Iš LLRI leidinio „Knyga 2000-2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams“
Net eilinis pasiuntinukas žino, kad šefas tvarko prekybos reikalus. Tačiau norint suprasti verslininko priklausomybę nuo rinkos, reikia truputį daugiau smegenų. Vartotojo įsakymai verslininkui nėra apčiuopiami jutimais. Daugeliui žmonių trūksta įžvalgumo juos pažinti.
Liudvig von Mises
Laisvoji rinka yra sistema, kurioje viskas daroma vardan vartotojo, kurioje visus sprendimus nulemia vartotojas. Tik vartotojo poreikiams tenkinti savo dėmesį skiria verslininkai, bet koks verslas gali klestėti tik tiek, kiek jis patenkina vartotojo norus. Kaip teisingai pastebi Liudvig von Mises, tai suvokti nėra paprasta. Galbūt todėl politikų siekis padėti vartotojui, deja, dažnai panašus į meškos paslaugą, nes jis įgyvendinamas ne sudarant sąlygas rinkai plėtotis, bet nustatant apribojimus, reguliavimus ir kitas administracines priemones.
Pastangos administracinėmis priemonėmis pagerinti vartotojo padėtį yra nevaisingos dėl labai paprastos priežasties: vartotojas yra ir gali būti padėties šeimininkas tik laisvoje rinkoje, tuo tarpu dauguma ligi šiol taikomų priemonių skirtos rinkai pažaboti. Administracinės priemonės gali apsaugoti vartotoją tik nominaliai, nes rinkos suvaržymas reiškia praktinį padėties pablogėjimą: didesnes kainas, mažesnį prekių ir paslaugų asortimentą.
Netinkamos vartotojų gynimo politikos pavyzdžiu gali būti privalomi standartai. Standartų, plačiąja prasme, nauda neginčijama. Be jų kasdien susidurtumėme su situacija, kuomet lygintuvo kištukas netelpa į elektros lizdą, padangos netelpa ant ratų, o elektroniniu paštu siunčiamų dokumentų negali perskaityti niekas kitas, išskyrus siuntėją. Vis tik reikia atkreipti dėmesį į tai, kad dauguma valdžios nustatytų ir visiems privalomų standartų yra kitokio pobūdžio ir atspindi ne suderinamumo, o kokybės lygio charakteristikas. Negalima pamiršti, kad būtini ir praktikoje reikalingi standartai atsiranda be valdžios pastangų: egzistuoja visiems suprantamas laiko matavimas, metrinė matų sistema, vienodi elektros kištukai ir lizdai. Šie standartai nėra universalūs ir gali skirtis: kai kuriose visuomenėse priimtas kitoks kalendorius, ne visur naudojama metrinė matų sistema, egzistuoja ir kitokie elektros kištukų standartai. Jei būtų sumanyta visa tai suvienodinti, kiltų daugiau nepatogumų, nei yra iki šiol. Skirtingi standartai gali būti naudojami netgi specialiai, siekiant išsiskirti iš visos prekių ir paslaugų gausybės, pasiūlant vartotojui kažką naujesnio, patrauklesnio. Visa tai daroma tik vartotojų labui, juk kitaip vartotojas nepirktų nestandartinės prekės.
Dažnai pasigirsta nuomonė, jog verslininkai skriaudžia vartotojus nustatydami nerealiai aukštas kainas už prekes ar paslaugas. Negalima nepastebėti, kad taip elgiamasi tik tose srityse, kurias savo ypatingu dėmesiu globoja valdžia, suteikdama monopolines teises ir apribodama galimybes konkuruoti dėl vartotojo palankumo: energetika, transportas, šilumos ūkis, laidinės telekomunikacijos. Plačiau apie tai rašoma skyriuose “Konkurencija ir antimonopolinė politika” bei “Kainos ir kainų reguliavimas”, tačiau išvadą galima pakartoti ir čia: kainos mažėtų ir kokybė gerėtų tik panaikinus bet kokius apribojimus laisvai konkuruoti. Šią išvadą paliudija ne tik ekonomikos teorija, bet ir visų valstybių, įgyvendinusių laisvos rinkos reformas, patirtis. Ypač ši patirtis iliustratyvi telekomunikacijų (tiek mobilaus, tiek fiksuoto ryšio), energetikos srityse.
Deja, Lietuvoje kainų mažėjimo vis dar dažnai siekiama netinkamais metodais – reguliuojant kainas. Tokie metodai mažina kainas, tačiau sukuria deficitą, pablogina kokybę, stumia verslininkus į šešėlinę rinką. Vartotojas dėl to tik nukenčia, nes yra priverstas gyventi deficito sąlygomis.
Jei kainas bandoma mažinti subsidijuojant prekes ar paslaugas, nukenčia mokesčių mokėtojai (o jie juk ir yra tie patys vartotojai). Be to, tikruoju vartotoju tuomet tampa nebe prekes parduotuvėje perkantis žmogus, bet subsidijas skirstantis valdžios atstovas. Būtent prie jo, o ne prie vartotojo norų ir kriterijų turi stengtis prisiderintis subsidijuojamų prekių gamintojas ar paslaugų teikėjas. Taigi, subsidijos yra naudingos tik subsidijų gavėjui ar tam tikros konkrečios prekės vartotojui, bet ne vartotojams bendrai.
Privalomi kokybės, garantijų, ženklinimo bei kiti vartotojo patogumui kuriami reikalavimai taip pat atsisuka kitu galu. Gamintojas gamins prekes ar teiks paslaugas tik tuomet, kai tai jam apsimokės. Aukštų formalių kokybės, ženklinimo ar kitokių reikalavimų šioms prekėms ar paslaugoms nustatymas turės neigiamų pasekmių. Pirma, aukšti reikalavimai neišvengiamai sąlygoja ir didelius kaštus, todėl pagerėjusi prekių ir paslaugų kokybė atitinkamai jas pabrangins. Jei vartotojai patys būtų pasiryžę daugiau mokėti už geresnę prekę, tokia padėtis susiklostytų savaime, nes pardavėjai patys siūlytų geresnius, bet brangesnius produktus. Antra, vartotojas neteks galimybės pasirinkti tarp geros, bet brangios, ir pigios, bet ne tokios geros, prekės. Jei be reguliavimo rinkoje būtų ir tokių, ir kitokių prekių, tai nustačius reguliavimus pigių prekių nebelieka. Savaime aišku, dalis vartotojų tiesiog neišgalės pirkti brangesnių, nors ir geresnių prekių. Trečia, kadangi vartotojų poreikis pigesnėms prekėms išlieka, kuriasi nelegali rinka (ši pasekmė ypač akivaizdi šiandienos Lietuvoje). Ketvirta, valdiški kokybės ir kiti reikalavimai nebūtinai reiškia, kad, jų laikantis, prekės ar paslaugos bus geresnės. Pavyzdžiui, keramikinių plytelių pardavėjai skundžiasi reikalavimais, kurie verčia sienų plytelėms taikyti grindų plytelių atsparumo reikalavimus, nors vartotojui tai visiškai neaktualu. Apstu ir tokių pavyzdžių, kai privalomi kokybės reikalavimai, turėję uždrausti blogas prekes, uždraudžia kitokias prekes, dažnai net geresnes. Pavyzdžiui, tuo metu, kai skalbimo miltelių gamintojai suka galvas, kaip padaryti, kad milteliai skalbtų kuo mažiau putodami, standartai Lietuvoje reikalauja tam tikro putojimo laipsnio.
Rinkoje vartotoją saugo ne tik pardavėjo noras įtikti vartotojui, bet ir kiti mechanizmai. Pirmas toks mechanizmas yra žiniasklaida, kuri padeda formuotis vartotojo požiūriui į prekę, ir kitaip laisvai skleidžiama informacija. Bet kokiam verslininkui restoranus vertinančio žinovo rašinys apie jo restoraną, automobilininkų sąjungos pateiktas automobilių kokybės palyginimas ar tiesiog kritiškas straipsnis spaudoje padarys didesnį poveikį nei kontrolieriaus vizitas, apie kurį vartotojas nieko nežino.
Kita svarbi vartotojų teisių apsaugos rinkoje priemonė yra vartotojo galimybė išieškoti patirtą žalą. Tose valstybėse, kuriose egzistuoja reali galimybė vartotojui išieškoti patirtą žalą, pardavėjai yra ypač suinteresuoti tokios žalos nepadaryti. Natūralu, kad Lietuvoje nukentėjęs vartotojas dažniausiai tiesiog patingės turėti reikalų su gremėzdiška teisine sistema ir bylinėtis dėl žalos atlyginimo. Jeigu ir nuspręstų to imtis, dažnas žmogus tiesiog neturės lėšų sumokėti advokatui. Todėl ir stebisi Lietuvos žmonės, kaip JAV vartotojai išsireikalauja žalos atlyginimo už menkiausią jų apgavystę ar informacijos nutylėjimą. Tačiau ten teisininkas gali pats susirasti vartotoją ir pasiūlyti savo paslaugas dykai, paprašydamas savo dalies tik iš priteistos ir atlygintos žalos. Taigi, Lietuvoje (kaip, deja ir daugelyje Europos valstybių) yra apribotas labai efektyvus vartotojų teisių gynimo mechanizmas – galimybė išsireikalauti patirtą žalą. Nenuostabu, kad nuskriausti vartotojai Lietuvoje kreipiasi ne į teismą, o į kontroliuojančią instituciją.
Jeigu būtų įgyvendinta efektyvi žalos išieškojimo sistema, būtų ne tik atlyginta konkrečiam vartotojui, bet ir palaikoma tinkama įtampa verslui, kad pardavėjas visomis išgalėmis stengtųsi žalos nepadaryti. Šiuo metu valstybės tarnybų atliekamos funkcijos, kuomet administracinėmis priemonėmis apginamas vienas ar kitas nukentėjęs vartotojas, o pardavėjams uždedama biurokratijos ir apribojimų našta, kainuoja papildomus litus mokesčių mokėtojams, tačiau naudos teatneša vienam kitam vartotojui ir netgi apriboja vartotojų pasirinkimo galimybes.
Kartais vartotojų teisių gynėjai savo siūlomas administracines priemones grindžia tuo, jog žmonės (vartotojai) yra neracionalūs (ar netgi tiesmukai pasakoma – kvaili) ir elgiasi taip, kaip jiems nenaudinga, jog reikia apsaugoti žmogų nuo jo paties. Ši nuostata yra visiškai klaidinga, nes žmogus nėra pats sau priešas ir elgiasi taip, kaip jam atrodo geriau. Noras apriboti žmogaus elgesį rodo siekimą priversti žmogų elgtis taip, kaip geriau atrodo kažkam kitam. Nenuostabu, kad netgi žodžiais pritardami tokiems planams, žmonės elgiasi pagal savo, o ne kitų įsivaizdavimą ir tikslus. Nepaisant vartotojų teisių “gynėjų” nuomonės, jog visos prekės turi turėti jų nustatytą garantinį aptarnavimo laiką ir atitikti kokybės kriterijus, pirkėjas dažnai renkasi pigesnę, nors ir ne tokią kokybišką prekę. Nepaisant to, kad reikalaujama prekes paženklinti lietuviškai, esant galimybei, pirkėjas retai už tai moka papildomus litus ir geriau perka kad ir kita kalba paženklintą, bet labiau jam kaina ir kokybe tinkančią prekę. Suprantama, kad tai tampa dar vienu nelegalios rinkos privalumu, o valdžios reikalavimus besistengiantiems patenkinti verslininkams tampa vis sunkiau dirbti ir tenkinti vartotojų poreikius.
Vis dėl to teisingai įsivaizduojama, kad vartotojas gali pasirinkti tik tuomet, kai jis gauna visą jam reikalingą ir teisingą informaciją apie prekę. Informacija būtina, tačiau kokia informacija apie prekę būtina, težino vartotojas, o ne biurokratas. Ar niekuomet nepagalvojote, kodėl ant plaktuko parašyta “Plaktukas. Paskirtis: kalti”? Argi tai ne savaime aišku? Deja, šios informacijos dabar reikalauja prekių ženklinimo tvarka. Būtent dėl šios tvarkos ne vienas pirkėjas turi namuose įnirtingai gramdyti nuo nusipirkto daikto valdžios reikalaujamus lipdukus, kurie uždengia kitą, reikalingesnę informaciją arba tiesiog klaikiai atrodo. Kiekvienas pardavėjas stengiasi pateikti tą informaciją, kurią naudinga žinoti vartotojui, nes kitaip prekės nepirks. Vienintelė apsauga nuo galimo svarbios informacijos nepateikimo yra taip pat ne valdiškos taisyklės, o grėsmė, kad teks atlyginti galimą žalą. Gal ir juokingai atrodo, kai JAV teismas priteisė 1 mln. JAV dolerių už mikrobangų krosnelėje iškeptą naminį gyvūnėlį, nes instrukcijoje nebuvo parašyta, kad jų negalima taip džiovinti, tačiau argi tai ne puikus vartotojų teisių apsaugos įrodymas? Neabejotina, kad kiekvienas pardavėjas tokiomis sąlygomis labai intensyviai suks galvą, stengdamasis numatyti, kokios reikalingos (arba galimai reikalingos) informacijos apie prekę jis nenurodė.
Palyginus su šia paskata, administracinės priemonės vartotojams padeda juokingai menkai, o rinkos plėtrą apriboja ypač smarkiai. Pavyzdžiu galėtų būti Konkurencijos tarybos sprendimas uždrausti pieno “Mū” reklamą, kurioje pieno šviežumas argumentuojamas tuo, kad pienas yra šviežias tik 2 valandas po pamelžimo. Kažin ar šviežumas yra laiko, ar kokybės kriterijus? Vien dėl to, kad Konkurencijos taryba manė, jog pienas yra šviežias tik 2 valandas po pamelžimo, “Mū” dingo nuo parduotuvių lentynų. Argi vartotojams dėl to geriau?
Pasiūlymai
Pagrindinė rekomendacija įstatymų leidėjui, norinčiam apsaugoti vartotojo teises, yra nepriimti jokių sprendimų, kurie apribotų rinkos veikimą (net jei šios iniciatyvos siektų apginti vartotoją), nes apribojus rinką labiausiai nukentės būtent vartotojas.
Dabartinė netinkama antirinkiška vartotojų gynimo pozicija įtvirtinta daugybėje teisės aktų: Konkurencijos įstatyme, Vartotojų teisių gynimo įstatyme, Advokatūros įstatyme, Prekių ženklinimo taisyklėse ir kituose teisės aktuose. Norint apsaugoti vartotoją, būtina pakeisti šiuos teisės aktus taip, kad nebūtų apribotas rinkos veikimas ir neužkirstas kelias privatiems vartotojų apsaugos mechanizmams, pvz.: supaprastinti prekių ženklinimo reikalavimus, sumažinti prekių kokybės standartus, nedrausti nustatyti atlyginimą teisininkui priklausomai nuo žalos atlyginimo bylos baigties.
Klausimai ir atsakymai
Kaip apsaugoti vartotoją nuo pardavėjų savivalės?
Pardavėjai gali savivaliauti tik tuomet, jei šalia nėra konkuruojančių pardavėjų. Priešingu atveju pirkėjas tiesiog nueis kitur. Todėl pagrindinė vartotojų apsaugos priemonė yra sudaryti sąlygas konkurencijai, kad vartotojai turėtų iš ko rinktis. Ne mažiau svarbi priemonė yra neteisėtai nuskriausto pirkėjo teisė ir reali galimybė iš pardavėjo išieškoti patirtą žalą. Kaip buvo rašyta aukščiau, administracinės priemonės praktiškai neapsaugo vartotojo nuo galimos pardavėjų savivalės.
Kaip padaryti, kad visos prekės būtų kokybiškos?
Deja, pilnai to padaryti neįmanoma, nes kokybės reikalavimai visuomet kyla. Be to, reikia prisiminti, kad aukštesnė kokybė reiškia ir aukštesnę kainą, kurią ne kiekvienas vartotojas yra pasiryžęs mokėti. Taigi, nustačius privalomus kokybės reikalavimus ir griežtai kontroliuojant, kaip jų laikomasi, vartotojui bus atimta galimybė įsigyti reikalingą prekę už priimtiną kainą.
Kodėl, nepaisant akivaizdaus vartotojų poreikio, kai kurios prekės ar paslaugos rinkoje nėra siūlomos?
Nors madas rinkoje diktuoja vartotojas, tai nereiškia, kad kiekvienas konkretaus vartotojo noras bus patenkintas. Gali būti taip, kad tam tikras noras yra būdingas tik vienam kitam vartotojui, arba kad tam tikrų norų patenkinimas kainuoja taip brangiai, kad tik vienas kitas vartotojas bus pasiryžęs sumokėti už tai. Pardavėjai, verslininkai savo veiklą kreipia ten, kur koncentruojasi daugelio vartotojų norai ir kuria pirmiausia tai, kas skirta visiems. Taip kai kurie vartotojų norai lieka nepatenkinti, arba kainuoja tiek, kad nedaug kas gali leisti sau tai įpirkti. Jei būtų priešingai, jei verslininkai stengtųsi vienodai patenkinti ir daugumos, ir absoliučios mažumos vartotojų poreikius, tai reikštų, jog visų vartotojų poreikiai būtų patenkinti blogiau, o mažumos poreikiams patenkinti būtų išeikvota nepateisinamai daug išteklių.
O gal valdžia apsaugo vartotojus nuo klaidų?
Laisvos rinkos priešininkai mėgsta teigti, kad žmonės yra neracionalūs (kitaip tariant – kvaili), kartais sau net pakenkia, todėl laisvos rinkos sprendimai jiems neva netinka. Šiuo konkrečiu atveju tai turėtų reikšti, kad verslininkai žmones visuomet apgaudinėja. Į šį klausimą derėtų atsakyti klausimu, kas tuomet gali užtikrinti, kad valdžioje esantys žmonės yra racionalesni, kas gali užtikrinti, kad valdžia vadovausis žmogaus interesais, jei jis pats elgiasi priešingai? Žmogus nėra pats sau priešas, o pateikti pavyzdžiai rodo, kad žmonės patys geriau žino, supranta ir gali įgyvendinti savo poreikius. “Geri” valdžios ketinimai paprastai žmonėms tik sutrukdo.
Kaip apsisaugoti nuo vienadienių aferistų?
Dažnai išgirstame, kad šiame skyriuje išdėstytos mintys yra teisingos, kad rinka, nuosavybė ir žalos atlyginimas užtikrina vartotojų apsaugą ilgalaikėje perspektyvoje, tačiau manoma, kad tai nepadeda apsisaugoti nuo vienadienių aferistų, fiktyvių firmų ir panašių atvejų. Tačiau argi žmogui nėra svarbu, kieno prekes jis perka? Argi pačios įmonės neakcentuoja savo patirties, tradicijų ir taip nepabrėžia savo patikimumo? Jei žmogus perka prekę iš vakar susikūrusios firmos, jis žino, kad rizikuoja, tačiau tai jam dažnai labiau priimtina nei dvigubai brangesnė tokia pati prekė iš penkiasdešimt metų veikiančios garsios įmonės. Žalos atlyginimas, pardavėjo prestižo saugojimas ir vartotojo pasirinkimo laisvė puikiausiai užtikrina jo teisių maksimalų įgyvendinimą. Bandymas nuo aferistų gintis valdžios pagalba problemos neišspręs, o vartotojus “apgins” tik nuo konkurencijos ir pasirinkimo laisvės.
