Ž.Šilėnas. Kas laukia Europos?

Skaitant pranašystes apie ekonomiką apima dvejopas klausimas. Pranašautojai ateitį spėja pagal kažkokius rodiklius ar indikatorius? Ar tiesiog, vieni visada sako, kad ateitis bus šviesi, o kiti visuomet sako, kad mes esame pasmerkti. Ir tik priklausomai nuo visuomenės nuotaikos, viešumoje dominuoja amžini optimistai arba pesimistai. Paprastai tariant, nuotaika gera – laikraščiuose optimistai. Nuotaika prasta – visiems įdomūs tampa pesimistai. Tad kokia gi ta ateitis laukia Europos?

Tiesa, kalbant apie valstybes ar reiškinius reikėtų vengti antropomorfizavimo, (t.y. žmogiškų bruožų suteikimo daiktams ar reiškiniams). Teiginiai pvz., ‚“Europa prekiauja“ ar „Lietuva gamina“ yra klaidinantys. Nei Lietuva, nei Europa nieko negamina, su nieko neprekiauja. Tai daro individualūs žmonės ar įmonės, kurios veikia minėtų politinių darinių teritorijoje. Kai sakome, „Europa turi problemų“, reikia suvokti, kad individų ir jų grupių yra labai daug ir įvairių, ir į skirtingus ekonominius stimulus jie reaguoja skirtingai.

Tad, padarius šią įžangą, kokios esminės, bendros, ilgalaikės problemos kamuoja senąjį žemyną? Pirma, labai didelė tai valstybių valdžios sektoriaus įsiskolinimai. Visos valdžios yra prasiskolinusios. Pamąstymai, kad ne Europos šalys irgi yra įsiskolinusios guosti neturėtų. Dar daugiau prasiskolinusios šalys yra pavyzdys, kuriuo sekti nereikėtų. Iliustratyvus ir Lietuvos pavyzdys: 2013 m. vien palūkanoms už Lietuvos valdžios skolą (t.y. atidavinėjant tik palūkanas, o ne pačią skolą), buvo išleistą 2,5 karto daugiau, nei šalis gynybai. Valdžios skolos yra užkraunamos ateities kartoms ir yra kaip akmuo tempiantis į dugną.

Antra Europos problema yra per didelis ir neefektyvus viešasis sektorius (kuris nemaža dalimi atsakingas už skolas). Visa mėgstama nemėgti „taupymo“  politika yra greičiau miražas. Viešasis sektorius yra karpomas nepakankamai arba iš vis nekarpomas. Štai kad ir Lietuvoje, pagal Statistikos departamento duomenis: 2008 m. 1,1 mln. dirbančių privačiame sektoriuje išlaikė 418 tūkst. viešame sektoriuje. 2012 m., 909 tūkst. privačiame sektoriuje išlaiko 369 tūks. valstybiniame. Jei 2008 vienas dirbatinis privačiame sektoriuje išlaikė 0.38 dirbančio viešajame, tai 2012 – jau 0,41. Ir tai yra situacija šalyje, kuri pateikiama kaip taupymo ir karpymo pavyzdys!

O tai liūdna. Nes realiai visą viešąjį sektorių išlaiko privatus sektorius, per sumokamus mokesčius. Dar daugiau, viešojo sektoriaus sukuriamos darbo vietos (ypač bedarbystės mažinimo tikslais) yra žalinga iliuzija. Ekonomistų vertinimais, sukūrus 100 darbo vietų viešame sektoriuje, yra sunaikinama apie 150 darbo vietų privačiame sektoriuje. Kokiu būdu? Per aukštesnius mokesčius, „nuviliotus“ žmones, kai kuriais atvejais išaugusią darbo vietos kainą, ir/ar kuomet viešasis sektorius pradeda teikti paslaugas kurias iki tol teikė privatus sektorius.

Trečia, per daug žmonių nieko neveikia arba veikia neproduktyviai. Kaip jau rodo statistika aukščiau, Lietuvoje iš trijų milijonų, vertę kuria mažiau nei vienas. Kai kuriais radikaliais vertinimais, pvz., Prancūzijoje, 66 mln. gyventojų išlaiko 17 mln. dirbantys produktyviame privačiame sektoriuje. Vėlgi, dėl skaičių ir interpretacijų galima ginčytis, bet, turbūt, niekada Europos istorijoje, tiek mažai dirbančių ir kuriančių neišlaikė tiek daug to nedarančių. Kol kas tai pavyksta dėl aukšto produktyvumo, kuris savo ruožtu yra nulemtas ankstesnių investicijų į gamybą. Paprastai tariant, jei turi labai produktyvų javų kombainą, tai ir vienas dirbantis gali išlaikyti visą kaimą nedirbančių. Bet kas bus, kai turimos investicijos susidėvės, o naujų nebus? Nes investuoti nebebus iš ko, nauji investuotojai neateis, o seni bus išvaikyti socialistinių šūkių ar „žaliosios“ politikos?

Ketvirta, žmonių protai yra užliūliuoti gerovės valstybės iliuzijos, t.y. „kažkas viskuo pasirūpins“. O gerovės valstybės įsipareigojimai, skolos ir jiems finansuoti reikalingi mokesčiai smaugia vis dar dirbančius ir kuriančius. „Gerovės valstybė“ yra viena iš pagrindinių grėsmių įmonių veikiančių Europoje konkurencingumui. Čia labai tinka ne visai tikslus, bet iliustratyvus palyginimas su žlungančiais JAV automobilių gamintojais. Dėl ankstesnės profsąjungų galios ir pensijų įsipareigojimų „General Motors“ gamyklų darbo jėgos sąnaudos yra perpus aukštesnės nei panašių VW gamyklų JAV. Paprastai tariant, nepagrįsti lūkesčiai, plius jausmas, kad tau kažkas turi kažką duoti, plius politikų pataikavimas daliai rinkėjų, lygu – konkurencingumo praradimas.

Rugpjūtis turi „užliūliavimo“ efektą, kuomet visi atsipalaiduoja ir nori girdėti tik geras naujienas. Bet noras, kad viskas būtų gerai nėra tas pats, kas problemų išsprendimas. Europos tvarkymasis su skolomis primena sceną iš Getės „Fausto“, kuomet, velniui pasiūlius, prasiskolinusios karalystės skolos yra apmokamos šviežiai atspausdintais popieriniais pinigais. Lygiai taip pat Eurų spausdinimas, geriausiu atveju, tėra laikinas sprendimas, skolos atidėjimas trumpam į ateitį, tuo pačiu metu per infliaciją atimant iš taupančių žmonių dalį jų turto.

Tuo pat metu nepagrįstai aukštų lūkesčių (visi europiečiai tiki, kad jie nusipelnė gyventi gerai) ir mažėjančių galimybių (mažiau, investicijų, dirbančių ir kuriančių) derinys, per politinį procesą rizikuoja nušluoti visus šnekančius nemalonią tiesą, ir atvesti į valdžią lengvų sprendimų žarstytojus. Kuo Europos istorijoje baigėsi viena iš finansinių krizių, manau, priminti nereikia.