Beskaitant labai smagu atrasti tokių citatų, kurios sugeba apčiuopti tai, apie ką dažnai galvoji, tačiau nerandi tinkamų žodžių paprastai ir taikliai pasakyti. Vakar skaitydamas Milton Friedman knygą “Kapitalizmas ir laisvė” užkliuvau už šių dviejų pastraipų:
“Jeigu mainų laisvė efektyviai ginama, tai rinkos pagrindais sutvarkyta ekonominė organizacija leidžia asmeniui beveik visose srityse netrikdomai veikti. Vartotojas yra apsaugotas nuo pardavėjo prievartos, nes yra kitų pardavėjų, iš kurių jis gali pirkti. Pardavėjas yra apsaugotas nuo vartotojo prievartos, nes yra kitų vartotojų, kuriems jis gali savo prekę parduoti. Darbininkas yra apsaugos nuo darbdavio prievartos, nes yra kitų darbdavių, pas kuriuos jis gali pereiti, ir t.t. Rinka visa tai atlieka be jokio asmens ar centrinės valdžios kišimosi.
Tiesą sakant, vienas iš priekaištų, kurie daromi laisvosios rinkos ekonomikai, yra būtent tas, kad ji atlieka šią funkciją taip gerai. Ji duoda žmonėms tai, ko jie nori, o ne tai, ko kas nors nori, kad jie norėtų. Dauguma argumentų prieš laisvąją rinką kyla dėl netikėjimo pačia laisve.”
Iš kart prisiminiau absurdišką draudimą prekiauti alkoholiu po dešimtos valandos vakaro (manau šią mintį galima pritaikyti bet kuriam draudimui). Sakoma, rinka nesugeba susitvarkyti su žmonių noru “girtauti”, todėl reikia šį norą riboti. Rinkos tikslas niekad ir nebuvo riboti kažkieno poreikius, jos tikslas – juos tenkinti.
Iš ko gi šis draudimas kyla? Jis kyla iš to, jog yra grupė žmonių, nenorinčių, jog žmonės norėtų pirkti alkoholį po dešimtos valandos vakaro. Jie netiki žmonių pasirinkimo teise, netiki, jog žmogus pats sugeba geriausiai nuspręsti, ko jam reikia, o ko ne. Todėl bet kokiame ribojime (kurio tikslas nėra užtikrinti asmens neliečiamumą ar jos nuosavybės teises) yra arogancijos, kadangi jis kyla iš prielaidos, jog tam tikra sprendžiančiųjų žmonių grupė yra viršesnė, žinanti tai, ko reikia kitiems.
Žmonių noro draudimais apriboti neįmanoma, riboti galima tik galimybę šiuos norus patenkinti, t.y. žmogaus laisvę.
