KAVA SU IQ │Andrius Matuliauskas, IQ, Nr. 3(48), 2014 kovas│
Amerikiečių mąstytojas Samuelis Greggas sako, kad kapitalizmo ištakų reikia ieškoti krikščionių dogmose. O faktas, kad krikščionių teologai dar viduramžiais sugebėjo suvokti pinigų reikšmę, smarkiai prisidėjo prie Vakarų pasaulio ekonomikos laimėjimų. Šiandien ir Europa, ir JAV nusisuka nuo laisvosios rinkos principų, imasi su krikščioniškosios minties tradicija nesuderinamų valstybinių iniciatyvų. Apie tai su pašnekovu kalbėjosi IQ ekonomikos redaktorius Andrius Matuliauskas.
Esate minėjęs, kad krikščionybė yra Vakarų civilizacijos pagrindas. Kadangi Vakarų valstybės laikomos ir kapitalizmo pavyzdžiais, krikščioniškoje tradicijoje galima ieškoti ir laisvosios rinkos užuomazgų? Iš pirmo žvilgsnio tai sunkiai suderinami dalykai, juk laisvoji rinka įsivaizduojama kaip darvinizmo teorijos atmaina, kurioje išgyvena geriausiai prisitaikę, o krikščionybė nuo seno akcentuoja rūpesčio artimu būtinybę.
– Istoriškai kapitalizmo ir laisvosios rinkos principai pradėjo formuotis viduramžiais. Pirmos pažangios finansų institucijos atsirado Italijoje, laisvąja rinka pagrįsta prekyba pirmiausia suklestėjo Flandrijoje, Pietų Anglijoje, Šiaurės Italijoje. Visa tai susiformavo krikščioniškame pasaulyje dar prieš Šviečiamąjį amžių, o visa Europa tuo metu buvo daugiau mažiau krikščioniškas regionas.
Pagal intelektualiąją tradiciją laisvajai rinkai atsirasti svarbios idėjos, tokios kaip nereguliuojamos kainos, laisvi mainai, verslo ir bankininkystės etika, ribotas valstybės dalyvavimas, buvo suformuluotos vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvojo modernizmo laikais. Daugelį šių idėjų užrašė Ispanijos Salamankos universitete dirbantys katalikų teologai.
Jei grįžtume į laikus, kai atsirado krikščionybė, šiuolaikiniai tyrinėjimai rodo, kad nemaža dalis pirmųjų krikščionių nebuvo žmonės, gyvenantys vadinamuosiuose visuomenės pakraščiuose. Daugelis jų buvo įsikūrę prekybiniuose pajūrio miestuose, nemažai iš jų buvo pirkliai ar kitaip dalyvavo prekyboje. Beje, viena spartaus krikščionybės paplitimo priežasčių – pirkliai ir pardavėjai daug keliavo.
Tad visi mano paminėti dalykai parodo kiek kitokią laisvosios rinkos prigimtį, negu daugelis įsivaizduoja. Neteigiu, kad krikščionybė yra vienintelis veiksnys, bet nekreipti dėmesio į jos įtaką – istorinė klaida.
Yra dar vienas dalykas, kurį išskirčiau. Pirmiausia krikščionybė itin akcentavo asmens kūrybiškumą. Pagonių pasaulyje tai nebuvo laikoma žmogaus darbo vaisiumi. Pasaulio suvokimą iš žydiškos tradicijos paveldėjusi krikščionybė kūrybiškumą pavertė universaliu dėsniu. Šiandien negalėtume įsivaizduoti modernios augančios ekonomikos, jei nebūtų pripažįstami ir gerbiami žmogaus protu ir veiksmais pasiekiami darbo rezultatai ar turtas.
Jūs taip pat esate išreiškęs mintį, kad laisvąja rinka pagrįsta ekonomika neįsivaizduojama be etinių ir moralės normų. Bet jei valstybė gali užtikrinti sutarčių laikymąsi ir galioja vadinamoji įstatymo viršenybė, kodėl reikėtų ko nors daugiau?
– Daug kas to klausia. Pirmiausia, jei manote, kad visi elgsis tinkamai vien dėl įstatymų ir jų priežiūros, tai yra nesustabdomos valdžios plėtros receptas. Tokiu atveju teisės aktais reikės reguliuoti vis daugiau dalykų, o tai nulems rinkos destrukciją, nes, jei viskas reguliuojama įstatymų ir valstybės, neįmanoma turėti laisvąja rinka pagrįstos ekonomikos. Svarbiausio reguliuotojo funkciją prisiimdama valstybė gali uždusinti laisvąją rinką.
Aišku, įstatymų reikia, sutarčių laikytis būtina, bet ekonomikoje yra daugybė teisingų dalykų, kuriuos darome dėl tam tikrų priežasčių, bet nebūtinai dėl to, kad mus taip elgtis įpareigoja susitarimai. Iš tiesų, jei veiktume tik pagal teisines sutartis, jas turėtume sudaryti dėl menkiausių dalykų, pavyzdžiui, norėdami ryte įsigyti laikraštį. Tačiau remiamės tokiomis pamatinėmis vertybėmis kaip pasitikėjimas ir viliamės, kad kiti žmonės elgsis taip, kaip norėtume, kad būtų su mumis elgiamasi.
Kita vertus, ar manote, kad rinkos ekonomika galėtų funkcionuoti paremta tik moralės ir etikos dėsniais?
– Ne. Tikiu laisvąja rinka, bet taip pat manau, kad įstatymai būtini, nes reikia sistemos, kuri galėtų spręsti kylančius ginčus tarp žmonių, skirtingai suprantančių ir vertinančių įvairius dalykus. Reikia įstatymų ir prevencinių priemonių, kurios padėtų apsisaugoti nuo tokių dalykų kaip vagystė ar tokių veiksmų, kurie apskritai neturėtų būti daromi.
Negaliu įvardyti jokios kitos institucijos kaip valdžia, kuri prižiūrėtų, kaip laikomasi įstatymų. Pati įstatymo viršenybės samprata numato, kad būtinas tam tikras teisinis mechanizmas, kurį pripažintų ir kurio sprendimų laikytųsi kiekvienas. Vis dėlto tai nereiškia, kad tam reikia didelio vyriausybės aparato. Šioms specifinėms ir ribotoms funkcijoms atlikti užtenka gana nedidelės valdžios.
Dėl kitos didelės religijos – islamo: šiuo metu yra paplitusi nuomonė, kad Artimieji Rytai pagal ekonomikos plėtrą nuo Vakarų pasaulio atsiliko būtent dėl to. Islamas tapo pagrindine kliūtimi plėtoti komercinius ryšius ir kitas ekonomikos inovacijas. Vienu svarbių skirtumų nurodomas požiūris į paskolas ir palūkanas. Religija draudžia imti palūkanas už paskolintus pinigus ir būtent tai islamo šalims neleido sukurti tvarios finansų sistemos. Ar tokie religiniai skirtumai paaiškina ekonominį atsilikimą?
– Pradėsiu nuo platesnio požiūrio. Akivaizdu, kad yra svarbių islamo ir krikščionybės skirtumų tiek istoriniu, tiek teologiniu požiūriu. Krikščionybėje dievas buvo suprantamas kaip logos, kaip dieviškasis protas. Musulmonų dievo samprata kitokia – tai pirmiausia dieviškoji valia. Islame dalykai atsiranda ne iš proto, o iš valios.
Daugybė mokslininkų teigia, kad skirtinga dievo samprata paaiškina, kodėl laisvė ir daug kitų dalykų suklestėjo Vakarų valstybėse ir kodėl šalys, kuriose dominavo islamas, nepasiekė tokio išsivystymo lygio. Islamo tyrinėtojai taip pat patvirtins, kad nuo maždaug XII a. islamo pasaulis pradėjo tapti uždaresnis, jame vis mažiau vertės teikta savarankiškam mąstymui, įvairių formų tiesai ieškoti skirtingose disciplinose. Šiandien nemaža dalis pačių musulmonų pripažįsta, kad tai sena problema. Ją islamo atstovai stengiasi spręsti, nors nemanau, kad jie tai daro labai sėkmingai. Aišku, ši problema turi būti išspręsta, tai svarbu ir patiems musulmonams, ir mums.
Finansų aspektas taip pat reikšmingas. Krikščionybė turėjo spręsti panašią palūkanų dilemą. Jos laikytos lupikavimu, nes manyta, kad negalima imti pinigų už tai, kas nesukuria papildomos vertės. Pinigai iš pradžių neįvardyti kaip kapitalas, jie traktuoti kaip paprasčiausia mainų priemonė. Tačiau viduramžiais, pasirodžius pirmosioms kapitalo apraiškoms, krikščionių teologai suprato, kad pinigai nėra vien mainų priemonė, jie gali suteikti daug pridėtinės vertės ir būti naudojami produktyviau. Vadinasi, imti mokestį iš žmonių, kurie nori naudotis šiuo vertingu ištekliumi, nėra nusižengimas.
Viduramžiais pirmieji bankai buvo steigiami tokiose vietose kaip Florencija, Genuja, Milanas ir Venecija. Tai rodo, kad krikščionys atskyrė šias sąvokas ne tik teoriniu lygmeniu, bet ir realybėje. Šis žingsnis buvo labai svarbus ir leido Vakarų valstybėms sukurti kapitalo rinkas, reikalingas šiuolaikinės ekonominės ir politinės sistemos plėtrai.
Islamo teoretikai nesugebėjo išplėsti pinigų skolinimo ir palūkanų koncepcijos kaip krikščionys. Šiandien musulmonų bankai ieško būdų, kaip tai išspręsti, ir bando pasiūlyti naujų investavimo priemonių, kurios nepažeistų palūkanų draudimo. Tad islamas šiuo metu išgyvena panašius pokyčius, kurie kirkščionybėje įvyko prieš 800–900 metų. Tačiau tai bandoma įgyvendinti kiek kitaip ir nesu tikras, kad artimiausiu metu tai duos kokių nors rezultatų.
Vienas žinomiausių šešėlinės ekonomikos tyrėjų Europoje ekonomikos profesorius Friedrichas Schneideris yra sakęs, kad šiek tiek didesnė šešėlinės ekonomikos dalis pastebima katalikiškose šalyse, palyginti su protestantiškomis. Kiti tyrimai parodė, kad ir ekonomikos raida pastarosiose šalyse šiek tiek spartesnė. Tai bandoma sieti su protestantiška etika, kur labiau akcentuojamas taisyklių laikymasis, egzistuoja kitokia nuodėmės samprata. Ar toks paaiškinimas gali būti pagrįstas?
– Esu parašęs nemažai straipsnių šia tema ir laikausi kitokio požiūrio. Manau, kad tai, ką daugelis žmonių vadina protestantiška etika ir kapitalizmo dvasia (o šie dalykai siejami su Maxu Weberiu), neteisinga nei istoriniu, nei teologiniu, nei filosofiniu požiūriu.
M. Weberis pats pripažino, kad visos kapitalizmui atsirasti svarbios institucijos jau egzistavo prieš reformaciją. Nedaug kas atsižvelgia į faktą, kad ankstyvojo modernizmo laikais, kai atsirado pirmosios industrializacijos užuomazgos, antra pramonės šalimi pasaulyje tapo Belgija. Ji katalikiška valstybė. Trečioji buvo Prancūzija, kuri taip pat katalikiška. Net jei pažiūrėsite į Vokietiją, jos ūkis pirmiausia pradėjo vystytis katalikų dominuojamuose regionuose.
Žiūrėkime į šių dienų Vokietiją. Kuris regionas yra jos varomoji jėga? Tai katalikiškoji Bavarija. Austrijai neblogai sekasi, tai dominuojanti katalikų šalis. Lenkija taip pat sparčiai vystosi, ji irgi katalikiška. Kaip ir Slovakija.
Be to, kaip minėjau, daugelis konceptualių priemonių, davusių pradžią laisvajai rinkai atsirasti, buvo išplėtotos katalikiškos pakraipos mąstytojų. Todėl protestantiškos etikos argumentas net ir bendrąja prasme yra kvestionuotinas.
Neteigiu, kad kapitalizmo susiformavimas susijęs tik su katalikybe. Ieškant jo ištakų galima grįžti iki judaizmo ir ankstyvosios krikščionybės etikos. Bet toks denominacinis paaiškinimas dažnai neatlaiko kritikos, nes galima rasti daug jam prieštaraujančių pavyzdžių.
Kur kas taiklesnis paaiškinimas gali būti skirtingas valdymas, kuris šalyse vyravo ilgą laiką. Pavyzdžiui, Graikija daugybę amžių priklausė Osmanų imperijai, graikai iš esmės nebuvo laisvi žmonės ir, norėdami išgyventi, sukūrė šešėlinę ekonomiką, kuri buvo nepasiekiama turkams. Per daugybę amžių įgyti įpročiai išliko iki šių dienų. Todėl istorinės aplinkybės ir kultūrinės patirties faktai turi daug reikšmės ieškant paaiškinimo, kodėl vienose šalyse korupcijos daugiau negu kitose.
Sakote, kad švelnusis despotizmas šiais laikais vis labiau pastebimas demokratinėse Vakarų valstybėse. Gal galėtumėte plačiau paaiškinti, kas tai per fenomenas ir kokie jo pavojai?
– „Švelnusis despotizmas“ yra sąvoka, apie kurią rašė Alexis de Tocqueville’is savo žymiojoje knygoje „Demokratija Amerikoje“. Tiesa, jis niekada nevartojo tokio termino, bet jį tiksliai apibūdino. Žiūrėdamas į JAV jis klausė, koks dalykas, galintis sunaikinti šią visuomenę, yra labiausiai tikėtinas? Jis konstatavo, kad tai nėra išorės priešai, kurie gali įsiveržti ir užkariauti šalį, kur kas didesnį pavojų kelia iš vidaus kylančios despotizmo jėgos.
Kai demokratinėse valstybėse didelis skaičius žmonių nusprendžia norintys gyventi iš kitų kišenės, jie gali nubalsuoti už atitinkamus politikus ir sukurti tokias aplinkybes. Despotizmo švelnumas kyla iš to, kad žmonės savo noru laisves iškeičia į visapusišką valstybės aprūpinimą.
A. de Tocqueville’is nevartojo termino „gerovės valstybė“, bet atrodo, kad kalbėjo būtent apie tai. Šis fenomenas jau pasireiškė Vakarų Europoje ir kai kuriose JAV dalyse, kur didelė dalis gyventojų palaiko gerovės valstybės modelį, nors ekonomiškai tai pagrįsti sunkiau. Tai reiškia, kad vis daugiau žmonių nori savo laisvę iškeisti į dalykus, kuriuos jiems suteikia valstybė. Tai taip pat reiškia, kad politikai ir kiti valdžios atstovai tampa vis labiau suvaržyti, nes demokratinėje santvarkoje jie turi pildyti daugumos pageidavimus.
Kitas švelniojo despotizmo aspektas tai, kad iš pradžių jis visiškai neprimena autoritarinio valdymo. Atrodo gražu, lengva, paprasta, o galvodami apie despotizmą jį dažniausiai siejame su prievarta, iš viršaus primestais nurodymais.
Iš švelniojo despotizmo gniaužtų labai sunku ištrūkti, nes būtina, kad gana daug žmonių sutiktų atsisakyti paslaugų ir privilegijų iš valstybės. Taip pat reikia politikų, kurie pasakytų, kad tokiomis sąlygomis daugiau gyventi negalime.
Tam ryžtis gali mažai kas, nes politikas rinkėjams turėtų pasiųsti tokią žinią: balsuokite už mane, nes nepažadu duoti to, ko norite, negaliu išspręsti visų jūsų problemų ir daugeliu atvejų sprendimų iš keblios padėties turėsite ieškoti patys. Tokį žingsnį gali žengti tik tie, kurie laisvę vertina labiau už saugumą.
Jei klausimą, ką vertinate labiau – laisvę ar saugumą, užduosi Vakarų Europos šalyse, dauguma žmonių rinksis saugumą. JAV vis dar nemaža gyventojų dalis sako prioritetą teikiantys laisvei. Dar įdomiau tai, kad Kinijoje vis daugiau žmonių pasisako už laisvę ir nevaržomą ekonominę veiklą. Europiečiams ir amerikiečiams dėl to reikėtų susimąstyti, nes ateityje tai gali smarkiai pakeisti pasaulio ekonomikos paveikslą.
Švelniojo despotizmo problema yra ir politinė, ir ekonominė, bet galiausiai tai vertybinė problema – valstybės užtikrinamas saugumas prieš ekonominę laisvę, kuri būtina šaliai klestėti ir verslui plėstis, kūrybiškumui ir inovacijoms skleistis.
Galbūt pasirinkti saugumą nėra iš esmės blogai. Reikėtų klausti to, kokį jo lygį kiekviena valstybė pajėgi užtikrinti?
– Taip, pasirinkimas iš laisvės ir saugumo neįmanomas, nes reikia abiejų. Todėl pagrindinis klausimas dėl saugumo – kaip ir kokiomis priemonėmis jo siekiama. Idealaus saugumo užtikrinti niekas negali, vis dėlto laisvoji rinka per ilgesnį laikotarpį šį klausimą išspręs kur kas veiksmingiau negu valstybė, šioms reikmėms išleidžianti 40–60 proc. bendrojo vidaus produkto.
Įrodymai prieš mus – tai bandė daryti socializmo skleidėjai, bet nieko neišėjo. Tai bandė daryti daugelis Europos valstybių, pradedant nuo Otto von Bismarcko Vokietijos, bet dėl to kyla vis daugiau politinių ir ekonominių abejonių, kurias ką tik išsakiau.
Vokiečių profesorius Hardy Bouillonas, su kuriuo neseniai teko kalbėtis, sukritikavo socialinio teisingumo sampratą. Pasak jo, ši yra klaidinanti, nes ja pridengiamas perskirstymas negali būti teisingas. Vis dėlto socialinį teisingumą galima suprasti ir kaip moralinį įsipareigojimą, pavyzdžiui, jaunesnių žmonių duoklę vyresniems ar atvirkščiai. Kaip galima vertinti socialinį teisingumą krikščioniškos etikos kontekste?
– Terminas „socialinis teisingumas“ vartojamas pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis, tiek religiniame, tiek socialiniame, tiek politiniame lauke. Remiantis dominuojančia socialinio teisingumo samprata, jis pasiekiamas valstybei perskirstant gėrybes. Tad tai susiję su gerovės valstybės modeliu ir reiškia didesnį šalies kišimąsi į ekonomiką. Vis dėlto nemanau, kad tokia socialinio teisingumo samprata teisinga ar tiksli.
Ją pirmą kartą IX a. įvardijo italų jėzuitai. Ką jie tuo norėjo pasakyti? Tai kiekvieno mūsų įsipareigojimas artimui, kuriam reikia pagalbos. Tai solidarumo principas, priesakas mylėti savo artimą.
Kitas klausimas, kaip mes jį mylime? Pagal mano suformuluotą sampratą socialinis teisingumas išreiškiamas per mūsų pastangas ir gerus darbus artimiems žmonėms šeimoje, Bažnyčios bendruomenėje ar kitose su mumis susijusiose organizacijose. Socialinio teisingumo siekis, savo aplinkoje pastebėjus su sunkumais susiduriantį žmogų, įpareigoja mus imtis iniciatyvos ir jam padėti, o ne laukti, kol juo pasirūpins kuris nors valdžios biurokratas. Tai reiškia, kad socialinis teisingumas gali skleistis tik laisvoje aplinkoje. Kai jis ir meilė artimui tampa privalomojo pobūdžio, tai neišvengiamai priveda prie neteisybės.
Ar mano socialinio teisingumo sampratoje, kuri iš esmės atitinka katalikišką koncepciją, tenka vaidmuo valstybei? Taip, bet labai ribotas. Be solidarumo, yra dar vienas svarbus katalikiškas principas – subsidiarumas. Remiantis juo, pagalbą žmonėms pirmiausia turi suteikti arčiausiai esantys. Pavyzdžiui, jei kas nors kenčia nuo alkoholizmo, jam pirmiausia turėtų pagelbėti šeimos nariai. Jei jiems nepavyksta, to imtis privalo tolimesni giminaičiai ar bendruomenė. Ir tik kraštutiniu atveju šią problemą turėtų spręsti valstybė. Meilė savo artimui niekada negali prasidėti nuo valstybės.
Apie S. Greggą:
Actono instituto (JAV) mokslinių tyrimų vadovas.
Aktyviai pasisako JAV žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje politikos ir ekonomikos, ekonomikos istorijos, finansų etikos ir prigimtinių teisių temomis.
Oksfordo universitete (Jungtinė Karalystė) apgynė moralės filosofijos ir politinės ekonomikos srities mokslų daktaro disertaciją.
Keliolikos knygų, kuriose nagrinėjamos ekonomikos ir politikos teorijos bei krikščioniškosios minties sąsajos, autorius.
Vadovavo Kauno arkivyskupijos vyskupo Kęstučio Kėvalo disertacijai „Laisvosios ekonomikos šaltiniai ir tikslai pagal encikliką Centesimus Annus“.
