Ž. Šilėnas. Dvigubi standartai

Su mokesčių mokėtojų pinigais reikėtų elgtis pagal aukščiausius skaidrumo, taupumo ir efektyvumo reikalavimus. Tokius pat aukščiausius standartus reikia kelti ir viešajam sektoriui, valstybės įmonėms, savivaldybių teikiamoms paslaugoms. Tačiau labai dažnai įvyksta atvirkščiai. Pastaruoju metu matyti vis daugiau pavyzdžių, kai valdžios atstovai būtent  į privatų sektorių žiūri pro didinamąjį stiklą, o į valdišką – pro pirštus.

Štai ir dabar svarstomame naujos redakcijos Viešųjų pirkimų įstatyme išlieka įtvirtinta teisė perkančiosioms organizacijoms prekes iš savo įmonių pirkti be konkurso. Paprastas naudojimosi šia teise pavyzdys būtų toks: savivaldybės administracija prekes ir paslaugas be konkurso perka iš savivaldybei priklausančios įmonės.

Taigi, pirma, verslas ir toliau yra atvirai stumiamas iš rinkos. Antra, pataisytame įstatyme net neužsimenama apie kainą ar kokybę. Vienintelis kriterijus – ar įmonė yra „sava“. Galima sutikti su tam tikra kritika dabar galiojančiam „mažiausios kainos“ kriterijui. Tačiau leidimas pirkti bet ką už bet kokią kainą vien dėl to yra visiškai neadekvatus. Kur garantijos, kad savivaldybės „nepriaugins“ savivaldybėms priklausančių įmonių ir UAB’ų, vadovaujamų partiečių ir giminaičių, vykdančių savivaldybės užsakymus už išpūstas kainas?

Kitas pavyzdys – vajus dėl „mikriukų“. Pamenate, kaip valdžios atstovai tvirtino, kokie jie nesaugūs, negražūs ir dėl to nenusipelno važinėti miesto gatvėmis? Bet juk savivaldybių įmonių autobusai ar troleibusai dažnai yra daug senesni, gauti kaip labdara ar pagaminti dar anos santvarkos laikais. Tačiau jiems vežioti keleivius ir imti už tai atlygį niekas nedraudžia.

Neseniai kai kurie tėvai išreiškė norą vaikus mokyti namuose. Sutinku, kad klausimas yra platus ir sudėtingas. Tačiau labiausiai užkliuvo valdžios atstovų nuomonė, kad vaikų namie mokyti negalima, nes namuose vaikui gali būti neužtikrintas saugumas, emocinė gerovė ar kompetentingas žinių išaiškinimas. Galbūt. Bet kiek valdiškų mokyklų šios kartelės irgi neperliptų?

Privatus sveikatos draudimas? Irgi negalima. Nes privatus sveikatos draudimas negali užtikrinti, kad visi žmonės bus gydomi nuo visų ligų nemokamai. Faktas, kad valstybinis sveikatos draudimas šios užduoties taip pat neatlieka, kažkaip yra pražiūrimas.

Privačios, kaupimu pagrįstos pensijos? Ne, nes gali atsirasti žmonių, kurie bus sukaupę nedaug pinigų, tad gaus mažas pensijas. Tai, kad valstybinė pensijų sistema moka nedideles pensijas ir su beveik 12 milijardų litų „Sodros“ skola yra seniai de facto bankrutavusi, kažkodėl nekelia nerimo.

Privatūs universitetai?  Ne, nes paims valstybės lėšas, nesuteiks reikiamų žinių ir dalins diplomus į kairę ir į dešinę. Suprask, valstybiniai universitetai Lietuvoje suteikia nepriekaištingą išsilavinimą, o diplomų ir laipsnių infliacijos nėra nei per nago juodymą.

Taikyti aukštus reikalavimus yra pagirtina. Tačiau jų reikalaukime visada. O ne tik tada, kai privati iniciatyva pasiekia veiklą, kurioje tradiciškai dominavo viešasis sektorius.

Plačiau: http://vz.lt/blog/2014/10/14/dvigubi-standartai#ixzz3G7JzPE6m