Arabų šeichai dėl nekilnojamojo turto rinkos griūties rado atpirkimo ožį – kalti žurnalistai. Lietuvoje ekonomistai net nenori komentuoti, ar žiniasklaida suvaidino kokį nors vaidmenį sprogdinant mūsų būsto burbulą. Vis dėlto spėliojama, ar nebus išpūstas naujas, skelbiant apie atsigaunančią rinką bei deficitu tampantį naujos statybos būstą. Apie tai mintimis pasidalijo Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas Giedrius Kadziauskas.
– Ar galėtų Lietuvos žiniasklaida prisiimti bent mažiausius nuopelnus sprogdinant nekilnojamojo turto burbulą mūsų šalyje?
– Manau, mūsų žiniasklaida neturėjo jokios įtakos. Bandymas pritempti, kad žiniasklaida, daug rašydama apie augančias būsto kainas, aktyviai reklamuodama nekilnojamojo turto objektus, nors maža dalimi padarė įtaką šiam reiškiniui – daugiau skambių antraščių medžiojimas, o ne kalbėjimas apie reiškinio esmę. Žiniasklaida neturėtų prisiimti atsakomybės prisidėjusi prie didesnės būsto paklausos. Žmonės apie šiuos reiškinius sužino patys, analizuoja rinką.
Žiniasklaida įtakos gali turėti skelbdama klaidingus duomenis. Jeigu skelbiama žinoma klaidinga informacija apie bendrą rinkos situaciją arba apie kokius nors reikšmingus įvykius, galinčius turėti įtakos vartotojų apsisprendimui, galbūt tada būtų galima kalbėti apie žiniasklaidos atsakomybę. Bet ir tuomet kalbos būtų bendros – maža tikimybė, kad visi be išimties šaltiniai skelbtų klaidingus duomenis.
Jeigu yra koks nors informacijos kanalas, pavyzdžiui, valdžios institucija, skelbianti neteisingą informaciją, tuomet žiniasklaida gali būti tik kaip tos informacijos nešėjas. Tuomet kyla klausimas: kokia jos atsakomybė, jeigu ji tik platina paskleistą informaciją? Bet tai – daugiau hipotezės, o ne reali situacija to, kas įvyko pas mus.
– Kam daugiausia būtų galima priskirti nuopelnų dėl nekilnojamojo turto rinkos suirutės?
– Nekilnojamojo turto krizę sudarė kelios detalės. Viena vertus, Lietuvoje greitai padidėjo pinigų masė: bankai palankiomis sąlygomis teikė kreditus, naudotasi Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, ekonominiai migrantai siuntė pinigų į Lietuvą. Iš visų trijų šaltinių gauti pinigai lėmė smarkiai išaugusią statybų sektoriaus produktų paklausą. Kita vertus, prie to prisidėjo palankus vartotojų požiūris į ateitį: jie galės ne tik įsigytą būstą pelningai parduoti, bet ir iš gautų pajamų nesunkiai padengti finansinius įsipareigojimus. Susiklostė tokia situacija, kad ekonomikos augimą iš esmės nulėmė vienas sektorius.
Visa tai sutapo su pasauline ekonomikos krize. Pasaulinę krizę irgi būtų galima sukonkretinti – veikiau su JAV nekilnojamojo turto krize, kuri gimė dėl panašių priežasčių ir galiausiai padarė įtaką visos Europos bankų sektoriui. Nekilnojamojo turto rinkos finansavimas smuko, ir dabar nebeturime tokios paklausos, kokia buvo.
– Ar JAV būsto krizės ištakas būtų galima lyginti su Lietuvos?
– Iš dalies taip, šaknys panašios. Žmonės buvo ypač skatinami įsigyti būstą. Netgi tuomet, kai jų finansinės galimybės neleido to daryti. Valdžia skatino bankus teikti paskolas, valstybė garantuodavo už tai. Buvo sukurtos dvi valstybinės agentūros, kurios laiduodavo už asmenis, kurie įprastai negautų būsto paskolų. Bankai būdavo įpareigojami teikti kreditus netgi skurdžiams. Vienas bankas pralaimėjo bylą prieš asmenį, kuriam nesuteikė kredito. Teismas neatsižvelgė į tai, kad paskolos negavusio žmogaus skolinimosi galimybės buvo neigiamos. Neatsižvelgta į tai, kad jis jau buvo įsiskolinęs kai kurių paslaugų teikėjams ir neatsiskaitydavo su jais.
JAV buvo didinamas pinigų kiekis rinkoje, o tai padarius atsiranda noras tuos pinigus investuoti. Vadinamųjų pigių pinigų pasiūla neleido nuspręsti, kiek už kreditus įsigyto būsto yra tvaraus, kiek paklausa paremta realiomis žmonių pajamomis ir galimybe uždirbti. JAV kilęs juodas debesis netruko atslinkti ir iki Europos, nes pasaulinė finansų rinka yra pakankamai globali. Tad Lietuva irgi pajuto Europos bankų sunkumus.
– Kalbama apie nekilnojamojo turto rinkos atsigavimą. Tiesa, užsimenama ir apie naują grėsmę, naują nekilnojamojo turto burbulą, kuris vėl gali greitai subliūkšti.
– Lietuvos nekilnojamojo turto atsigavimą kol kas galima vertinti atsargiai. Vargu ar bankai kada nors vėl taip kredituos statybos sektorių, kaip tai darė anksčiau. Iš dalies tai buvo naujų teritorijų įsisavinimas ir siekis užimti naujas rinkas. Pinigai nėra niekur dingę – tiesiog ieškoma naujų pelningų sričių, į kurias būtų galima investuoti. Kol investuotojai nepamatys, kad pirkėjai pajėgūs sumokėti už jų siūlomus produktus, tol investuoti į nekilnojamąjį turtą nebus daug norinčiųjų, dideles investicijas čia vargu ar galima planuoti.
Tie, kurie turi pinigų asmeniniam būstui įsigyti, laukia akimirkos, kai kainos pasieks dugną ir turtą bus galima įsigyti pigiausiai. Tačiau daugelis besidominčiųjų nekilnojamuoju turtu, daugelis agentūrų situaciją išmano puikiai – jau būtų racionalu kalbėti apie dugną. Taip pat racionalu, kad besisukantieji nekilnojamojo turto versle kalba apie gerėjančią situaciją. Žinoma, lūkesčių žadinimas yra ir tam tikra rinkodaros dalis – daugiau žmonių manys, kad ekonomika stojasi ant kojų, būtent dabar pats laikas įsigyti būstą palankiausiomis sąlygomis ir vykdyti bankui prisiimtus įsipareigojimus.
Kalbant apie nekilnojamojo turto rinkos atsigavimo požymius plačiau, niekas nesiginčys, kad dabar jaučiamas teigiamas poslinkis, susijęs su finansine valstybių pagalba ir pinigų įliejimu į ekonomiką. Tvaraus augimo, kuris būtų užtikrintas efektyvesne gamyba, matyti nedaug. Augimo, paremto ne valstybės subsidijomis, bet produktyvumu ar naujų rinkų atradimu, yra nedaug, čia nuotaikos – nuosaikios.
– Ar gali žiniasklaida šiuo laikotarpiu suvaidinti kokį nors vaidmenį, kad ir skleisdama nelabai patikimą informaciją?
– Be jokios abejonės, žiniasklaida prisideda prie tam tikros atmosferos formavimo. Ypač kalbant apie tam tikrus lūkesčius, kokių žmonės tikisi būtent šiuo laikotarpiu. Vis dėlto žiniasklaida yra tarpininkas tarp fakto ir klausytojų. Negalima tikėtis, kad informavimo priemonės sukurs kokią nors neegzistuojančią būsto paklausą, pristatys ją visuomenei kaip esamą reiškinį.
– Ar pranešimus apie atsigaunančią rinką Lietuvoje, apie tai, kad jau vėl perkamas nebaigtas statyti būstas, galima vadinti sąmoningais rinkodaros žingsniais?
– Tokius pranešimus galima vertinti įvairiai. Galbūt yra nupirkto vienokio ar kitokio būsto dar nepastatytuose namuose. Tačiau toks faktas gali būti pateikiamas ne kaip pavienis reiškinys, bet kaip tendencija. Reikia nepamiršti, kad skaitytojai tokius pranešimus vertina savaip. Jeigu yra skaitytojas, kuris laukia kainų dugno ir remdamasis įvairiais pranešimais daro išvadas, gali būti, kad tokia žinutė privers pagaliau apsispręsti.
Rinkoje yra daug žaidėjų, turinčių savų interesų – informacija pateikiama tikintis, kad adresatai ją išgirs. Viena vertus, žinutės apie atsigaunančią rinką gali būti teisingos. Kita vertus – jos gali atlikti ir rinkos gaivinimo vaidmenį.
– Prognozės yra nedėkingas reikalas. Ar galima manyti, kad rinka iš tiesų atsigauna? Ar investuotojų veiksmai rodo, kad didžioji krizės banga jau nuslūgusi?
Negaliu atsakyti dėl vienos priežasties. Labai sunku užčiuopti tą tvarųjį augimą, kuris nebūtų stimuliuotas valstybių. Šis, kiek rodo pavyzdžiai, ne visuomet pajėgia įžiebti tą tvarųjį augimą, įsukti efektyvesnę gamybą ar paslaugų teikimą. Todėl prognozuoti yra labai sudėtinga.
Atpirkimo ožys – žurnalistai
Valstybinės Dubajaus (Jungtiniai Arabų Emyratai) nekilnojamojo turto reguliavimo agentūros RERA vadovas Marwanas bin Ghalita neseniai pareiškė, kad dėl Dubajaus nekilnojamojo turto rinkos patirtų nuostolių kalta žiniasklaida. Anot jo, Dubajaus nekilnojamojo turto sektorius nukentėjo nuo žurnalistų ir masinio informavimo priemonių, kurios skelbė nepatikimus duomenis. Žiniasklaida taip pat kalta dėl nekilnojamojo turto kainų augimo, nes teisingi duomenys niekuomet nebuvo skelbiami.
„Jie netikrino, ar duomenys teisingi, negaudavo teisingos informacijos, kuri yra kiekvieno sprendimo pagrindas. Žurnalistai taip pat nesikreipdavo į oficialius šaltinius ir negaudavo teisių skelbti nuotraukas“, – pabrėžė ekspertas.
2007-aisiais ir 2008-aisiais kasdien per spaudos konferencijas buvo skelbiama apie naujus daugiamilijonius įvairių statybos įmonių projektus. Nekilnojamojo turto bumo įkarštyje Dubajuje buvo registruota daugiau kaip 850 nekilnojamojo turto agentūrų, o šiandien jų skaičius sumažėjo iki 500.
Vyriausybės duomenimis, 307 statybos projektai iš 980 registruotų bus baigti laiku. 495 registruoti projektai arba buvo atšaukti, arba bus atšaukti, arba jų darbai sustabdyti. Oficialiai apie projektų sustabdymą neskelbiama.
