LR Kultūros ministerija Vyriausybei pateikė LR Kino, Teatrų ir koncertinių organizacijų bei Kultūros rėmimo fondo įstatymų projektus. Laisvosios rinkos instituto nuomone, netikslinga rengti kiekvienai veiklos sričiai po atskirą įstatymą. LLRI siūlymai dėl įstatymų tikslingumo buvo pateikti Vyriausybei, kurios posėdyje pasisakė LLRI prezidentė Elena Leontjeva.
Vyriausybė atmetė įstatymų projektus, reglamentuojančius atskirų kultūrinių organizacijų veiklą ir nusprendė priimti tik bendrą Kultūros rėmimo fondo įstatymą. Nors šis Instituto pasiekimas gali pasirodyti mažas, tačiau už jo slypi svarbus laimėjimas – buvo atmestas principas, pagal kurį kiekviena veiklos sritis išsirūpintų atskirus įstatymus ir taip dar labiau komplikuotų teisinę sistemą.
Iki šiol atskiras ne pelno siekiančias veiklas reglamentuojančių įstatymų priėmimas būdavo pateisinamas viešųjų įstaigų įstatymo nebuvimu. Priėmus viešųjų įstaigų įstatymą, ši praktika ir jos padariniai turėtų būti eliminuojami: specifiniai atskiras organizacijų rūšis reglamentuojantys įstatymai neturi būti priimami, o ankščiau veikusieji – pataisyti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, visos kultūros ar kitokia veikla besiverčiančios organizacijos turėtų pasirinkti vieną iš šių statusų:
– viešosios įstaigos arba kitokios ne pelno sektoriaus organizacijos (labdaros fondo, asociacijos, …) – jeigu jos remiasi privačia naryste, nuosavybe, bet nesiekia pelno ir neturi teisės skirstyti jo savininkams (nariams);
– biudžetinės įstaigos – jeigu jas išlaiko valstybė ar savivaldybė (atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuosekliai pertvarkant ne pelno organizacijų teisinę bazę, biudžetinės įstaigos taptų viena iš ne pelno organizacijų rūšių, kuriai keliami specifiniai veiklos reikalavimai);
– bet kokios rūšies įmonės, jeigu jos siekia pelno ir gali skirstyti jį savininkams.
Jokie kiti įstatymai neturėtų nustatinėti organizacijų statuso ar organizavimo formos, vienintelė galimybė.
Atskiri įstatymai gali būti priimami tik tiek ir tik tuomet, jeigu reglamentuoja specifines veiklos sąlygas, bet jokiu būdu ne statusą ar organizavimo formą.
Pastangos kurti atskirus įstatymus gali būti aiškinamos tuo, kad dėl nenuoseklaus biudžetinių įstaigų ir viešųjų įstaigų reglamentavimo, o taip pat nuostatos, leidžiančios valstybės ir savivaldos institucijoms perduoti turtą viešosioms įstaigoms tik panaudos pagrindais kai kurios įstaigos lyg ir neranda sau vietos teisės sistemoje. Šios organizacijos nelaikomos biudžetinėmis įstaigomis, nors biužetinių įstaigų įstatymas teigia, kad „biudžetinė įstaiga yra visiškai arba iš dalies išlaikoma iš biudžeto“, kita vertus, jos negali būti ir viešosiomis įstaigomis, nes turi valstybės turto (arba joms planuojama perduoti valstybės turto).
Apie netinkamo viešųjų ir biudžetinių įstaigų teisinio reguliavimo pasekmes perspėjome savo ekspertizės išvadose 1996 metais, kai viešųjų įstaigų įstatymo projektas dar nebuvo priimtas. Problema liko neišspręsta. Jos pasekmės:
– įstatymo nuostata dėl valstybės turto perdavimo viešosioms įstaigoms tik panaudos pagrindais yra interpretuojama įvairiausiais būdais ir sąlygoja teisinį chaosą;
– pelno mokesčio netaikymu, skirtu ne pelno organizacijoms, naudojasi tie, kurie sutvarkius teisės aktus tokių galimybių neturėtų;
– atgimsta tradicija kompensuoti teisės aktų netobulumą ar tiesiog juos apeiti, rengiant specifinius įstatymus.
Kino, teatrų, kultūros rėmimo fondų įstatymų rengimo iniciatyva yra tik pirmas šios tendencijos ženklas. Akivaizdu, kad visos šios organizacijos turi steigtis ir veikti pagal veikiančius, bendruosius principus nustatančius įstatymus. Nepasipriešinus ydingai tendencijai ir nesprendžiant ne pelno organizacijų teisinių problemų iš esmės, panašių atvejų ateity bus daugiau.
Išvada: Siekdama pakeisti susidariusią padėtį, Vyriausybė turėtų inicijuoti nepelno sektoriaus įstatymų harmonizavimą taip, kad kiekviena nepelno sektoriaus įstaiga, nepriklausomai nuo nuosavybės formos ir pavaldumo, galėtų būti įsteigta ir veikti pagal vieningais principais besiremiančius teisės aktus. Taip pat būtina išvalyti seniau priimtus įstatymus nuo nuostatų, reglamentuojančių specifines įstaigų organizavimo formas (muziejai, bibliotekos ir pan.) bei panaikinti egzistuojančias kliūtis ne pelno organizacijoms steigtis ir veikti. Visiškai nepriimtina spręsti susidariusias problemas, tiesiog leidžiant kiekvienai įstaigų rūšiai naują įstatymą ir tokiu būdu didinant netvarką Lietuvos teisės sistemoje.
