Iš LLRI leidinio „Knyga 2000-2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams“
…verslo ciklas yra sąmoningo palūkanų normos mažinimo ir dirbtinio pakilimo skatinimo rezultatas.
Liudvig von Mises
Kai įmonei nepakanka nuosavų lėšų veiklos plėtrai, ji gali jų pasiskolinti. Paklausa kreditui byloja apie potencialias įmonės augimo galimybes, nes skolinasi tas, kuris gali efektyviausiai lėšas panaudoti ir grąžinti jas kartu su uždirbtomis palūkanomis. Kreditų šaltiniai paprastai yra šie: Lietuvos ar užsienio bankai, Lietuvos ar užsienio įmonės, Lietuvos ar užsienio piliečiai. Galimybės skolintis iš piliečių ir įmonių Lietuvoje yra labai apribotos. Iki 1999 metų mėnesio galiojo Akcinių bendrovių įstatymo nustatyti ribojimai įmonių skolinimuisi, iki šiol galioja normatyvas, ribojantis įmonių skolinimo galimybes jų kapitalo dydžiu, nuo 1999 metų sausio 1 dienos apmokestinamos užsienio įmonėms išmokamos palūkanos. Taigi, pagrindinis skolinimosi šaltinis Lietuvoje yra Lietuvos komerciniai bankai, deja, ne visuomet įstengiantys patenkinti visų pageidaujančių gauti paskolas poreikius. 1999 metų pabaigoje Lietuvoje veikė 11 komercinių bankų bei 3 užsienio bankų skyriai.
Labai dažnai girdima nuomonė, jog bankų teikiami kreditai yra per brangūs ir, siekiant paskatinti ekonomikos plėtrą, juos būtina atpiginti – nustatant palūkanų ribas arba subsidijuojant palūkanas. Ar palūkanų reguliavimas padės atpiginti kreditus ir ar neturės pašalinių padarinių? Atsakant į šį klausimą, būtina turėti galvoje, kad bankas – tai įmonė. Pelno siekimas – būtina jos egzistavimo sąlyga. Bankas turi dirbti taip, kad sugebėtų grąžinti indėlius indėlininkams ir uždirbtų pelno savininkams. Visi ketinimai administracinėmis priemonėmis palengvinti kredito gavimo sąlygas visuomet kelia pavojų banko indėlininkams ir savininkams. Palūkanų reguliavimas turėtų neigiamų pasekmių ir besiskolinantiems – pigių kreditų bankai nesutiktų teikti, nes jie neapsimokėtų. Taigi pasipiktinimas, “per brangiais” kreditais ir bankų “plėšikavimu” nėra ekonomiškai pagrindžiamas, todėl siekis įtakoti palūkanas yra ydingas.
Palūkanas, pinigų kainą, lemia rinkos veiksniai – pinigų paklausa ir pasiūla. Didžiausia pinigų paklausa būna ekonominio pakilimo metu. Įmonės, turėdamos galimybių realizuoti savo prekes ir paslaugas, nori plėstis, investuoti, todėl siekia gauti kreditus, siūlo mokėti už juos didesnes palūkanas. Ekonominio nuosmukio metu įmonių kreditų grąžinimo galimybės sumažėja, nes nepalanki ūkio konjunktūra atima ar susiaurina rinkas ir pageidaujančių gauti kreditus ir galinčių jų grąžinti įmonių sumažėja, krenta ir paskolų palūkanos.
Tačiau tiesa yra ir tai, kad kreditų kaina ne visuomet yra apspręsta rinkos veiksnių. Kreditų kainą – palūkanas – labai stipriai įtakoja privalomi teisės aktų reikalavimai bankams, Lietuvos banko nustatyti normatyvai ar Lietuvos banko vykdomos atviros rinkos operacijos. Dažniausiai šiais veiksmais, siekdamas didinti bankų veiklos saugumą, Lietuvos bankas “perlenkia lazdą”. Saugumas padidinamas, tačiau neadekvačiai išauga paskolų kaina ir dėl to lėtėja verslo plėtra, o tai neigiamai veikia siekiamą saugumą. Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios Lietuvoje egzistuoja didelis atotrūkis tarp paskolų ir indėlių palūkanų normų (aukšta marža). Valstybės nustatomi privalomi reguliavimai gerokai mažina bankų veiklos efektyvumą.
Pagrindiniai ne rinkos veiksniai, didinantys paskolų palūkanas, yra šie: privalomas indėlių draudimas, privalomųjų atsargų formavimas, riziką ribojantys normatyvai, bankui pavedama ūkinių subjektų kontrolės funkcija (mokėjimų eiliškumo tikrinimas, pinigų plovimo prevencijos priemonės), kur kas didesnis statistikos ir atskaitomybės teikimas Lietuvos bankui, lyginant su kitokia veikla užsiimančiomis įmonėmis, Lietuvos banko vykdomos atviros rinkos operacijos. Toliau nagrinėsime kiekvieną iš jų.
Indėlių draudimas
Privalomas indėlių draudimas Lietuvoje įvestas 1997 metais, reaguojant į 1995 metų bankų krizę. Nuo indėlių draudimo pradžios nuolat buvo didinama draudimo suma. Pagrindinė veikiančio indėlių draudimo yda yra ta, kad jis privalomas ir visiškai nutolęs nuo draudiminio principo. Žodis “draudimas” klaidina, nes jokio draudimo patvirtintame indėlių draudimo modelyje iš tiesų nėra – yra tik kompensacinis mechanizmas, paremtas biudžeto lėšų naudojimu, o ne draudiminiais sukauptų lėšų perskirstymo principais. Kadangi Indėlių draudimo fondo lėšos naudojamos biudžetui finansuoti (pirkti VVP), pagrįstai galima teigti, kad bankų mokamos draudimo įmokos yra tiesiog tikslinis mokestis biudžetui. Kadangi už Fondo įsipareigojimus visiškai atsako valstybė, indėlių kompensavimas yra paslėptos biudžeto išlaidos.
Privalomuoju indėlių draudimu siekiama apsaugoti indėlininkus nuo panikos. Tačiau draudžiami tik tam tikro dydžio gyventojų indėliai (įmonių indėliai, sudarantys svarbią dalį, ir dideli gyventojų indėliai nedraudžiami), todėl šis tikslas nėra pasiekiamas. Nepaisant to, kad draudžiama tik dalis gyventojų indėlių (tik jų savininkai turi teisę gauti draudimo išmoką), draudimo įmoka yra skaičiuojama ne tik nuo draudžiamų, bet ir nuo visų gyventojų indėlių. Dėl to padidėja banko kaštai, sumažėja indėlių palūkanos, padidėja kreditų palūkanos. Niša papildomo privataus indėlių draudimo atsiradimui visiškai susiaurėja.
Mėgstantiems remtis pasauline praktika galima pasakyti, kad iš tikrųjų kai kuriose užsienio šalyse taikomas privalomas valstybinis indėlių draudimas. Tačiau jis brangiai kainuoja, o bankų bankrotų metu paprastai bankrutuoja ir pats draudimas, jei valdžia neskiria jam papildomų lėšų iš biudžeto. Teigiama, kad indėlių draudimas nėra draudiminė sritis, jos nesiims privatus sektorius. Tuomet klausimas – “kodėl jos turi imtis valstybinis?” – tampa dar aktualesnis. Indėlių praradimo rizikos draustinumas gali išaiškėti tik rinkoje, kurioje nėra nei valdiškų indėlių draudimų, nei jokių kitų kompensacijų nukentėjusiems indėlininkams. Kadangi visiškai atsisakyti valdiško indėlių draudimo neleis ES reglamentai, tikslą – apsaugoti indėlininkus, nesant privataus indėlių draudimo – galima pasiekti kur kas mažesniais kaštais. Tiesiog pakaktų nustatyti bankų įmokas į biudžetą bei biudžeto įsipareigojimus bankų bankrotų atveju. Būtų sutaupytos Indėlių draudimo fondo administravimo išlaidos, o daiktai įvardyti tikraisiais vardais.
Ekonomiškai efektyviausias indėlių draudimo organizavimo modelis yra savanoriškas privatus indėlių draudimas. Esant savanoriškam draudimui, indėlininkas (nesvarbu, įmonė ar žmogus) galėtų apdrausti bet kokio dydžio indėlį. Taip padidėtų paskatos bankuose laikyti ir didesnes pinigų sumas. Esant savanoriškam draudimui, būtų konkretus draudimo įmokos sumokėjimo šaltinis – apdraudęs indėlį indėlininkas gautų mažesnes palūkanas, todėl būtų išvengta perskirstymo, kuomet visi indėlininkai sumoka apdraustųjų indėlininkų draudimo įmoką. Į savanorišką privatų draudimo modelį nebūtų įtraukta valstybė, taigi veikla būtų efektyvesnė ir pelninga.
Privalomosios atsargos
Bankuose istoriškai yra dvejopo pobūdžio pinigai: terminuoti indėliai, uždirbantys palūkanas, bankui naudojant šiuos pinigus perskolinimui, bei pinigų atsarga – atsiskaitomosios sąskaitos – lėšos, laikomos banke atsiskaitymų vykdymui. Seniau už šiuos pinigus indėlininkai negaudavo palūkanų, nes bankai šių lėšų perskolinimui dėl skirtingos jų prigimties nenaudojo. Taigi, bankai savo sąskaitoje privalėjo turėti sumą (atsargas), ne mažesnę nei indėlininkų atsiskaitomosios sąskaitos. Tokia sistema vadinama šimtaprocentinių rezervų sistema. Laikui bėgant, bankai laikė vis mažiau atsargų atsiskaitomųjų sąskaitų lėšos pradėtos perskolinti ir imtos mokėti palūkanos už atsiskaitomąsias sąskaitas. Atsiradus centriniams bankams, atsargų kaip įsipareigojimų vykdymo garanto vaidmuo sumažėjo. Vietoje šimtaprocentinių atsargų, bankai turėjo laikyti privalomąjį minimumą – privalomąsias atsargas, kurios tapo centrinių bankų instrumentu pinigų kiekiui reguliuoti. Ilgainiui ir ši privalomųjų atsargų funkcija nunyko, atsiradus naujiems pinigų politikos vykdymo instrumentams – atviros rinkos operacijoms. Išsivysčiusios šalys taiko arba labai mažą privalomųjų atsargų normą (Europos centriniame banke – 2 proc.), arba visai jos netaiko.
Lietuvos bankas yra nustatęs aukštą – 10 proc. – privalomųjų atsargų normą. Be to, šį nuošimtį taiko plačiai komercinių bankų įsipareigojimų bazei. Kadangi privalomųjų atsargų vykdymas skaičiuojamas kaip vidurkinis dydis per laikotarpį (vieno mėnesio), tai negali užtikrinti banko likvidumo ar užkirsti kelio banko problemoms. Naudoti privalomąsias atsargas kaip monetarinį instrumentą pinigų kiekiui reguliuoti esant valiutų tarybai, kuomet pinigų kiekis nusistato automatiškai, taip pat netikslinga. Taigi, nepadėdamos spręsti jokių problemų, privalomosios atsargos tiesiog didina bankų kaštus ir brangina kreditus.
Lietuvos bankas ketina šiek tiek mažinti privalomųjų atsargų normą, svarsto galimybę už šias lėšas mokėti palūkanas. Privalomųjų atsargų kompensavimas (palūkanų mokėjimas) yra abejotino tikslingumo priemonė, nors ir taikoma Europos centriniame banke. Ji skirta dalinai kompensuoti komercinių bankų patiriamus privalomųjų atsargų laikymo kaštus. Tačiau tą patį rezultatą galima pasiekti sumažinant pačią privalomųjų atsargų normą ir siaurinant jų bazę. Tuomet bankai patirtų mažiau kaštų, o sutaupytas lėšas panaudotų ne Lietuvos banko, o ūkio subjektų kreditavimui. Privalomųjų atsargų kompensavimas yra savotiška litų emisijos priemonė, kuri neturi būti toleruojama valiutų tarybos sąlygomis.
Riziką ribojantys normatyvai
Riziką ribojantys normatyvai – tai komerciniams bankams taikomi apribojimai, kuriais siekiama sumažinti jų veiklos riziką. Komercinių bankų įstatymas nustato šiuos riziką ribojančius normatyvus: kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios paskolos vienam skolininkui bei maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta. Nedetalizuojant konkrečiai kiekvieno rodiklio ir nenagrinėjant jų skaičiavimo metodikų, galima pasakyti, kad šie rodikliai neleidžia išmatuoti banko veiklos rizikos lygio, o juo labiau neapsaugo nuo nesėkmių, klaidų ar praradimų. Pavyzdžiui, maksimalios skolos vienam skolininkui normatyvas riboja banko galimybes vienam skolininkui suteikti dideles paskolas. Tačiau visuomet gali būti situacijų, kuomet vienas, bet mokus skolininkas geriau nei trys, turintys finansinių problemų. Skaičiuojant kapitalo pakankamumo normatyvą, banko aktyvai (turtas) yra sveriami ir lyginami su kapitalu. Lietuvos banko nutarimu iš anksto nustatyta, kokį svorį suteikti konkrečiam aktyvui (pvz., paskolai). Akivaizdu, kad kiekvienas gyvenimo atvejis yra konkretus, todėl realioji padėtis gali skirtis ir į geresnę, ir į blogesnę pusę. Normatyvai visuomet skaičiuojami už jau praėjusį laikotarpį, todėl neleidžia prognozuoti banko būklės. Riziką ribojantys normatyvai nėra patikimi, jie neleidžia numatyti banko problemų, todėl jais pasikliauti reikia su išlygomis. Net ir žinant apie išlygas, normatyvai yra nustatomi, komercinių bankų veikla ribojama, o tai potencialiai gali mažinti banko veiklos efektyvumą, didinti jo kaštus, mažinti pajamas, o tuo pačiu – branginti kreditus.
Bankų privatizavimas
Plačiai paplitęs mitas, kad valstybė privalo turėti “savo” banką. Šis bankas, politikų nuomone, padėtų įgyvendinti politinius tikslus, rinkiminius pažadus. Tačiau būtent tai ir yra didžiausia valstybinių bankų yda. Užuot veikę kaip komerciniai pelno siekiantys subjektai, valstybiniai bankai imasi įgyvendinti jiems nederančius politinius užsakymus. Kai kurių paskolų palūkanos mažesnės nei indėlių, kai kurių indėlių palūkanos didesnės nei kitų indėlių, neefektyvus kreditavimas, politiniai pavedimai dalyvauti Vyriausybės vertybinių popierių aukcionuose, nepamatuotos užmačios, “amžiaus” statybos – visa tai būdinga valstybiniams bankams, visa tai veda prie nuostolingos valstybinių bankų veiklos, prie nuostolių, kurie gula ant visuomenės pečių. Indėlininkų pasitikėjimas tokiais bankais, nepaisant savaime suprantamų valstybės garantijų tokių bankų indėlininkams, nebūna didelis, aptarnavimo kokybė – žema. Visos pastangos depolitizuoti valstybinius bankus bergždžios, šie bankai ir toliau išlieka politikos įrankiu ir pinigine.
Kaip ir kitose srityse, taip ir bankininkystėje geriausiai funkcionuoja privatūs subjektai. Pagrindinė to priežastis – savininko kontrolė. Lietuvoje vis dar veikiantys du valstybiniai bankai ne tik gadina bendruosius bankų veiklos rodiklius, bet savo neefektyvumu jie demoralizuoja kitus bankus, pakerta laisvą konkurenciją. Būdami neefektyvūs, valstybiniai bankai mažina savo patrauklumą, naikina save. Bankų privatizavimas turi būti pirmaeilis uždavinys (žr. “Privatizavimas”). Valstybė (savivaldybės) privalo parduoti savo turimas akcijas komerciniuose bankuose ir jokiu būdu nebeužsiimti bankiniu verslu – nepirkti bankų akcijų, nesteigti valstybinių bankų, nenacionalizuoti esamų.
Valdiški kreditai ir garantijos
Siekdama palengvinti paskolų suteikimą, valdžia dažnai garantuoja už suteikiamą kreditą arba jį suteikia savo lėšomis. Abi minėtos priemonės iš tikrųjų padėjo vienai ar kitai įmonei gauti kreditą. Tačiau nei valdiški kreditai, nei garantijos nepagerina bendrųjų verslo sąlygų, bet priešingai – jas iškreipia, sudarydami skirtingas sąlygas rinkoje. Kreditai ir garantijos atitenka ne patiems geriausiems (patys geriausi gali derėtis ir banke gauti kreditus geresnėmis sąlygomis, gerų klientų nori visi), jie atitenka tiems, kurių veiklos rizikos neprisiima komercinis bankas. Tai reiškia, kad paskolos grąžinimo našta gali atitekti biudžetui – mokesčių mokėtojams. Paskolų gavimo galimybių padidinimas remiantis valdiškais kreditais ar garantijomis yra ydingas, todėl jo turi būti atsisakyta.
Valstybės skolinimasis iš bankų
Valstybė ne tik reguliuoja, prižiūri bankus, skolina ir garantuoja už paskolas, ji ir pati ima paskolas iš bankų. Paskolų ėmimo rekordininkė greičiausiai yra „Sodra“, nuolat skolindamasi iš komercinių bankų savo finansinių srautų subalansavimui ir savalaikio pensijų bei kitų išmokų mokėjimo užtikrinimui. Bankai paskolas valstybei (valstybinių institucijų asmenyje) prilygina paskoloms kitoms įmonėms, ir tai yra teisinga. Tačiau šios paskolos nuo privačių skiriasi tuo, kad privačios įmonės paskolas grąžina iš savo kišenės, tuo tarpu valstybinės – iš mokesčių mokėtojų pinigų. Taigi, kaip ir kitos valstybės skolos, iš komercinių bankų imamos paskolos didina valstybės skolą – ateities mokesčius. Būtent todėl valstybės institucijų skolinimasis iš bankų turi būti griežtai ribojamas bei reglamentuojamas. Šį tikslą racionalu įgyvendinti ne bankų, o valstybinių institucijų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais.
Užsienio bankų veikla Lietuvoje
Lietuvoje užsienio bankai gali veikti dviem būdais: steigti juridinio asmens teisių neturintį skyrių (filialą) arba steigti dukterinį banką. Kol kas tik vienas – estų Hansa bankas – įsteigė dukterinį banką Lietuvoje. Atskiro banko steigimas yra brangus įėjimo į rinką būdas, todėl bankai mieliau naudotųsi galimybe atidaryti banko skyrių. Lietuvoje veikia tik trys užsienio bankų skyriai. Jų steigimas yra ribojamas poįstatyminiais aktais. Lietuvos banko nutarimai nustato griežtus reikalavimus bankui, norinčiam steigti skyrių Lietuvoje. Jam keliami pelningumo reikalavimai, jis privalo turėti ne mažesnį nei nustatyta kredito reitingą, reikalaujama į steigiamo skyriaus sąskaitą įmokėti steigiamąjį įnašą. Akivaizdu, kad šie reikalavimai užkerta kelią į rinką įeiti daugeliui bankų. Sušvelninus užsienio banko skyriaus steigimo reikalavimus būtų sudarytos prielaidos pagyvinti po Hermio ir Vilniaus bankų susijungimo žymiai sumažėjusią konkurenciją Lietuvos rinkoje.
Turto bankas
Lietuvoje veikia vienas specialios paskirties bankas – valstybinis Turto bankas. Jo tikslas – perimti ir valdyti neveiksnius komercinių bankų aktyvus. Šis bankas buvo įsteigtas 1997 metais, jis perėmė bankrutavusių bankų aktyvus, o taip pat kai kuriuos veikiančių valstybinių bankų aktyvus, už juos suteikdamas valstybės skolos vertybinius popierius. Iki šiol Turto bankui sunkiai sekėsi “skolų išmušėjo” vaidmuo tiek dėl ilgo bylų nagrinėjimo teismuose, tiek dėl tos priežasties, kad net ir esant teismo sprendimui, lėšų atgauti nepavyksta, nes bankų skolininkai yra nemokūs. Kadangi lėšos nėra atgaunamos, įsipareigojimų dėl vertybinių popierių išpirkimas tenka valstybei. Tuo tarpu šio banko funkcionavimas yra brangus, didinantis valstybės įsipareigojimų apimtis, pateisindamas neefektyvią tų bankų, iš kurių perimtos paskolos, veiklą. Apskritai šio banko galimybės uždirbti pelną yra abejotinos. Jei pats komercinis bankas negali atgauti savo lėšų, tai kuo tada grindžiamos viltys, kad tas lėšas atgaus kitas, valstybinis bankas? Veiklos specializacija nėra pakankamas veiksnys, galintis užtikrinti veiklos efektyvumą. Turto bankas neturi veiklos perspektyvų, todėl dabartinė jo veiklos organizavimo forma turi būti pakeista. Nepavykus privatizuoti šio banko, jį būtina likviduoti.
Kiti kreditų šaltiniai
Nors Akcinių bendrovių įstatymo nuostata, draudžianti įmonėms skolintis, yra panaikinta, išlieka rimti apribojimai Lietuvos įmonėms skolinantis šalies viduje ir užsienyje. Veikiantis Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims” nustato apribojimus įmonių skolinimui jų kapitalo dydžiu. Ši nuostata siekia užtikrinti, kad įmonė neužsiimtų bankine veikla, perskolinimu, o skolinimui naudotų tik nuosavas lėšas. Tačiau bankinės veiklos kriterijumi yra ne paskolų teikimas, o indėlių priėmimas. Būtent siekiant apsaugoti indėlininkus bankų veikla yra licencijuojama, jai keliami didesni reikalavimai nei kitoms. Taigi, šis apribojimas nėra būtinas. Tačiau įmonių skolinimui yra kitas didelis barjeras – užsienio įmonėms (ne bankams) išmokamų palūkanų apmokestinimas. Tokios apmokestinimo nuostatos įteisinimas 15 proc. pabrangino paskolas iš užsienio įmonių ir sukūrė skirtingas apmokestinimo sąlygas, priklausomai nuo to, iš kur skolinamasi. Šio apmokestinimo būtina atsisakyti.
Apibendrinti pasiūlymai
1. Privatizuoti valstybinius komercinius bankus.
2. Panaikinti valstybines garantijas komercinių bankų teikiamoms paskoloms bei paskolas valstybės lėšomis. Griežtai reglamentuoti bei riboti valstybės (savivaldybių) institucijų skolinimąsi iš bankų.
3. Reorganizuoti indėlių draudimą. Geriausias sprendimas – įgyvendinti savanorišką privatų indėlių draudimą, kompromisas – išskaidrinti draudimo procesą ir panaikinti Indėlių draudimo fondą.
4. Siekiant sumažinti skolinimosi kaštus, panaikinti į užsienį išmokamų palūkanų apmokestinimą.
5. Pasiūlyti Lietuvos bankui sumažinti privalomųjų atsargų normą bei susiaurinti bazę.
6. Pasiūlyti Lietuvos bankui sušvelninti užsienio banko skyriaus steigimo reikalavimus.
7. Privatizuoti Turto banką, o jei nepavyktų – likviduoti.
Klausimai – atsakymai
1. Kaip atpiginti kreditus?
Neabejotinai aišku, kad prievartinės priemonės yra netinkamos šiam tikslui pasiekti. Tačiau prievartinių priemonių panaikinimas gali padėti tai padaryti. Paprastai kreditai pabrangsta dėl komercinių bankų prievolės formuoti privalomąsias atsargas (jos Lietuvoje labai didelės – net 10 proc., Europos Centriniame banke – 2 proc.), palūkanų apmokestinimo, Lietuvos banko nustatomų riziką ribojančių normatyvų bei kitų reikalavimų. Apskritai banko patiriami kaštai didina kreditų palūkanų normas. Didelė dalis banko kaštų yra apspręsti iš viršaus, t.y. atsirandantys ne dėl paties banko poreikių, o dėl įstatyminių ar kitų teisinių reikalavimų. Privalomas indėlių draudimas taip pat įtakoja palūkanų normą – didindamas palūkanas už paskolas, mažindamas palūkanas už indėlius.
