Šiandien valstybė vis dar turi įsipareigojimų kompensuoti rublinių indėlių nuvertėjimą, išmokėti kompensacijas už nekilnojamąjį turtą. Tačiau dar didesni įsipareigojimai yra susiję su ilgalaikiu planuojamu socialinio draudimo biudžeto deficitu ir su 13 mlrd. litų pasiekusia valstybės skola. Šios problemos turėtų būti sprendžiamos panaudojant lėšas iš privatizavimo, ir tai netgi nedidintų infliacijos.
Bet koks papildomų lėšų patekimas į Lietuvos rinką prisideda prie pinigų kiekio didėjimo, o tuo pačiu ir infliacijos. Lėšų, gautų už „Mažeikių naftos“ pardavimą, paleidimas į apyvartą Lietuvos rinkoje prisidėtų prie kitų infliaciją didinančių veiksnių: biudžeto deficito, Europos Sąjungos paramos, užsienio investicijų, pinigų skolinimo į Lietuvą, emigrantų siunčiamų ar parvežamų pinigų, eksporto apimčių augimo. Akivaizdu, kad iš jų tik biudžeto deficitas yra problema, su kuria būtina kovoti, o kiti infliacijos šaltiniai (išskyrus nebent Europos Sąjungos paramą) priskirtini natūraliems ir turintiems pirmiausia teigiamą efektą ekonomikai.
Vardan infliacijos valdymo nereikėtų atsisakyti įsipareigojimų vykdymo. Euras svarbus ekonomikai, bet nėra vertas, kad būtų atsisakyta vykdyti esamus įsipareigojimus. Be to, ne tik pinigų išdalinimas žmonėms, bet ir valstybės vartojimas didina infliaciją. Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimo duomenimis, gyventojai, priešingai nei dažnai manoma, ir priešingai nei valdžia teigia, augant pajamoms dar didesnę savo pajamų dalį skiria ne momentiniam vartojimui, o ilgalaikio vartojimo prekėms įsigyti ir taupymui.
