Lietuvos laisvosios rinkos institutas iš esmės pritaria ekonomikos skatinimo plane (toliau – planas) keliamiems tikslams, jų svarbai Lietuvos ekonomikai. Tačiau manome, kad ne visos plane išdėstytos priemonės šiems tikslams pasiekti yra efektyvios ir tikslingos. Dėl šios priežasties pateikiame LLRI nuomonę apie atskiras plano dalis bei siūlymus, kaip siekti plane užsibrėžtų tikslų.
I. Verslo finansavimo galimybių išplėtimas
1. Manome, kad šios plano dalies antrame, trečiame ir ketvirtame punktuose numatytos priemonės vyriausybei teikti finansines paslaugas (garantijas, faktoringą) bei skolinti verslui už valstybės ir kitas lėšas, yra ydingos dėl šių priežasčių:
· Valstybės funkcija nėra verslo kreditavimas ar kitų finansų paslaugų teikimas. Finansinio tarpininkavimo paslaugų teikimas iš viešo sektoriaus yra abejotino efektyvumo. Tokių paslaugų efektyvumas gali remtis tik privačios veiklos logika, o garantijų suteikimas juridiniams asmenims, kurie šių garantijų negali gauti privačiame sektoriuje, reiškia tai, jog valstybė parduoda paslaugą prisiimdama per didelį rizikos kiekį. Garantijos verslui didins viešojo sektoriaus riziką, reikalaus papildomų lėšų šiai rizikai padengti kapitalu, ir tai neabejotinai prisidės prie mažesnio viešųjų finansų stabilumo.
· Netikslinga ir žalinga tokią verslo finansavimo veiklą vykdyti iš valstybės biudžeto lėšų, kadangi tos pačios lėšos jau yra surinktos iš gyventojų ir verslų pakėlus mokesčius, o šios lėšos išdalinamos mokesčių naštos nebepakeliančiam verslui subsidijuoti.
· Verslo skatinimui nukreipiant Europos struktūrinių fondų (ESF) lėšas reikia įvertinti ko-finansavimo klausimą. Finansavimas ESF lėšomis Lietuvos biudžetui nėra nemokamas – papildomą dalį lėšų reikia skirti iš biudžeto, tai apsunkina ir taip nebesurenkamo valstybės biudžeto padėtį, atsiranda reikiamybė ieškoti papildomų pajamų šaltinių, brangiai skolintis.
2. Plano III dalies antro punkto a dalyje teigiama, jog vyriausybė įgyvendindama plano nuostatas planuoja papildomai skolintis. Manome, jog prieš valstybei prisiimant naujus įsipareigojimus reikia įvertinti jau esamą valstybės skolą ir ženklų jos augimą (2008 m. IV ketvirtyje centrinės valdžios skola padidėjo 8 proc. iki 16 mlrd. litų.) Pastarųjų metų patirtis rodo, jog valstybės skolos Lietuvos valdžia nesugeba ryžtingai mažinti net ir didelio ekonominio augimo laikotarpiu. Didelė valstybės skola lemia prastesnius kredito reitingus ir brangstantį skolos aptarnavimą. Turint omenyje, jog neracionalu planuoti įsiskolinimais nuolat dengti biudžeto deficitą, o didelė skola kuria papildomas išlaidas palūkanoms ir naštą biudžetui ateityje, skolinimosi galimybes reikia vertinti konservatyviai, ypatingai šiuo metu, smarkiai išaugus palūkanų normoms.
3. Plano III dalies antro punkto c dalis, numatanti papildomą lėšų pritraukimą iš bankų bei užtikrinimą, jog bankai, prisiimdami dalį rizikos, taikys tinkamas rizikos vertinimą procedūras yra ydinga dėl šių priežasčių:
· Neaišku kokiais būdais vyriausybė sieks „pritraukti“ bankų lėšas verslo finansavimui. Tačiau bankų lėšų pritraukimas valstybės numatytiems prioritetams (pvz. subsidijuojant dalį palūkanų ar teikiant garantijas) gali reikšti, jog šios lėšos bus atitrauktos nuo finansavimo tų įmonių arba projektų, kurie būtų finansuojami normaliomis valstybės nesikišimo sąlygomis. Kitaip sakant, valstybinis kišimasis į skolinimo rinką nulems neefektyvų kreditavimą.
· Tikslas „užtikrinti, kad finansinės institucijos, prisiimdamos dalį rizikos, taikys tinkamas rizikos vertinimo procedūras“ yra abejotinas. Tinkamo rizikos vertinimo rodiklis nėra rizikos kiekis, kurį prisiima finansinė institucija. Todėl papildomos ar didesnės rizikos prisiėmimas visiškai nereiškia „teisingesnio“ rizikos vertinimo. Finansinės institucijos prisiima sau priimtiną rizikos lygį reguliuotojo (Lietuvos banko) jiems nustatomų taisyklių ribose. Priverstinis prisiimamos rizikos didinimas mažintų finansinės sistemos stabilumą, darytų ją neefektyvią.
4. Nepritariame plano III dalies antro punkto d daliai, kuris numato prioritetinį lėšų skolinimą projektams, susijusiems su gamyba bei eksportu. Nėra jokio ekonominio pagrindo ar logikos išskirti ir prioritetu laikyti gamybinių bei eksportu užsiimančių įmonių. Sunkumus patiria ne tik eksportu bei gamyba užsiimančios įmonės, todėl prioritetinis jų finansavimas iškraipo lygios konkurencijos sąlygas. Visi likę ūkio sektoriai lygiai taip pat prisideda prie ūkio plėtros, todėl išskirtinių sąlygų suteikimas tam tikriems sektoriams yra netikslingas.
5. Manome, jog plano III dalies antro punkto e dalyje bei trečiame punkte numatyta priemonė, numatanti lėšų skolinimą mažesnėmis, nei rinkos palūkanomis, yra netikslinga. Pinigų kaina arba palūkanų norma turi atspindėti skolininko riziką. Natūralu, jog rizikingų projektų ar įmonių pinigų kaina yra didesnė, nei mažiau rizikingų. Palūkanų subsidijavimas šią taisyklę griauna, iškraipo pinigų kainos mechanizmą, kuomet natūraliai kredituojami yra tie projektai ir įmonės, kurie gali sumokėti už savo riziką. Palūkanų subsidijavimas taip pat diskriminuos mažos rizikos įmones ar projektus. Sumažinus aukšto rizikingumo skolinimo kainą, mažo rizikingumo skolinimo kaina išliks panaši. Taip bus santykinai bloginama nerizikingų įmonių ar projektų padėtis.
Suprasdami verslo finansavimo problemas siūlome į planą įtraukti šias verslo finansavimo galimybių gerinimo priemones:
· Panaikinti mažoms įmonėms avansinio pelno mokesčio mokėjimo prievolę. Tai atlaisvintų lėšas ir pagerintų įmonių finansinę situaciją.
· Įteisinti mokesčių užskaitą. Tai leistų valstybės ar savivaldybių įsiskolinimus įmonėms užskaityti kaip mokestinės prievolės įvykdymą. Šiuo metu įmonės, kurioms skolinga valstybė ar savivaldybės, yra baudžiamos – nuo nesumokėtų mokesčių skaičiuojami delspinigiai, areštuojamos sąskaitos; mokesčių užskaitos įteisinimas palengvintų tokių įmonių padėtį.
II. Pastatų energetinio efektyvumo didinimas
Šioje dalyje numatytos priemonės vešiesiems pastatams modernizuoti pagrindiniu tikslu turi kelti energetinio efektyvumo didinimą, o ne darbo vietų sukūrimą ar verslo stimuliavimą. Pagrindiniu kriterijumi pasirenkant renovavimo objektus turi būti, ar ekonomiškai efektyvu tuos viešuosius objektus renovuoti atsižvelgiant į jų naudojimo trukmę ir į kitus veiksnius. Siūlome papildyti 1 priemonę numatant, jog renovuotini tik tie viešieji pastatai į kuriuos investicijos yra ekonomiškai efektyvios ir atsipirks per numatytą laikotarpį.
Šios dalies ketvirtojoje priemonėje numatyta centralizuoti viešuosius pirkimus daugiabučių renovavimui. Centralizuoti viešųjų pirkimų vykdymo privatiems daugiabučiams modernizuoti nėra tikslinga, nes siekiant dirbtinai sukurti masto ekonomijos efektą ir stambinant projektus atvirkščiai, bus apribota konkurencija, nes mažesnės įmonės negalės pasiūlyti didelių projektų įgyvendinimo. Taip sumažės konkurencija ir galės išaugti paslaugos kainos. Toks pat masto ekonomijos efektas gali atsirasti, jei nebus apribota galimybė didelėms įmonės dalyvauti keletoje pirkimų, kuriuos vykdo daugiabučių namų bendrijos, o bendrijos siekdamos geresnių finansinių pasiūlymų imsis kooperuotis ir rengti bendrus renovavimo paslaugos pirkimus. Skaidrumo centralizuoti viešieji pirkimai taip pat nepridėtų, nes pirkimus rengiant pačioms bendrijos pakanka motyvacijos juos rengti skaidriai ir efektyviausiai gauti perkamą paslaugą – gyventojai prie paslaugos pirkimo prisideda 70 proc. kainos, o tai yra pagrindinis motyvas pirkimus vykdyti skaidriai. Deja, centralizuoti pirkimai, kai sprendimas priimamas toli nuo finansuotojo, šiuo atveju gyventojų, turi mažiau motyvacijos efektyviai užtikrinti skaidrumą.
III. Verslo aplinkos gerinimas (Saulėtekis)
1. Manome, jog netikslinga Lietuvoje įgyvendinti fizinių asmenų bankroto institutą. Fizinių asmenų bankroto idėja, suteikia galimybę fiziniams asmenims nevykdyti prisiimtų kreditinių įsipareigojimų, prisiimant tam tikrus apribojimus veiklai ir skolinimuisi. Svarbiausia, tai, jog nuo skolų atleidžia ne pats kreditorius, o trečiasis asmuo. Tokia sistema neišvengiamai skatina piktnaudžiavimą ir neatsakingumą, bei ragina lengviau skolintis. Tačiau tuo pat metu kredito institucijos įvertindamos padidėjusią riziką ją įskaičiuos į siūlomas kreditų palūkanas. Todėl fizinių asmenų bankroto galimybė perkels naštą nuo rizikingų klientų ant visų besiskolinančių ir visi besiskolinantys padengs riziką, jog kai kurie skolininkai gali legaliai nebegražinti skolų.
2. Siūlome papildyti valstybės įstaigų veiksmų neigiamo poveikio verslo subjektų piniginiams srautams (likvidumui) sumažinimo priemonės ir g punktą papildyti sakiniu: „Įpareigoti mokesčius administruojančias institucijas sukurti valstybės ir verslo tarpusavio skolų užskaitymo mechanizmą.“.
3. Taip pat papildyti c punktą ir jį išdėstyti taip
1. „Peržiūrėti mokesčių permokos (ypač PVM permokos) grąžinimo procedūras ir įvesti delspinigių skaičiavimą nuo termino, kai permoka turi būti grąžinta (jeigu prašymas grąžinti permoką yra pagrįstas), siekiant pašalinti mokesčių permokų grąžinimo vilkinimą, kai nepagrįstai ilgai tęsiasi mokestiniai patikrinimai. Patikrinimai mokesčio administratoriaus buveinėje turi būti apriboti laiko atžvilgiu, taip pat sukurta efektyvi ir skaidri atrankos tikrinimams sistema.“
II. Eksportas ir investicijos
1. Tiek eksportas tiek investicijos Lietuvos ekonomikai yra svarbūs, tačiau nėra savitiksliai. Investicijos svarbios tiek, kiek jos didina Lietuvos ūkio plėtros potencialą ir didina darbo našumą. Eksporto svarba pasireiškia per visuminės paklausos Lietuvos produkcijai bei paslaugoms išsiplėtimą už vidinės paklausos ribų. Tačiau bet koks dirbtinis šių procesų skatinimas turi savo kainą. Dėl šios priežasties, nors ir pritariame eksporto ir investicijų svarbai, nepritariame plane numatytoms jų skatinimo priemonėms. Taip manome dėl šių priežasčių:
· Įmonių, užsiimančių eksportu skatinimo tikslas diskriminuoja įmones, neužsiimančias eksportu. Taip daroma prielaida, jog užsienio paklausa prekėms ir paslaugoms iš Lietuvos yra svarbesnė nei vidinė šių prekių ir paslaugų paklausa. Tačiau taip nėra – ūkiui vienodai svarbi tiek vidinė tiek užsienio paklausa, todėl vienos iš jų padarymas prioritetu netikslingas.
· Tiek investicijų tiek eksporto skatinimas turėtų vykti ne per lengvatinius kreditus, subsidijas ar kitokią tiesioginę paramą, tačiau per bendrą verslo sąlygų gerinimą taip nediskriminuojant jokių ekonomikos sektorių ir darant ne vertikalų o horizontalų poveikį.
2. Manome, jog plano VII dalies 1 punktas, numatantis valstybės lėšų skyrimą įmonių užsienio rinkų paieškai, yra iš esmės ydingas. Užsienio rinkų paieška ir biudžeto lėšų naudojimas šiam tikslui dabartinėmis ekonomikos nuosmukio aplinkybėmis yra labai abejotinas ir netikslingas. Konkurencingais Lietuvos eksportuotojus daro ne pinigų kiekis, skirtas naujų eksporto rinkų paieškai, o jų veiklos sąlygos, mokestinė sistema, verslo reguliavimas. Padėties šiose srityse gerinimas ir turėtų būti Lietuvos įmonių konkurencingumo užsienyje didinimo būdas.
3. Kaip jau minėta, nepritariame plano VII dalies antrame, trečiame, ketvirtame ir penktame punktuose numatytam vyriausybės prioritetui eksportuojančioms įmonėms. Išskirtinių sąlygų eksportuojančioms įmonėms sutiekimas iškreipia konkurenciją, diskriminuoja likusias įmones ir nepagrįstai stato jas į blogesnę padėtį. Lietuvos ūkiui eksportu neužsiimančios įmonės yra lygiai taip reikšmingos ir svarbios kaip ir šia veikla užsiimančios įmonės.
4. Nepritariame VII plano dalies trečiame, ketvirtame ir penktame punktuose numatytam tiesioginiam eksporto įmonių subsidijavimui ir jų išlaidų padengimui iš valstybės biudžeto. Subsidijavimas visiškai neatitinka eksporto bei investicijų skatinimo tikslo, neprisideda prie įmonių konkurencingumo didinimo bei švaisto valstybės biudžeto lėšas.
5. Abejojame VII plano dalies 7 punkte numatyta priemone įsteigti „Enterprise Lithuania“ ir „Invest in Lithuania“ agentūras. Saulėlydžio komisijos bei biudžeto lėšų trūkumo kontekste dviejų agentūrų steigimas nėra efektyvus ir tinkamas būdas investicijų ir eksporto skatinimui. Nėra tiksliai apibrėžtos šių institucijų funkcijos, bei jų veiksmai skatinant investicijas bei eksportą. Neaišku, kodėl „Lietuvos ekonominės plėtros agentūros“ išskaidymas yra efektyvesnis nei prieš tai buvusios vienos institucijos veikla. Užsibrėžtas eksporto ir investicijų skatinimo tikslas gali būti įvykdytas tik per bendrą verslo sąlygų gerinimą. Konkurencingumą ir investicijų patrauklumą lemia ne šias sritis kuruojančių institucijų šalyje skaičius, o palankumo ekonominės veiklos vystymui sąlygos.
6. Manome, jog plano VII dalyje 10 punkte numatytas užsienio investicijų pritraukimo būdas pritaikant išskirtines sąlygas atrinktoms užsienio investicijoms yra diskriminuojantis ir netinkamas norint iš esmės ir ryžtingai gerinti užsienio investicijų pritraukimą į Lietuvą. Pagrindine užsienio investicijų pritraukimo kryptimi turėtų būti bendrų verslo sąlygų gerinimas, o ne lengvatos atskiriems ūkio subjektams.
Suvokdami investicijų svarbą Lietuvai jų skatinimo srityje siūlome įvesti nulinį pelno mokesčio tarifą reinvestavimam pelnui. Tai tuo pat metu dėl sumažėjusios mokesčių naštos ir atsilaisvinusių lėšų pagerintų įmonių padėtį. Tai taip pat padidintų investicijų kiekį, kadangi įmonėms investuoti taptų pigiau, tam tikslui jos galėtų skirti didesnį lėšų kiekį.
