Iš LLRI leidinio „Knyga 2000-2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams“
Privatizavimo tikslingumas
Ne tik teorija ir užsienio šalių pavyzdžiai, bet ir Lietuvos patirtis atskleidė, kad privati nuosavybė visuomenei ir ekonomikai yra naudingesnė nei valdiška. Valdžia tvarkosi blogiau nei privatus subjektas, nes turi mažiau paskatų tvarkytis gerai, nuolat painioja ekonomiką su politika, savo turtu spręsdama vienadienes politines problemas, dotuoja valstybės valdomas įmones, teikia joms kreditus, juos garantuoja, taip sumažindama valstybės finansų skaidrumą, padidindama mokesčių naštą privačioms įmonėms.
Privatus subjektas rizikuoja savo, o ne kitų turtu, pelnas reiškia visų pirma jo paties turto padidėjimą, o nuostolis – jo paties turto sumažėjimą. Taigi, savininkas turi neabejotinai daugiau motyvacijos dirbti efektyviai nei valdiško turto tvarkytojas. Lietuvos įmonių veiklos analizė daugeliu atvejų tik patvirtina šį faktą.
Tyrimai, atlikti analizuojant privatizavimo įtaką įmonių veiklai Vidurio ir Rytų Europos, Lotynų Amerikos šalyse, rodo, kad privatizuotos įmonės, palyginti su valstybės valdomomis, geriau panaudoja turimus išteklius, greičiau persitvarko, išplečia savo produkcijos rinkas.
Privatizavimo tikslai nėra reglamentuoti, tačiau Turto fondas privatizavimui kelia šiuos tikslus: valstybės turtą privatizuoti už maksimalią kainą, užtikrinti skaidrų privatizavimą, greitai perleisti valstybės turtą į privačias rankas neaštrinant nedarbo problemos, užtikrinant aukštą investicijų lygį, sudarant sąlygas kapitalo rinkos plėtrai. Nors šie tikslai nėra blogi, tačiau skiriant daug dėmesio į investicijų užtikrinimui ir darbo vietų išsaugojimui, nepaliekant to rinkai, neišvengiamai nukenčia kiti tikslai – maksimalios kainos gavimas, privatizavimo operatyvumas, skaidrumas. Dar blogiau tai, kad vardan investicijų ar darbo vietų išsaugojimo vienoje ar kitoje įmonėje dažnai ne sukuriami, bet iškreipiami rinkos santykiai. Esminis kriterijus ir strateginis tikslas privatizuojant turėtų būti sąlygų laisvam rinkos veikimui sudarymas. Būtent tai leidžia užtikrinti maksimaliai efektyvias investicijas ir sukurti maksimaliai daug gerai apmokamų darbo vietų. Taigi, privatizavimo tikslą siūlome įvardinti kaip turto išvalstybinimą už kuo didesnę kainą, nesukuriant jokių teisinių apribojimų laisvam rinkos veikimui.
Privatizavimo kritikai teigia, kad privatizavimas padidina nedarbą, dėl vietinių investuotojų nepajėgumo kapitalas patenka į užsienio investuotojų rankas. Privatizuota įmonė iš tiesų dažnai sumažina darbuotojų skaičių, tačiau tai daroma tik tuomet, kai siekiama padidinti įmonės efektyvumą. Jeigu efektyvumas nebūtų didinamas, ne tik būtų švaistomi resursai, bet ir labai išaugtų įmonės bankroto grėsmė. Vargu ar išsaugoti dalį darbo vietų yra geriau, nei atleisti iš darbo visus darbuotojus įmonei bankrutavus. Nedarbo problema perskirstant lėšas iš mokesčių mokėtojų į neefektyviai veikiančias valstybės įmones nesprendžia problemos. Šią problemą reikėtų spręsti kitais būdais, pavyzdžiui, mažinant mokesčių naštą, naikinant nepagrįstus verslo suvaržymus. Beje, kaip rodo Turto fondo tyrimai, dalis privatizuotų įmonių vėliau padidino darbuotojų skaičių. Tai nulėmė efektyvesnis resursų naudojimas, naujų produkcijos rinkų radimas.
Privatizavimo kritikai teigia, kad kompanijų pardavimas užsienio investuotojams neleidžia formuotis vietiniam kapitalui, o uždirbtas pelnas išvežamas į užsienį. Deja, didelių kompanijų pardavimas užsienio, o ne Lietuvos investuotojams iš tikro dažnai susijęs ne tik su vietinių investuotojų nedideliu finansiniu pajėgumu, bet ir su tuo, kad akcijų paketai parduodami jų neišskaidant ir ne per vertybinių popierių rinkas. Tačiau užsieniečių dalyvavimas privatizavime yra tik sveikintinas. Tai padidina konkurenciją, dėl to išauga privatizuojamo turto kaina. Vėliau brangiau parduotas turtas paprastai efektyviau ir panaudojamas, nes tik pirkėjo pasiūlyta kaina leidžia numatyti, kokio efektyvumo jis tikisi iš privatizuojamo objekto . Kadangi pirkėjas prisiima ir nesėkmės riziką, tikėtina, kad jo lūkesčiai yra pagrįsti ir racionalūs.
Baimė, kad užsieniečiams tapus savininkais , būsimas pelnas bus išvežamas iš Lietuvos, yra taip pat nepagrįsta, nes pirkėjai užsieniečiai į Lietuvą jau atveža išteklius, ir vėliau galbūt išveš tik pelną Netgi tokiu atveju būtina atminti, kad rinkos sąlygomis uždirbtas pelnas nereiškia, jog Lietuvos žmonės nuskursta. Atvirkščiai, tai reiškia, kad Lietuvos žmonės tiek praturtėja, nes gautas pelnas rodo, kiek naudos yra suteikta visuomenei. Kaip minėta aukščiau, sumokėta didesnė kaina leidžia tikėtis, kad tikimasi didesnio pelno, taigi ir naudos visuomenei. Atsiriboti nuo užsienio investuotojų būtų lygiai tokia pati blogybė, kaip ir atsiribojimas nuo Lietuvos investuotojų. Siekiant geresnių privatizavimo rezultatų, būtina neriboti pirkėjų kilmės.
Dažnai pasisakoma prieš infrastruktūros įmonių privatizavimą, nes infrastruktūros įmonės paprastai turi monopolijos statusą. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais dėl rinkos liberalizavimo, technologinės pažangos ir kitų veiksnių daugelis sričių – pavyzdžiui, telekomunikacijos, energijos gamyba, visuomeninis transportas – praranda tokį statusą. Užsienio šalyse tokios sritys yra iš dalies ar visiškai privatizuotos, kartu panaikinus apribojimus įeiti į rinką. Patirtis rodo, kad po privatizavimo įmonės veikia efektyviau. Su privatizavimu ir rinkos atvėrimu vartotojai taip pat tik įgauna daugiau galimybių įsigyti pigesnį ir geresnį produktą. Kita vertus, yra ir tokių sričių – pavyzdžiui, vandens tiekimas, elektros perdavimas ir pan. – kur sudaryti sąlygas konkurencijai sunku todėl, kad valstybė pati buvo sukūrusi monopolijas šiose srityse. Tačiau privatizavimas pagerina išteklių naudojimą, sumažina paslaugų teikimo kaštus net šiose srityse, ypač jei tuo pačiu panaikinami apribojimai rinkai veikti. Panaikinus teisinius apribojimus konkurencijai paaiškėja, kad praktiškai konkurencija yra galima ir monopolija visiškai nėra “natūrali”.
Taigi, nei tariamas nedarbo augimas, nei galimas užsieniečių įtakos didėjimas, nei stambių infrastruktūros įmonių privatizavimas nėra problema ar pavojus, kylantis ar galintis kilti dėl privatizavimo. Tikras pavojus visuomenei ir efektyviam rinkos veikimui yra tas, kad privatizuojant turtą kartais tuo pačiu “privatizuojama” ir žmonių pasirinkimo laisvė. Klaidų, kai privatizuojant kartu dalinamos privilegijos atskiriems ūkio subjektams, padaryta ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, privatizuojant “Lietuvos telekomą” buvo priimtos Telekomunikacijų įstatymo pataisos, suteikiančios privatizuotam “Lietuvos telekomui” monopolines teises fiksuoto telefoninio ryšio srityje. Privatizuojant “Mažeikių naftos” koncerną valstybė įsipareigojo suteikti jam apie 1.200 mln. litų paskolų, garantuoti 284,5 mln. litų paskolų, lengvatinius tarifus valstybės kontroliuojamo “Klaipėdos naftos terminalo” bei “Lietuvos geležinkelių” paslaugoms, o taip pat padidinti, “reikalui esant”, importo muitus degalams. Taigi, nors įmonių pardavimo faktai vertintini palankiai, šalia vykstantys procesai ne visuomet yra teigiami. Išvengti tokių pavojų labai paprasta – privatizuojant turtą būtina nenustatyti jokių naujų apribojimų kitiems asmenims ir nesuteikti jokių privilegijų privatizuojamai įmonei.
Privatizavimo “nesėkmės” dažniausiai susijusios ne su rinkos ir privataus sektoriaus neefektyvumu, bet su valstybės turto privatizavimo būdais bei rinkos veikimo apribojimais.
Dažnai galima išgirsti nuomonę, kad privatizavimas eina į pabaigą ir beliko privatizuoti keletą infrastruktūros įmonių bei akcijų likučius įmonėse. Toks teiginys teisingas tik trumpalaikėje perspektyvoje. Į privatizavimo planus kol kas neįtrauktos specialios paskirties įmonės, užsiimančios komunaliniais patarnavimais. Rinkos santykių išlaisvinimas, o tuo pačiu ir privatizavimas, yra būtinas ir tuose sektoriuose, apie kurių perdavimą į privačias rankas nedaug kalbama, pavyzdžiui, medicina, švietimas, pensijų sistema, sauga. Būtent šiuose sektoriuose yra itin bloga padėtis, neefektyvus išteklių panaudojimas, prasta paslaugų kokybė. Be to, yra likę labai daug neprivatizuoto materialaus turto: žemės, miškų, vandens telkinių, kelių.
Toliau medžiagoje apžvelgsime privatizavimo eigą Lietuvoje, privatizavimo būdus ir su tuo susijusias problemas, pateiksime problemų sprendimo priemones.
Privatizavimo eiga
Valstybės turto privatizavimas Lietuvoje vyko dviem etapais. Pirmasis privatizavimo etapas prasidėjo 1991 m. rugsėjo mėn. Valstybės turtas buvo parduodamas už investicinius čekius, kurie nemokamai buvo išdalinti visiems Lietuvos piliečiams. Kiti fiziniai ir juridiniai asmenys valstybės turtą galėjo įsigyti už pinigus. Valstybės turtas buvo parduodamas skelbiant viešą ar uždarą akcijų pasirašymą, rengiant viešus ar uždarus aukcionus, perleidžiant turtą restitucijos pagrindais, skelbiant konkursą geriausiam verslo planui ir kitais būdais.
Pirmojo etapo metu iš viso parduota 5714 objektų už 3,4 mlrd. litų. Akcijų pasirašymo būdu buvo privatizuoti 2928 objektai, aukcione – 2726, skelbiant konkursą geriausiam verslo planui – 12, už laisvai konvertuojama valiutą – 48 objektai.
Pirmajame valstybės turto privatizavimo etape buvo siekiama sudaryti sąlygas visiems valstybės piliečiams dalyvauti privatizavime ir tapti savininkais, taip užtikrinant socialinį teisingumą. Tuo tikslu didžioji dalis valstybės turto buvo privatizuojama tik už investicinius čekius ir tik Lietuvos piliečiams. Plataus masto privatizavimas už investicinius čekius leido susiformuoti plačiam savininkų sluoksniui. Kita vertus, dėl didelio nepatyrusių smulkių savininkų skaičiaus ir užsienio investicijų ribojimo toks privatizavimas neleido greitai ir efektyviai reorganizuoti įmonių, užkirto kelią investicijoms. Netobula įstatyminė bazė bei neskaidrios privatizavimo procedūros sudarė terpę voliuntarizmui ir korupcijai, leido valstybės turtą privatizuoti “apeinant” privatizavimą reglamentuojančias taisykles.
Šiuo metu vyksta 1996 m. rugpjūčio mėn. prasidėjęs antrasis privatizavimo etapas. Valstybės turto privatizavimą vykdo Valstybės turto fondas. Turto fondas perima ir valdo valstybės akcijas įmonėse, įtrauktose į privatizavimo objektų sąrašą, atstovauja valstybės interesams, rengia įmones privatizavimui arba šiam darbui samdo konsultantus, ieško ir derasi su investuotojais, pasirašo privatizavimo sandorius bei prižiūri jų vykdymą. Savivaldybės savo turto privatizavimą gali organizuoti ir vykdyti savarankiškai arba gali pasinaudoti Turto fondo paslaugomis. Sutartis su Turto fondu yra sudariusios 11 iš 60 Lietuvos savivaldybių.
Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą prižiūri ir privatizavimo sandorius tvirtina Seimui atskaitinga Privatizavimo komisija, o kai savivaldybės savo turtą privatizuoja savarankiškai – savivaldybės tarybos sudaryta privatizavimo komisija. Jeigu Privatizavimo komisija nepritaria privatizavimo sandoriui, Turto fondas jį tvirtinti teikia Vyriausybei. Vyriausybės sprendimas yra galutinis.
Pagrindinis antrojo etapo bruožas yra tas, kad valstybės ir savivaldybių turtas (toliau valstybės turtas) yra privatizuojamas nebe už investicinius čekius, o už pinigus. Valstybės turtas privatizuojamas keliais būdais. Nekilnojamas turtas privatizuojamas viešame aukcione ar nuomos su išpirkimu būdu. Valstybei priklausančios akcijos parduodamos skelbiant viešą konkursą, tiesiogines derybas, viešą aukcioną, viešą akcijų platinimą vertybinių popierių biržoje, perleidžiant kontrolę valstybės kontroliuojamose įmonėse.
Privatizavimo būdas pasirenkamas atsižvelgiant į įmonės dydį, veiklos sferą, akcijų paketo dydį ir pan. Privatizavimas gali būti vykdomas ir pagal atskirus įstatymus. Pavyzdžiui, pagal atskirus įstatymus buvo privatizuota dalis “Mažeikių naftos” akcijų, trijų įmonių valstybei priklausančios akcijos buvo parduotos pagal Viešosios apyvartos įstatymą, pagal atskirus įstatymus rengiamasi privatizuoti valstybės kontroliuojamus komercinius bankus.
Antrojo privatizavimo etapo metu (1996.08 – 1999.10) iš viso buvo parduota 1119 objektų už 2,8 mlrd. litų. Viešame aukcione parduoti 1053 objektai, viešo akcijų pardavimo būdu – 26 objektai, viešame konkurse – 24 objektai, tiesioginėse derybose – 4 objektai, nuomos su išpirkimu būdu – 12 objektų. 1999 m. spalio mėnesį privatizavimo subjektai buvo įsipareigoję išsaugoti 2300 darbo vietų (3-5 metams) ir investuoti 1,638 mln. litų.
1999 m. pabaigoje privatizavimo sąrašuose buvo 3100 objektų. Iš jų 2128 objektai yra valstybės valdomi įmonių akcijų paketai. Didžioji dalis valstybei priklausančių akcijų paketų (1465 akcijų paketai) nesudaro 20 proc. įmonės įstatinio kapitalo. Privatizavimo sąrašuose yra 159 įmonės, kuriose valstybė valdo daugiau nei 50 proc. įstatinio kapitalo.
Antrojo etapo patirtis rodo, kad atskirų objektų privatizavimas dėl įvairių priežasčių vyksta lėtai, daug objektų neparduodama iš pirmo, antro ar daugiau kartų, parduodamos įmonės turi didelius įsiskolinimus ir nuostolius, privatizavimas visuomenės tarpe neretai tapatinimas su “prichvatizavimu”, privatizuotoms įmonėms sudaromos išskirtinės veiklos sąlygos. Tai rodo, kad privatizavimo vykdytojų iškelti tikslai nėra pasiekiami. Tikslo pasiekimas priklauso nuo pasirinktų priemonių, privatizavimo atveju – žymia dalimi nuo privatizavimo būdų. Netinkamai pasirinkti privatizavimo būdai sumenkina privatizavimo rezultatus. Toliau nagrinėjamos problemos, kylančios dėl netinkamai pasirinktų privatizavimo būdų. Problemos suskirstytos į dvi grupes: bendrosios ir specialiosios. Bendrosios problemos apima privatizuojamų objektų parengimą privatizavimui ir problemas, būdingas keliems privatizavimo būdams. Specialiosios problemos susijusios su konkrečiais privatizavimo būdais.
Bendros privatizavimo vykdymo problemos Privatizuojamų objektų nustatymas
Viena iš priežasčių, dėl kurios privatizavimo procesas užsitęsia, tampa sudėtingesnis ir pabrangsta, yra ta, kad įsiveliama į smulkius sandorius, dėl kiekvieno privatizavimo objekto priimant daug laiko ir kitų išteklių reikalaujančius sprendimus. Problemą padėtų išspręsti valstybės savivaldybių turto paketų privatizavimas, kuomet akcijos sudarančios nedidelę įstatinio kapitalo dalį ,būtų parduodamos ne kiekvienos bendrovės atskirai, bet daugelio bendrovių kartu. Taip smulkių objektų valdymą būtų galima operatyviau perduoti į privačias rankas, nešvaistant valdiškų išteklių, išleidžiamų jų privatizavimui bei valdymui iki privatizavimo.
Didelis privatizavimo kliuvinys metu yra tas, kad dalis potencialiai privatizuotinų objektų turi specialų teisinį statusą: specialios paskirties akcinės bendrovės, viešosios įstaigos, biudžetinės įstaigos ar kitą. Tokių subjektų privatizavimas šiuo metu yra labai komplikuotas ir praktiškai nevykdomas, nors ekonominio pagrindimo tam nėra. Siūlome pakeisti teisės aktus taip, kad privatizavimą būtų galima išplėsti ir reorganizuojant šias organizacijas į bendroves ir panaikinant galiojančius apribojimus jas privatizuoti.
Savivaldybių turto įtraukimas į privatizuojamų objektų sąrašus
Privatizavimo įstatymas suteikia savivaldybėms teisę nuspręsti, kokį savivaldybės turtą įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašus. Kai kurios savivaldybės itin linkusios išlaikyti kuo daugiau, ypač komercinės paskirties turto savo rankose, todėl įstatymu reikėtų nustatyti automatinį savivaldybių turto įtraukimą į privatizuojamų objektų sąrašą. Privalomai turėtų būti privatizuotas daugelis savivaldybės turimų akcijų bei pastatų. Neužtikrinus savivaldybių turto privatizavimo automatiškumo, nemaža komercinės paskirties turto ilgam išliktų neefektyviai funkcionuojančioje viešoje nuosavybėje, o dėl aiškaus valstybės ir savivaldybės funkcijų ir biudžetų neatskyrimo atsakomybė bei finansinė našta tektų ir valstybei.
Įmonės pertvarkymas prieš privatizavimą
Privatizavimo įstatymas suteikia Turto fondui teisę pertvarkyti valstybės kontroliuojamą įmonę, jei toks pertvarkymas padidintų galimybę ją privatizuoti arba padidintų objekto pardavimo kainą. Nors toks planas iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškas, jis savyje slepia daugybę ydų. Jau pats siekis pertvarkyti įmonę ir taip pagerinti jos būklę yra netinkamas, nes turtas būtent todėl ir yra privatizuojamas, kad tai leis užtikrinti efektyvesnį jo naudojimą. Pertvarkymą derėtų palikti būsimam privačiam savininkui.
Pertvarkymo pretekstu įmonės privatizavimas atidedamas, valstybės vardu imamos paskolos, teikiamos garantijos. Jokių garantijų, kad įmonės pertvarkymas leis pasiekti keliamus tikslus, kaip ir Turto fondo atsakomybės, nėra. Privatizavimo patirtis užsienio šalyse rodo, kad įmonių pertvarkymas vyksta ilgai; kol įmonės yra pertvarkomos, jų veikla blogėja, o turtas grobstomas, kad vėliau tenka privatizuoti nustekentas įmones. Užsienio ekspertų tyrimai rodo, kad valstybė gautų daugiau pajamų įmones privatizavusi iš karto. Įmonių pertvarkymas Lietuvoje nėra išimtis. Pavyzdžiui, kol buvo rengiamas privatizavimui “Lietuvos kuras”, įmonė patyrė milijonus litų nuostolių ir galiausiai buvo parduota už 1 litą, kai jos skolos sudarė 133 mln. litų. Kontrolės institucijos patvirtina, kad valstybės kontroliuojamose įmonėse turtas yra grobstomas. Tai iliustruoja atskleisti pažeidimai “Lietuvos kure” ir “Lietuvos energijoje”.
Įmonės pertvarkymas pateisinamas tik tuo atveju, kai pertvarkymo tikslas yra išskaidyti privatizuojamą įmonę į atskiras savarankiškas įmones, kad būtų sumažintos monopolio galimybės. Šiuo atveju būtina užtikrinti, kad įmonės pertvarkymas nesudarytų galimybių vilkinti privatizavimą, valstybė nesiimtų darbų, kuriuos galėtų atlikti privatūs savininkai. Taip pat būtina neužmiršti, kad konkurencijai užtikrinti svarbiausios yra teisinės sąlygos laisvai įeiti į rinką ir iš jos išeiti, o ne formalus rinkos dalyvių skaičius.
Privatizavimo patarėjų atranka
Privatizavimo įstatymas suteikia Turto fondui teisę Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka samdytis patarėjus su privatizavimu susijusiems darbams atlikti. Viešųjų pirkimų būdai leidžia nustatyti paslaugų teikėjams kvalifikacinius reikalavimus, o jų pasiūlymus vertinti ne tik pagal prašomą kainą, bet ir pagal užsakovų nustatytus techninius kriterijus.
Tikimasi, kad tokiu būdu galima atrinkti geriausią patarėją. Tačiau, kaskart privatizuojant tam tikrą objektą, privatizavimo institucijoms suteikiama teisė nustatyti vis kitus kvalifikacinius atrankos reikalavimus patarėjams. Objektyvios metodikos kvalifikaciniams reikalavimams nustatyti nėra ir iš principo negali būti. Kvalifikaciniai reikalavimai tik mažina privatizavimo skaidrumą, sukuria terpę korupcijai, padidina paslaugų kaštus, privatizavimo sąnaudas. Pasiūlymų vertinimas pagal kainą ir techninius kriterijus leidžia teikti pasiūlymus, kurie iš tikrųjų gali neatitikti valstybės poreikių ir patarėjo galimybių. Be to, toks pasiūlymų vertinimas sukuria terpę konfidencialios informacijos nutekėjimui, taigi voliuntarizmui ir korupcijai. Siekiant efektyvaus privatizavimo, būtina atsisakyti kvalifikacinių atrankos reikalavimų patarėjams, techninius pasiūlymų reikalavimus (o ne vertinimo kriterijus) nustatyti prieš skelbiant viešąjį pirkimą, o patį pasiūlymą vertinti pagal kainą. Taip pat svarbu tiksliai nustatyti patarėjo įsipareigojimus dėl būsimo privatizavimo sandorio.
Minimali pardavimo kaina
Pagal privatizavimo taisykles, privatizuojant visais Privatizavimo įstatyme numatytais būdais Turto fondas turi nustatyti minimalią akcijų pardavimo kainą. Jeigu akcijos neparduodamos už minimalią kainą, akcijų privatizavimas nutraukiamas ir Turto fondas arba sudaro naują akcijų privatizavimo programą ir nustato mažesnę kainą, arba siūlo Vyriausybei išbraukti akcijas iš privatizuojamų objektų sąrašo.
Akcijų kainos ribojimas teisinamas tuo, kad tai neleidžia investuotojams “numušti” akcijų kainos, tačiau akcijų vertė dėl uždelsto privatizavimo vargu ar didėja. Daug privatizuojamų objektų nebuvo parduoti iš pirmo, antro, trečio ar daugiau kartų ir tik sumažinus kainą juos pavykdavo parduoti. Taigi, kainos ribojimas tik prailgina privatizavimo laiką, padidina sąnaudas ir sukuria papildomo darbo privatizavimo vykdytojams. Akcijos turi būti parduodamos už rinkos kainą, net jeigu ji atrodo per maža. Privatizavimo delsimas valstybei kainuoja ne mažiau. Siekiant didesnės privatizuojamų objektų kainos, būtina neriboti investuotojų galimybių dalyvauti privatizavime, neapsunkinti privatizuojamo turto papildomais įpareigojimais.
Jeigu tai yra nepriimtina, reikėtų tobulinti minimalios kainos nustatymo tvarką. Nustatant pradinę objektų kainą, būtina vadovautis metodais, kurie leidžia nustatyti artimiausią rinkos kainai objekto vertę. Esminis vaidmuo turėtų tekti palyginamosios vertės metodui, nes būtent šis metodas leidžia nustatyti artimiausią rinkos kainai akcijų vertę. Kiti Privatizavimo įstatyme išvardinti vertinimo metodai galėtų būti taikomi tik tais atvejais, kai palyginamosios vertės metodo taikymas yra neįmanomas.
Investuotojo patikimumo vertinimas
Pagal privatizavimo taisykles, privatizuojant tiesioginių derybų, viešo konkurso ir viešo aukciono būdais, investuotojų patikimumo įvertinimui Turto fondas gali kreiptis į teisėsaugos institucijas. Tačiau viešų kriterijų, pagal kuriuos atsiranda poreikis patikrinti investuotojų patikimumą ir dėl kurių investuotojai pripažįstami nepatikimais, nėra. Teisėtvarkos institucijų išvados taip pat nėra viešos.
Viešumo stoka sukuria terpę korupcijai ir įvairioms spekuliacijoms bei diskredituoja privatizavimą. Pavyzdžiui, 1998 m. privatizuojant “Vakarų laivų remontą”, viena užsienio kompanija buvo pripažinta nepatikima, todėl jai nebuvo leista dalyvauti bendrovės privatizavime. Dėl to minėta kompanija viešai apkaltino privatizavimo vykdytojus korupcija. Ironiška, kad vėliau konkursą laimėjęs investuotojas pasiūlė pašalintai kompanijai perpirkti privatizuotas akcijas.
Tokia investuotojų atranka visiškai neapsaugo nuo tariamų pavojų, todėl vertinti investuotojo patikimumą reikia tik išimtiniais atvejais. Kriterijai, pagal kuriuos nustatomas poreikis patikrinti potencialaus investuotojo patikimumą ir investuotojas pripažįstamas nepatikimu, bei teisėtvarkos institucijų išvados turi būti vieši. Tai padidintų privatizavimo skaidrumą, sumažintų terpę korupcijai ir įvairioms spekuliacijoms.
Atskirų privatizavimo būdų problemos
Viešas konkursas ir tiesioginės derybos
Pagal Privatizavimo įstatymą, viešas konkursas ir tiesioginės derybos yra tokie privatizavimo būdai, kai vienas ar keli privatizavimo objektai parduodami investuotojui, kurio pasiūlytos kainos ir investicijų suma yra didžiausia. Viešame konkurse ir tiesioginėse derybose parduodami valstybei priklausantys kontroliniai didžiųjų įmonių akcijų paketai. Privatizuojant šiais būdais, investuotojams keliami investicijų ir darbo vietų išsaugojimo reikalavimai.
Tiesioginėse derybose gali dalyvauti tik tie investuotojai, kurie atitinka valstybės nustatytus kvalifikacinius reikalavimus. Derybos vykdomos dviem etapais. Pirmajame etape tiesioginių derybų komisija pagal pasiūlytos kainos ir investicijų sumos dydį sudaro potencialių investuotojų sąrašą. Antrajame etape komisija derasi su investuotojais dėl jų pasiūlymų pagerinimo. Jeigu po pirmojo etapo potencialių investuotojų yra daugiau kaip du, komisija gali nuspręsti toliau derėtis tik su dviem geriausius pasiūlymus pateikusiais investuotojais. Derybas laimi investuotojas, kurio pasiūlytos kainos ir investicijų suma yra didžiausia.
Viešame konkurse dalyvaujančių investuotojų skaičius nėra ribojamas, kvalifikaciniai reikalavimai nėra nustatomi. Viešo konkurso laimėtoju pripažįstamas investuotojas, pateikęs geriausią (didžiausią) kainos ir investicijų pasiūlymą. Su juo konkurso komisija gali derėtis dėl pasiūlymų pagerinimo. Tuo atveju, kai kelių investuotojų pasiūlymai yra vienodi arba skiriasi ne daugiau kaip 15 proc., komisija gali derėtis su keliais investuotojais dėl jų pasiūlymų pagerinimo.
Tikimasi, kad reikalavimų investuotojams nustatymas bei taikomos privatizavimo procedūros leidžia pritraukti patikimus pirkėjus, užtikrinti aukštą investicijų lygį, neaštrinti nedarbo problemos. Kita vertus, dėl įvairių žemiau išvardintų priežasčių šie privatizavimo būdai neleidžia pasiekti keliamų tikslų.
Kvalifikaciniai reikalavimai
Kvalifikaciniai reikalavimai nustatomi siekiant atrinkti “strateginį” investuotoją. “Strateginis” investuotojas suprantamas kaip patikima, efektyviai veikianti, patirtį konkrečioje srityje turinti kompanija. Tikimasi, kad dėl šių priežasčių “strateginis” investuotojas geriau pertvarkys ir valdys įmonę po privatizavimo nei “eilinis” investuotojas.
“Strateginio” investuotojo sąvoka nėra vienareikšmiška. Kaip ir privatizavimo patarėjo atrinkimo atveju, kiekvieną kartą privatizuojant tam tikrą objektą, privatizavimo institucijoms suteikiama teisė nustatyti vis kitus kvalifikacinius kriterijus. Objektyvios metodikos “strateginiam” investuotojui atrinkti nėra ir iš principo negali būti, todėl kvalifikaciniai reikalavimai yra ir bus pasirenkami pakankamai subjektyviai. Kvalifikaciniai reikalavimai mažina privatizavimo skaidrumą, sukuria terpę korupcijai, apriboja įėjimą į rinką, o “strateginio” investuotojo statusas leidžia investuotojui derėtis su valstybe dėl palankesnių veiklos sąlygų.
“Strateginio” investuotojo paieškos pasiteisina, kuomet tai daro privatūs savininkai. Tuo tarpu valstybė, kaip savininkas, neturi tokių motyvų, todėl praktikoje pasirinktas privatizavimo būdas yra ne tik sunkiai įgyvendinamas, bet ir turi neigiamų pasekmių.
Darbo vietų išsaugojimo reikalavimai
Dažniausiai gamybos technologija bei darbo organizavimas valstybės kontroliuojamose įmonėse neleidžia įmonei veikti efektyviai. Privatizavus įmonę, paprastai reikia keisti gamybos technologiją bei darbo organizavimą, todėl atleisti dalį darbuotojų. Siekdama neaštrinti nedarbo problemos, valstybė, nustato reikalavimus tam tikrą laiką išsaugoti dalį darbo vietų. Tokiu būdu privatizuojamose įmonėse darbuotojams sudaromos papildomos socialinės garantijos. Pagal įprastinę tvarką atleidimo iš darbo dėl gamybos ar darbo organizavimo pakeitimų atveju darbuotojams socialines garantijas (išankstinį įspėjimą, išeitines pašalpas, kompensacijas), kurios yra pakankamai didelės, nustato darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai.
Reikalavimai išsaugoti darbo vietas sumažina objekto kainą, valstybė gauna mažiau pajamų, todėl darbo vietų išsaugojimas iš esmės finansuojamas visuomenės sąskaita. Tokia valstybės politika neteisinga kitų darbuotojų atžvilgiu. Šios praktikos reikėtų atsisakyti, juolab kad investuotojas įpareigojamas išsaugoti tik dalį darbo vietų, darbo vietos garantuojamos tik 3-5 metams, t.y. darbo netekimo problema nukeliama vėlesniam laikui.
Investicijų reikalavimai
Reikalavimus dėl investicijų valstybė nustato siekdama įmonės veiklos tęstinumo, pažangesnės gamybos ir valdymo technologijos diegimo, kokybiškesnių ir pigesnių produktų vartotojams. Tačiau rinkos sąlygomis investuotojas, siekdamas įmonės produkcijos konkurencingumo, ir be jokių valdžios įpareigojimų investuotų tiek, kiek reikia efektyviai įmonės veiklai.
Kitas dalykas, kai valstybė pati sudaro išskirtines sąlygas privatizuotai įmonei. Pavyzdžiui, privatizuojant valstybei priklausančias “Lietuvos telekomo” akcijas, “strateginiai” investuotojai įsipareigojo išsaugoti beveik 10,000 darbo vietų ir investuoti 900 mln. litų, tuo tarpu valstybė privatizuotai įmonei įstatymu įtvirtino monopolines teises fiksuoto telefoninio ryšio srityje. Sunku sutikti su argumentais, kad monopolinių sąlygų sudarymas padidins įmonės veiklos efektyvumą.
Pasiūlymų vertinimas
Siekiant padidinti investicijų į privatizuotą įmonę dydį, valstybė sudaro investuotojams galimybes mokėti už akcijas mažesnę kainą šiandien, bet įsipareigoti investuoti į įmonę didesnes lėšas ateityje. Tuo tikslu privatizavimo taisyklėse numatyta, kad viešo konkurso ar tiesioginių derybų laimėtoju pripažįstamas investuotojas, kurio pasiūlytos kainos ir investicijų suma yra didžiausia.
Sudarydama tokias galimybes, valstybė rizikuoja, kad akcijas nupirks investuotojas, turintis nepagrįstą verslo projektą, ypač jei investuotojas iš anksto žino, kad įsipareigojimų vykdymo bus galima išvengti. Tokiu atveju investuotojas gali nevykdyti savo įsipareigojimų, o valstybė patirti nuostolių. Nustekentos įmonės privatizavimas turėtų būti vykdomas iš naujo, ją privatizuoti būtų daug sunkiau.
Užsienio šalių patirtis rodo, kad įsipareigojimų nevykdymas yra pakankamai dažnas reiškinys. Pavyzdžiui, Vokietijoje kas penkta tokiu būdu privatizuota įmonė nesilaikė savo įsipareigojimų.
Yra ir dar viena su tuo susijusi problema. Turto fondo pateiktais duomenimis, “Alytaus tekstilės” pirkėjai nesilaikė investicinių įsipareigojimų dėl to, kad įmonei nebuvo leista dirbti trimis pamainomis, taigi reikia keisti pasirašytą privatizavimo sutartį. Tai rodo, kad įsipareigojimai gali būti nevykdomi ne iš piktos investuotojo valios, bet dėl to, kad privatizavimo sutartyse negalima numatyti visų sąlygų, ypač kai jos yra susijusios su nuolat besikeičiančia valstybės politika. Tokiu atveju įpareigojimai tampa beprasmiai.
Akcijų įsigijimas dalimis
Tiesioginių derybų ir viešo konkurso laimėtojas akcijas gali įsigyti dalimis, mokėdamas už atidėtus mokėjimus vidutines komercinių bankų terminuotų indėlių palūkanų normas. Tokia tvarka yra ydinga dėl dviejų priežasčių. Pirma, kaip jau minėta, sudarydama lengvatines sąlygas, valstybė rizikuoja, kad akcijas nupirks investuotojas, turintis nepagrįstą verslo projektą. Antra, įsigyti akcijas investuotojas gali per penkis metus, o tai reiškia, kad tiek realiai užtrunka privatizavimas.
Derybos dėl pasiūlymų pagerinimo
Privatizavimo taisyklės suteikia privatizavimo vykdytojams teisę siūlyti investuotojams pagerinti kainos ir investicinius pasiūlymus. Tai lyg ir galėtų pagerinti investuotojų pasiūlymus, tačiau čia slypi konfidencialios informacijos “nutekėjimo” ir korupcinių santykių pavojus. Tokią galimybę iliustruoja “Klaipėdos hidrotechnikos” privatizavimas, kuomet investuotojas, pirma pasiūlęs didžiausią kainą ir nepagerinęs pasiūlymų, pralaimėjo konkursą ir apkaltino privatizavimo vykdytojus korupcija.
Viešas akcijų pardavimas
Pagal Privatizavimo įstatymą, viešas akcijų pardavimas yra privatizavimo būdas, kai akcijos parduodamos vertybinių popierių biržose neribojant nei pirkėjų, nei jų perkamų akcijų skaičiaus, o akcijų pardavimo kaina nustatoma pagal paklausos ir pasiūlos santykį.
Privatizuojant šiuo būdu, investuotojams negali būti nustatyti jokie kvalifikaciniai, investiciniai ir darbo vietų išsaugojimo reikalavimai. Viešas akcijų pardavimas ir pirkimas biržoje vyksta per vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkus.
Privatizavimo vykdytojai teigia, kad pagrindinis viešo akcijų pardavimo tikslas yra paspartinti kapitalo rinkos plėtrą. Tačiau šiuo būdu paprastai parduodami valstybės turimų akcijų likučiai. Trečdalis visų šiuo būdu sudarytų sandorių buvo sudaryti dėl akcijų, kurios įmonių įstatiniame kapitale nesudarė 2 proc., trečdalis sandorių – nuo 2 iki 10 proc., likusi dalis – nuo 10 iki 50 proc. Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje per 1999 m. iš viso parduota 26 įmonių akcijų paketai. Tai sudarė tik apie 0,92 proc. visos biržos akcijų apyvartos. Tokiu būdu privatizavimo vykdytojų deklaruojamas tikslas nepasiektas.
Kita vertus, galimybė paspartinti kapitalo rinkos plėtrą neturi būti pagrindinis argumentas už privatizavimą viešo akcijų pardavimo būdu. Svarbiausia, kad vertybinių popierių biržos prekybos procedūros užtikrina viešą, skaidrų ir greitą privatizavimą, valstybės turtą leidžia privatizuoti už maksimalią kainą.
Pagal Privatizavimo įstatymą, viešo akcijų pardavimo būdu gali būti parduotos tik atvirojo tipo bendrovių akcijos. Parduoti šiuo būdu uždarojo tipo bendrovių akcijas įstatymas draudžia. Pagrindinė priežastis, anot privatizavimo vykdytojų, yra tai, kad uždarųjų akcinių bendrovių akcijos nėra viešos apyvartos objektas. Todėl jos parduodamos kitais būdais, dažniausiai viešame aukcione. Viešas aukcionas nuo viešo akcijų pardavimo skiriasi tik pardavimo mechanizmu, tuo tarpu pardavimo principas – parduoti viešai – galioja ir vienu, ir kitu atveju. Draudimas parduoti uždarųjų akcinių bendrovių akcijas viešo akcijų pardavimo būdu yra nepagrįstas. Kurti papildomą mechanizmą ir apkrauti privatizavimo institucijas papildoma veikla yra neracionalu ir brangu. Uždarųjų akcinių bendrovių akcijas tikslinga privatizuoti viešo akcijų pardavimo būdu, parduodant akcijas viename pakete.
Taisyklės ir procedūros, taikomos viešam akcijų pardavimui, turi du trūkumus. Privatizuojant šiuo būdu, kaip ir kitais būdais, nustatoma minimali akcijų pardavimo kaina. Apie šią problemą kalbėta aukščiau, todėl iš karto pereisime prie antrosios problemos.
Vertybinių popierių komisijos priimti nutarimai “Dėl oficialaus pasiūlymo pateikimo, registravimo ir įgyvendinimo taisyklių” bei “Dėl atvejų, kada privalomas oficialus pasiūlymas neteikiamas” numato, kad privatizuojant valstybei priklausančias akcijas nėra taikomas oficialaus pasiūlymo supirkti akcijas reikalavimas, kuris taikomas investuotojui įsigyjant daugiau kaip 50 proc. balsų emitento, išleidusio vertybinius popierius į viešąją apyvartą. Tokia lengvata padidina parduodamų akcijų vertę, taigi ir valstybės pajamas, tačiau tokia tvarka sudaro valstybei, palyginus su kitais rinkos dalyviais, išskirtines sąlygas parduoti akcijas rinkoje. Būtina suvienodinti sąlygas nustatant, kad privatizuojant valstybei priklausančias akcijas oficialus pasiūlymas turi būti skelbiamas.
Privatizavimo vykdytojai teigia, kad viešo akcijų pardavimo trūkumas yra tai, kad biržos infrastruktūra neužtikrina pakankamai reklamos. Tačiau nėra jokių kliūčių Turto fondui pasirūpinti reklama, todėl šis argumentas yra nepagrįstas.
Viešas aukcionas
Pagal Privatizavimo įstatymą, viešas aukcionas – tai toks būdas, kai neribojamas potencialių investuotojų skaičius, o privatizavimo sandoris sudaromas su didžiausią kainą pasiūliusiu investuotoju. Viešame aukcione parduodamos valstybei priklausančios atvirųjų ir uždarųjų akcinių bendrovių akcijos bei kitas nekilnojamas turtas. Akcijos parduodamos viename pakete. Investuotojams gali būti nustatyti kvalifikaciniai atrankos, investicijų ir darbo vietų išsaugojimo reikalavimai.
Viešas aukcionas iš tiesų yra pranašesnis už tiesiogines derybas ir viešą konkursą, tačiau pagal privatizavimo spartą ir skaidrumą šis būdas nusileidžia viešam akcijų pardavimui, juolab kad privatizuojant šiuo būdu investuotojams gali būti nustatyti kvalifikaciniai atrankos, investicijų ir darbo vietų išsaugojimo reikalavimai. Net jei būtų atsisakyta šių reikalavimų taikymo, valstybei priklausančias tiek atvirųjų, tiek uždarųjų bendrovių akcijas tikslinga privatizuoti viešo akcijų pardavimo būdu, aukcionus vykdant tik nekilojamam turtui parduoti bei išimtiniais atvejais akcijoms parduoti.
Didelių ir infrastruktūros įmonių privatizavimas
Atskira tvarka taikoma privatizuojant svarbių infrastruktūros ir dominuojančių ūkio šakų objektų akcijų paketus. Tokie objektai privatizuojami keliais etapais taikant viešo konkurso, tiesioginių derybų, valstybės kontrolės funkcijų perdavimo valstybės kontroliuojamose įmonėse bei viešo akcijų pardavimo būdų derinį.
Pirmajame etape dalis akcijų paketo parduodama viešame konkurse ar tiesioginėse derybose, investuotojams nustatant kvalifikacinius, investicijų ir darbo vietų išsaugojimo reikalavimus. Antrajame etape strateginis investuotojas gali įsigyti likusias privatizuojamas valstybės akcijas. Jeigu strateginis investuotojas įsigyja ne visas privatizuojamas akcijas, likusi akcijų dalis parduodama vertybinių popierių biržose. Parduodant tokių įmonių valstybei priklausančias akcijas, valstybė turi teisę pasilikti “auksinę” akciją, suteikiančią papildomas neturtines teises.
Dalies akcijų pardavimas viešo akcijų pardavimo būdu leidžia bent dalį akcijų privatizuoti efektyviai. Tačiau tiesioginių derybų ir viešo konkurso ydos neleidžia pasiekti privatizavimui keliamų tikslų, diskredituoja privatizavimą.
Kiti būdai
Valstybės turtas gali būti parduotas nuomos su išpirkimu būdu bei perleidžiant kontrolę valstybės kontroliuojamose įmonėse. Šie privatizavimo būdai taikomi tik tuomet, kai objekto nepavyko privatizuoti iš pirmo karto arba derinyje su kitais būdais (kontrolės perleidimas). Šių privatizavimo būdų tikslas yra supaprastinti privatizavimą, tačiau poreikis taikyti šiuos būdus nunyktų savaime pašalinus aukščiau išdėstytas problemų priežastis,.
Privatizavimas pagal kitus įstatymus
Valstybės turtas gali būti ir kai kuriais atvejais buvo privatizuotas ne tik pagal Privatizavimo, bet ir pagal kitus įstatymus ar tik specifiniam atvejui sukurtas taisykles. Pagal atskirus įstatymus privatizuota “Mažeikių nafta”, privatizuojami valstybei priklausantys komerciniai bankai. Privatizavimo patirtis rodo, kad privatizavimas pagal specifinius įstatymus yra mažiau skaidrus, investuotojai turi galimybes išsiderėti įvairias lengvatas, kitų įstatymų nustatytos taisyklės yra ne tokios griežtos. Siekiant užtikrinti efektyvų privatizavimą, pasiekti privatizavimui keliamus tikslus, valstybės turtą būtina parduoti vadovaujantis bendromis privatizavimo taisyklėmis, išskyrus tuos atvejus, kai valstybės turtas privatizuojamas pagal Viešosios apyvartos įstatymą.
Išvados ir pasiūlymai
Privatizavimo tikslą siūlome įvardinti kaip turto išvalstybinimą už kuo didesnę kainą, nesukuriant jokių teisinių apribojimų laisvam rinkos veikimui. Vadovaujantis šiuo tikslu, privatizavimas turėtų būti ne tik kuo greičiau užbaigtas prekybos ir gamybos srityse, bet ir plečiamas privatizuojant infrastruktūrą, o taip pat sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros, saugos ir kituose sektoriuose. Privatizuoti siektina kuo brangiau, tačiau nepažeidžiant laisvo rinkos veikimo principo, taigi, su privatizavimu negalima sieti monopolinių ar kitų išskirtinių teisių suteikimo.
Privatizavimo rezultatai didele dalimi priklauso nuo to, kaip privatizuojamas valstybės turtas. Lietuvoje valstybės turto privatizavimas prasideda nuo objekto įtraukimo į privatizavimo sąrašus ir privatizavimo programos tam objektui parengimo. Savivaldybėms suteikta teisė pačioms apsispręsti, kokį turtą įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašus, o dėl objekto privatizavimo programos parengimo sprendžia Turto fondas. Ši diskrecija sudaro sąlygas vilkinti objektų privatizavimą, todėl reikėtų įtvirtinti automatišką savivaldybių turto įtraukimą į privatizuojamų objektų sąrašą ir automatišką sąrašuose esančių objektų (valstybės ir savivaldybių) privatizavimą. Pirmiausia reikėtų privatizuoti objektus, kuriuose valstybė valdo mažą įstatinio kapitalo dalį ir kurių veiklos sritis yra prekyba, viešasis maitinimas, turizmas, kiti verslai, kur jau dabar veikia privatūs subjektai.
Įmonės pertvarkymas prieš privatizavimą turėtų būti vykdomas tik įmonės išskaidymo į atskiras savarankiškas įmones tikslu, kad būtų sumažintos monopolio galimybės. Tačiau tai gali būti daroma tik išskirtiniais atvejais, nes monopolijos yra žalingos tiek, kiek jų monopolinė padėtis ginama teisinėmis priemonėmis. Šiuo atveju būtina užtikrinti, kad įmonės pertvarkymas nesudarytų galimybių vilkinti privatizavimą, valstybė nesiimtų darbų, kuriuos galėtų atlikti privatūs savininkai, bei būtų sudarytos teisinės sąlygos laisvai įeiti į rinką ir iš jos išeiti. Visais kitais atvejais įmonės pertvarkymą derėtų palikti privačiam savininkui.
Esama privatizavimo patarėjų atrinkimo tvarka yra nepakankamai skaidri ir leidžia atrinkti patarėją, kurio pasiūlymai neatitinka valstybės poreikių ir galimybių. Patarėjo atrankai reikėtų taikyti tvarką, pagal kurią potencialiems patarėjams nebūtų taikomi jokie apribojimai dalyvauti konkurse, pasiūlymų reikalavimai (o ne vertinimo kriterijai) būtų nustatomi prieš konkursą, o patys pasiūlymai būtų vertinami pagal kainą.
Siekiant efektyvaus privatizavimo, privatizavimo būdai turi būti skaidrūs, neturi būti ribojamas investuotojų dalyvavimas privatizavime, privatizavimas turėtų vykti greitai.
Tiesioginių derybų ir viešo konkurso procedūros apriboja potencialių investuotojų ratą, neužtikrina viešo ir skaidraus privatizavimo, ilgos privatizavimo procedūros sulėtina privatizavimo procesą, “strateginiai” investuotojai turi galimybes išsiderėti išimtines veiklos sąlygas, “įpareigotų” investicijų ir darbo vietų išsaugojimo nauda yra trumpalaikė, šie reikalavimai varžo investuotojų veiklą, sukuria kontrolės poreikį. Tokiu būdu šie privatizavimo būdai neleidžia pasiekti privatizavimui keliamų tikslų ir jų reikėtų atsisakyti.
Privatizavimas ne pagal bendras privatizavimo taisykles yra mažiau skaidrus, investuotojai turi galimybes išsiderėti įvairias lengvatas. Todėl valstybės turtą būtina parduoti vadovaujantis bendromis privatizavimo taisyklėmis, išskyrus tuos atvejus, kai valstybės turtas privatizuojamas pagal Viešosios apyvartos įstatymą.
Privatizuojant valstybės turtą, būtina apsiriboti tik tais privatizavimo būdais, kurie realiai leidžia pasiekti privatizavimo tikslus. Tokie būdai yra viešas akcijų pardavimas ir viešas aukcionas.
Valstybei priklausantį nekilnojamą turtą ir, išimtiniais atvejais, akcijas tikslinga privatizuoti viešuose aukcionuose, netaikant nepagrįstų kvalifikacinių atrankos, investicijų ir darbo vietų išsaugojimo reikalavimų investuotojams. Visais kitais atvejais valstybei priklausančias akcijas ar jų paketus reikėtų privatizuoti tik vertybinių popierių biržose, neribojant investuotojų mokamos kainos. Privatizuojant atvirojo tipo bendrovių akcijas tikslinga taikyti oficialaus pasiūlymo reikalavimus.
Privatizuojant valstybei priklausančias akcijas ar jų paketus biržoje, nereikėtų papildomų materialinių ir laiko sąnaudų kuriant privatizavimo struktūras, būtų pasinaudota efektyvia biržos informacijos platinimo sistema, į privatizavimą būtų įtraukiami platesni galimų pirkėjų sluoksniai, akcijos būtų parduotos už maksimalią kainą, investuotojas nebūtų varžomas jokiais papildomais reikalavimais, būtų užtikrintas efektyvus įmonės valdymas po privatizavimo.
