepadarysime, centralizacija ne tik nepadės, bet ir pakenks. Publika ploja (dar plojo vokiečiui), matyt, pasakiau kažką įdomaus.
