Kapitalo rinka. Iš LLRI leidinio „Knyga 2000-2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams"

Iš LLRI leidinio „Knyga 2000-2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams“

Vertybinių popierių rinka Lietuvoje funkcionuoja nuo 1993 m., kai buvo parengti ir įgyvendinti vertybinių popierių rinką reglamentuojantys teisės aktai, įsteigtos rinkos funkcionavimui būtinos institucijos, tačiau iki šiol įmonių galimybės pritraukti lėšas emituojant vertybinius popierius yra menkos. Kita vertus, investuotojai turi mažą pasirinkimą: 2000 m. pradžioje oficialiajame Nacionalinės vertybinių popierių biržos sąraše kotiruojamos 6 bendrovių akcijos, einamajame – 47 bendrovių akcijos. Pagrindinės kapitalo rinkos problemos susijusios su institucinių investuotojų nebuvimu, rinkos dalyvių (investuotojų, emitentų, viešosios apyvartos tarpininkų) veiklos suvaržymu, smulkmeniškais reguliavimais, rinkos plėtrai nepalankia valstybės politika.

Problemas galima suskirstyti į dvi grupes: bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios problemos kyla už vertybinių popierių rinkos ribų ir yra susijusios su valstybės vykdoma finansų, pinigų, privatizavimo, socialinio ir sveikatos draudimo politika. Specialiosios problemos kyla vertybinių popierių rinkos viduje ir susijusios su rinkos dalyvių veiklos reguliavimu, valstybės verslo paramos politika, apmokestinimo tvarka ir pan.

Bendrosios problemos

Lietuvos vykdoma valstybės finansų politika pasižymi neapibrėžtomis valstybės funkcijomis, ydingais biudžeto formavimo principais, pajamų ir išlaidų nesubalansuotumu, į atskirus piniginius fondus išskaidyta valstybės finansų sistema. Esama politika yra neskaidri, veda prie didėjančių mokesčių, valstybės skolinimosi poreikio, didina investicijų į kapitalo rinką riziką, mažina bendrą šalies investicinį patrauklumą, didina skolinimosi kaštus. Pelninga ir gili vyriausybės vertybinių popierių rinka absorbuoja investuotojų lėšas, iš esmės sumažina investicijų srautus į privačių bendrovių vertybinių popierių rinką. Vyriausybė ketina pertvarkyti valstybės finansų sistemą įvykdydama biudžeto ir mokesčių reformą, mažindama valstybės išlaidas, tačiau pakeitimų tempas ir mastas yra nepakankamas. Sudaryti palankesnes sąlygas kapitalo rinkos ir visos ekonomikos plėtrai leistų sparti ir išsami valstybės finansų sistemos reforma (plačiau apie tai – skyriuje “Valstybės finansai”).

Litą ketinama perrišti nuo JAV dolerio prie euro. Nors Lietuvos bankas ir yra viešai pareiškęs, kad litas bus “perrištas” ne anksčiau 2001 m. vidurio, o Lietuvos Vyriausybės ir Tarptautinio valiutos fondo memorandume numatyta, kad per memorandumo galiojimo laikotarpį nebus daroma jokių valiutų tarybos modelio pakeitimų, rinkos dalyviai nuogąstauja dėl lito devalvavimo galimybės ateityje. Netikrumo jausmas investuotojų tarpe mažina valstybės ir privačių ūkio subjektų galimybes skolintis ilgesniam laikotarpiui nacionaline valiuta, padidina investicijų riziką bei skolinimosi kaštus (apie pinigų politikos pasiūlymus – skyriuje “Pinigų politika”).

Vykdomos privatizavimo politikos kryptis – stambiausių ir patraukliausių įmonių valstybei priklausančias akcijas parduoti “strateginiams” investuotojams tiesiogiai, vertybinių popierių biržoje paprastai parduodant smulkius ir mažiau patrauklius akcijų paketus. Privatizavimo vykdytojai teigia, kad privatizavimas strateginiams investuotojams leidžia pasiekti geriausius privatizavimo rezultatus, tačiau Laisvosios rinkos instituto tyrimai rodo priešingas išvadas. O būtent, kad privatizavimas per vertybinių popierių biržą leidžia pasiekti geriausius privatizavimo rezultatus, kadangi biržos prekybos sistema užtikrina viešą, skaidrų ir greitą privatizavimą, valstybės turtą leidžia privatizuoti už maksimalią kainą. Tuo tarpu kiti privatizavimo būdai ne tik neužtikrina, kad bus pasiekti jiems keliami tikslai, bet ir sudaro sąlygas valstybės lėšų švaistymui, korupcijai, leidžia sukurti išskirtines veiklos sąlygas privatizuotoms įmonėms bei sąlygoja kitas problemas (apie tai – skyriuje “Privatizavimas”). Todėl valstybei priklausančias akcijas tikslinga privatizuoti tik per vertybinių popierių biržą, kitus būdus taikant tik išimtiniais ir aiškiai reglamentuotais atvejais.

Valstybės socialinės ir sveikatos apsaugos politika yra pagrįsta privalomu dirbančiųjų socialiniu ir sveikatos draudimu bei lėšų perskirstymu per valstybės piniginius fondus. Esamą sistemą kamuoja nuolatinis lėšų stygius, kurį užprogramuoja neefektyvus lėšų valdymas bei didelis perskirstymas, nepagrįstai dideli valstybės įsipareigojimai, demografinės padėties blogėjimas. Reformos, pagrįstos privalomų draudimo įmokų didinimu, draudžiamų asmenų rato išplėtimu, problemas pataisytų tik kosmetiškai, nukeliant jas į ateitį. Šias problemas spręsti reikėtų iš esmės pertvarkant sistemą, pensijų draudimą vykdant per privačius pensijų fondus bei sudarant sąlygas atsirasti savanoriškam sveikatos draudimui (apie tai – skyriuose “Socialinis draudimas” ir “Sveikatos apsaugos politika”). Dėl šių pakeitimų draudimo bendrovių ir pensijų fondų sukauptos lėšos patektų į kapitalo rinką ir paspartintų rinkos augimą.

Specialiosios (vidines) kapitalo rinkos problemos

. Viena iš esminių problemų yra tai, kad tapti atviro tipo bendrove (emitentu) ir pritraukti lėšas platinant vertybinius popierius viešai dėl įvairių suvaržymų ir reikalavimų yra sudėtinga ir brangu.

Pavyzdžiui, valstybė iškelia tikslą apsaugoti akcininkų teises. Tuo tikslu Akcinių bendrovių įstatymas draudžia bendrovėms platinti akcijas rinkoje mažesne kaina nei nominali jų vertė,riboja bendrovių galimybes sumažinti nominalią akcijų vertę, kurią bendrovės gali sumažinti praktiškai tik sukauptų nuostolių suma. Tai reiškia, kad jeigu bendrovės akcijų kaina rinkoje yra mažesnė už nominalią vertę ir bendrovė neturi pakankamai nuostolių, nėra galimybių sumažinti nominalią akcijų vertę ir išplatinti akcijų emisiją

Akcijų ir tuo pačiu turto rinkos vertė priklauso nuo situacijos vidaus ir užsienio rinkose, todėl esti svyravimų į vieną ar kitą pusę nuo nominalios turto vertės. Tik rinkos kaina atspindi tikrąją turto vertę. Kad ir kokia didelė būtų nominali turto vertė, akcininkų turtas nuo to nepadidėja. Taigi nustatyti ribojimai sumažinti bendrovės turto nominalią vertę neleidžia pasiekti iškelto tikslo apsaugoti akcininkų interesus, o tik sumažina bendrovių galimybes išeiti į rinką, todėl būtina nedelsiant leisti įmonėms įkainoti savo turtą pagal rinkos kainą.

Šiuo metu rinkoje formaliai yra daugiau nei du tūkstančiai atviro tipo bendrovių, tačiau realiai – daug mažiau. Taip yra dėl Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos, kad uždaro tipo bendrovės gali būti tik tos, kurių akcininkų skaičius neviršija 50, o peržengus šią ribą bendrovė privalo reorganizuotis į akcinę bendrovę. Daug įmonių pirminio privatizavimo metu peržengė šią ribą, todėl privalėjo reorganizuotis į atviro tipo bendroves. Šiuo metu dalis bendrovių norėtų reorganizuotis į uždarąsias akcines bendroves, tačiau tai padaryti neleidžia per didelis akcininkų skaičius. Pagrindiniams akcininkams supirkti smulkių akcininkų akcijas yra nepaprastai sudėtinga, kadangi dėl nedidelės kainos smulkūs akcininkai nenori jų parduoti.

Siekiant palengvinti bendrovių galimybes reorganizuotis į uždaro tipo bendrovę, naujos redakcijos Akcinių bendrovių įstatymo projekte uždarųjų akcinių bendrovių akcininkų riba padidinta nuo 50 iki 100. Kai kurie ekspertai siūlo šią ribą padidinti iki 200. Kita vertus, akcininkų skaičiaus kriterijus netinka bendrovės tipui nustatyti. Juk uždara emisija teoriškai ir praktiškai galima bet kokiam akcininkų skaičiui kreipiantis į juos tiesiogiai, o atvira emisija gali būti įsigyta ir vieno investuotojo parduodant vertybinius popierius viešai. Taigi akcininkų skaičiaus ribos padidinimas neišspręstų problemos. Būtina visai atsisakyti akcininkų skaičiaus kaip kriterijaus, o bendrovės tipą nustatyti pagal emisijos pobūdį. Tai reikštų, kad bendrovė būtų vieša tik tuomet, kai jos vertybiniai popieriai išplatinti viešai. Šie pakeitimai leistų reorganizuotoms bendrovėms sutaupyti pinigus ir laiką, “išgryninti” kapitalo rinką, o vertybinių popierių rinkos institucijų potencialas galėtų būti nukreiptas viešų bendrovių aptarnavimui ir rinkos plėtrai.

Valstybės sudaryta galimybė nenuostolingai veikiančioms bei turinčioms rinkas ir realius verslo planus bendrovėms už skolas su valstybės ir savivaldybių biudžetais atsiskaityti tuo tikslu išleidžiamomis akcijomis yra kliūtis kapitalo rinkos plėtrai (kartu tai ir valstybės lėšų švaistymas). Jeigu bendrovė iš tiesų turėtų realų verslo planą, tuomet jai nebūtų didelių kliūčių pritraukti lėšų išleidžiant vertybinius popierius arba imant kreditą banke. Taigi ši valstybės paslauga iš esmės nukreipta sudaryti palankesnes nei rinkos sąlygas. Šios galimybės nukreipia bendroves nuo pastangų pritraukti lėšas rinkoje, ir yra žingsnis atgal prie valstybinės nuosavybės, siaurinantis kapitalo rinkos potencialą, todėl jas būtina panaikinti nedelsiant.

Žvelgiant iš investuotojų pozicijų, investicijos į kapitalo rinką yra nepatrauklios dėl didelių piniginių ir laiko sąnaudų apskaičiuojant ir sumokant mokesčius, sunkiai prognozuojamų apmokestinimo tvarkos pakeitimų, didelių sąnaudų atliekant operacijas su vertybiniais popieriais, pernelyg griežtai reguliuojamų draudimo bendrovių ir pensijų fondų investicijų bei kitų problemų.

Nuo 1999 m. pradžios pradėtas taikyti kapitalo prieaugio apmokestinimas. Mokesčio įvedinimo tikslai kelia abejonių. Pagrindinis kapitalo prieaugio apmokestinimo tikslas yra suvienodinti dividendų ir kapitalo prieaugio apmokestinimo sąlygas ir taip užtikrinti mokesčių neutralumo principą. Tačiau pasiekti apmokestinimo neutralumo, kai kitose srityse lieka galioti daugybė mokestinių lengvatų, skirtingi mokesčių tarifai ir t.t., yra neįmanoma. Kitas apmokestinimo tikslas yra išplėsti apmokestinamąją bazę, tačiau siekis papildyti biudžeto pajamas iš mokesčio, kurio galima išvengti ir kurio administravimas reikalauja didelių išlaidų, yra neracionalus.

Tokiu būdu kapitalo prieaugio apmokestinimas ne tik neleidžia pasiekti keliamų tikslų, bet ir sumažina paskatas investuoti į vertybinius popierius, mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo tvarka reikalauja iš rinkos dalyvių didelių piniginių ir laiko sąnaudų. Apmokestinimo tvarkos patobulinimas būtų tik kosmetiškas ir esminių apmokestinimo tvarkos ydų neišspręstų.Panaikinus šį mokestį, tiek investuotojai, tiek valstybė turėtų daugiau naudos.

Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įstatymu, vertybinių popierių apyvarta yra neapmokestinama. Vertybinių popierių apyvarta yra priskiriama prie PVM neapmokestinamų prekių bei paslaugų. Jeigu įmonės apyvartą sudarytų tik pajamos iš PVM apmokestinamų prekių ir paslaugų, tuomet į biudžetą mokėtinas PVM būtų skaičiuojamas iš pardavimo PVM atėmus pirkimo PVM. Tačiau kai įmonės apyvartą sudaro dar ir PVM neapmokestinami objektai, tuomet iš pardavimo PVM būtų atskaitomas ne visas pirkimo PVM. Dėl ydingos PVM atskaitos proporcijos apskaičiavimo tvarkos įmonės realiai sumoka didesnius mokesčius. Pavyzdžiui, jeigu įmonės apyvarta būtų 50 mln. litų, iš kurių 1 mln. litų būtų vertybinių popierių apyvarta, tuomet mokėtinas PVM būtų apie 176 tūkst. litų didesnis nei tuo atveju, kai įmonė neinvestuotų į vertybinius popierius, t.y. apie 17.6 proc. nominalios investicijų vertės. Tam, kad investicijos būtų pelningos, jų grąža turėtų sudaryti daugiau nei 17.6 proc., tuo tarpu rinkoje saugių skolos vertybinių popierių pelningumas sudaro 4-7 proc. Todėl mokesčio apskaičiavimo tvarką būtina tobulinti.

Siekiant užtikrinti saugų draudimo rinkos funkcionavimą, draudimo bendrovių investicijos yra griežtai reguliuojamos. Draudimo įstatymas nustato investicijų kryptis, o finansų ministro įsakymas – investicijų dydžius. Draudimo bendrovės įstatinį kapitalą gali investuoti tik į valstybės ir savivaldybių vertybinius popierius, nekilnojamą turtą, terminuotus indėlius bankuose, o techninių atidėjimų lėšas ir į ūkio subjektų vertybinius popierius, ipotekos paskolas.

Pasirinktas kelias vargu ar leidžia maksimaliai sumažinti investicijų riziką. Investicijos į Lietuvos Vyriausybės vertybinius popierius ar nekilnojamą turtą, palyginti su kai kurių Lietuvos ir užsienio kompanijų vertybiniais popieriais, yra labiau rizikingos. Investicijų riziką maksimaliai sumažintų diversifikuoto investicijų portfelio reikalavimas todėl jis turi pakeisti investavimo krypčių ir dydžių reikalavimus. Be to, leisti draudimo bendrovėms turi būti leista investuoti į privačių ūkio subjektų vertybinius popierius tiek įstatinio kapitalo, tiek techninių atidėjimų lėšas. Šie pakeitimai nesumažintų draudimo bendrovių investicijų saugumo, bet paspartintų kapitalo rinkos plėtrą, paskatintų kitų institucinių investuotojų atsiradimą.

Pensijų fondų investicijas be diversifikuoto portfelio reikalavimo riboja nustatyti kapitalo pakankamumo, likvidumo atviros pozicijos užsienio valiuta normatyvai bei kiekybiniai investicijų ribojimai į vertybinius popierius. Pirmieji trys normatyvai riboja rizikas, kurios pensijų fondams yra nebūdingos, todėl jų taikymas yra nepagrįstas. Šių normatyvų ketinama atsisakyti, tai reikia padaryti nedelsiant.

Kita vertus, rinkos reguliuotojai ignoruoja pasiūlymus atsisakyti kiekybinių investicijų dydžių į vertybinius popierius ribojimo. Investicijų dydžius nustato Vertybinių popierių komisijos priimtas nutarimas “Dėl pensijų programos turto investicijų apribojimų”, kuriame numatyti maksimalūs investicijų dydžiai į vertybinius popierius priklausomai nuo jų rūšies, emitento ir investicijų geografijos.

Šiuo atveju ypač didelį susirūpinimą kelia tai, kad yra ribojamos investicijos į užsienį. Reguliuotojai teigia, kad investicijų į užsienio šalis ribojimas reikalingas investicijų šalyje padidinimui ir šalies makroekonominės būklės pagerinimui.

Ši priemonė vargu ar leistų pasiekti iškeltus tikslus. Makroekonominėms problemoms spręsti pirmiausiai būtina pašalinti valstybės finansų problemas bei spręsti verslo problemas, tokias kaip apmokestinimo tvarka, dereguliavimas ir privatizavimas, verslo liberalizavimas ir pan. Be to, šiuo metu pensijų fondai turėtų labai nedidelį investicijų į Lietuvos privačių ūkio subjektų vertybinius popierius pasirinkimą. Dėl ribojimų sukauptos pensijų fondų lėšos būtų investuotos į Lietuvos Vyriausybės vertybinius popierius (VVP). Pagrindinis valstybės tikslas yra užtikrinti saugų pensijų fondų funkcionavimą. Šiuo metu užsienyje galima rasti saugesnių investavimo objektų nei investicijos į VVP.

Tokiu būdu investicijų ribojimas sumažina pensijų fondų galimybes investuoti į saugius vertybinius popierius. Investicijų rizikai sumažinti pakanka diversifikuoto investicijų portfelio reikalavimo. Siūlomi pakeitimai sudarytų palankesnes sąlygas pensijų fondams veikti priklausomai nuo pokyčių rinkoje, skatintų “vidaus” emitentų efektyvumą, sumažintų priežiūros institucijų darbą, pensijų fondų dalyviams leistų sukaupti didesnes pajamas senatvei.

Kontroliuojančių investicinių bendrovių veiklą reglamentuoja Investicinių bendrovių įstatymas. Įstatymas nustato įvairius apribojimus kontroliuojančių investicinių bendrovių veiklai: vadovai privalo turėti Vertybinių popierių komisijos pripažintą kvalifikacinį sertifikatą, darbo bankuose ir finansinėse įstaigose patirtį, akcininkai neturi pirmumo teisės pasirašyti naujos emisijos akcijų, įstatymas nustato, į kokius vertybinius popierius ir kiek lėšų gali investuoti kontroliuojančios investicinės bendrovės, numatyti kontroliuojančių investicinių bendrovių steigimo apribojimai ir t.t.

Pagrindinis kontroliuojančių investicinių bendrovių veiklos tikslas yra gauti pelną iš kontroliuojamų bendrovių veiklos rezultatų, o ne iš prekybos vertybiniais popieriais. Kontroliuojančių investicinių bendrovių veiklos rizika skiriasi nuo kintamojo kapitalo ir uždarų investicinių bendrovių rizikų, todėl Investicinių bendrovių įstatymo nustatyti reikalavimai tik suvaržo kontroliuojančių investicinių bendrovių veiklą, sukuria papildomą darbą rinką prižiūrinčioms institucijoms.

Kontroliuojančioms investicinėms bendrovėms tikslinga taikyti Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas, paliekant galioti nustatytus informacijos atskleidimo, akcijų paketo perleidimo reikalavimus. Siekiant, kad kontroliuojančios investicinės bendrovės nepiktnaudžiautų esama padėtimi ir nesiverstų vertybinių popierių prekybos veikla, reikėtų apriboti kontroliuojančių investicinių bendrovių galimybes ilgesnį laiką disponuoti vertybiniais popieriais, kurie nedaro esminės įtakos emitento valdymui. Siūlomi pakeitimai supaprastintų kontroliuojančių investicinių bendrovių steigimą, reorganizavimą ir veiklą, sumažintų kapitalo rinkos priežiūros institucijų darbą.

Viešosios apyvartos tarpininkų veikla yra reglamentuota Viešosios apyvartos įstatymu ir daugybe Vertybinių popierių komisijos patvirtintų taisyklių. Taisyklėmis siekiama užtikrinti efektyvų rinkos funkcionavimą, investuotojų interesų apsaugą. Tačiau taisyklės yra pernelyg griežtos ir smulkmeniškos, reikalauja didelių išlaidų apskaitai, apriboja viešosios apyvartos tarpininkų ir jų klientų susitarimų laisvę. Jau dabar kai kurios finansų maklerio įmonės yra priverstos nustatyti minimalius komisinius mokesčius smulkiems klientams arba iš viso atsisakyti juos aptarnauti. Ypač daug problemų sukuria smulkmeniškas klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo reglamentavimas, delsimas įteisinti elektroninį parašą, nepagrįstai dideli pradinio nuosavo kapitalo reikalavimai.

Investuotojas, norėdamas atlikti operacijas su vertybiniais popieriais, turi pirma sudaryti sutartį su viešosios apyvartos tarpininku. Sutartyse turi būti tiksliai apibrėžtos paslaugos, kurias viešosios apyvartos tarpininkas teiks klientui. Be to, kaskart norėdamas atlikti operaciją su vertybiniais popieriais, investuotojas turi duoti raštinį pavedimą viešosios apyvartos tarpininkui, kuris pavedimą privalo įregistruoti ir grąžinti pavedimo kopiją klientui. Jeigu klientas neturi galimybės pateikti pavedimo rašytine forma, tuo atveju pavedimas gali būti duotas nerašytine forma. Tačiau tokiu atveju sutartyje su klientu turi būti numatytas konkretus finansų makleris, kuris dirbs su klientu.

Šie reikalavimai skirti investuotojų interesų apsaugai, tačiau jie ne tiek apsaugai, kiek suvaržo investuotojo ir viešosios apyvartos tarpininko veiklą, prailgina operacijų su vertybiniais popieriais atlikimo laiką, padidina operacijų atlikimo kaštus, atsiranda galimybė, kad operacija laiku nebus atlikta. Santykiai tarp šalių turi būti ir yra grindžiami pasitikėjimu. Dėl nepagrįstų formalumų užsienio investuotojai atsisako Lietuvos finansų maklerių paslaugų ir pasirenka Estijos maklerių firmas.

Smulkmeniško pavedimų priėmimo ir vykdymo reglamentavimo būtina atsisakyti. Investuotojų interesams apsaugoti pakaktų reikalavimus reglamentuoti bendromis nuostatomis įstatymuose bei profesinės etikos kodekse, o sutarčių įforminimą reglamentuoti Civilinio kodekso nuostatomis. Tai leistų sumažinti išlaidas korespondencijai ir apskaitai, sumažinti paslaugų kainas, paspartinti paslaugų teikimą.

Siekiant apsaugoti investuotojų interesus ir atitikti ES direktyvų keliamus reikalavimus, finansų maklerių įmonėms yra nustatyti pradinio nuosavo kapitalo reikalavimai. Tačiau nuosavo kapitalo reikalavimai ES nustatyti atsižvelgiant į Sąjungos vertybinių popierių rinkos dydį ir apyvartą bei į tai, kad Sąjungos šalių viešosios apyvartos tarpininkai gali vykdyti veiklą visoje ES. Lietuvos vertybinių popierių rinkos dydis ir apyvarta yra nepalyginti mažesni, todėl taikyti tokio pat dydžio reikalavimus, kol Lietuvos vertybinių popierių rinka netapo ES rinkos dalimi, o viešosios apyvartos tarpininkai lygiavertėmis sąlygomis negali vykdyti veiklos visoje ES, yra neracionalu ir brangu. Būtina iš esmės sumažinti esamus nuosavo kapitalo reikalavimus ir pradėti taikyti ES direktyvų reikalavimus, kuomet Lietuvos vertybinių popierių rinka taps ES rinkos dalimi, o viešosios apyvartos tarpininkai lygiavertėmis sąlygomis galės vykdyti veiklą visoje ES. Tai nesumažintų investuotojų interesų saugumo, padidintų galimybes patekti į rinką naujiems viešosios apyvartos tarpininkams, padidintų konkurenciją, pagerintų teikiamų paslaugų kokybę, sumažintų paslaugų kaštus.

Pasiūlymai

Įvykdyti valstybės finansų, socialinės ir sveikatos apsaugos, valstybės turto privatizavimo reformas (konkrečius pasiūlymus skaitykite atitinkamuose šio leidinio skyriuose).
Sudaryti įmonėms galimybes įkainoti savo turtą pagal rinkos vertę.
Atsisakyti akcininkų skaičiaus kaip kriterijaus, nustatyti bendrovės tipą pagal emisijos pobūdį.
Nedelsiant panaikinti galimybę bendrovėms už skolas su valstybės ir savivaldybių biudžetais atsiskaityti tuo tikslu išleidžiamomis akcijomis.
Supaprastinti emitentams informacijos atskleidimo reikalavimus.
Atsisakyti kapitalo prieaugio apmokestinimo.
Tobulinti PVM atskaitos proporcijos skaičiavimo tvarką.
Draudimo bendrovių investavimo krypčių ir dydžių reikalavimus pakeisti diversifikuoto investicijų portfelio reikalavimu, leisti draudimo bendrovėms investuoti į privačių ūkio subjektų vertybinius popierius tiek įstatinio kapitalo, tiek techninių atidėjimų lėšas.
Panaikinti pensijų fondams nustatytus kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios pozicijos užsienio valiuta normatyvus, atsisakyti investicijų dydžių ribojimo, taikyti tik diversifikuoto investicijų portfelio reikalavimą.
Kontroliuojančių investicinių bendrovių veiklą reglamentuoti Akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis, paliekant galioti nustatytus informacijos atskleidimo, akcijų paketo perleidimo reikalavimus, apriboti kontroliuojančių investicinių bendrovių galimybes ilgesnį laiką disponuoti vertybiniais popieriais, kurie nedaro esminės įtakos emitento valdymui.
Klientų pavedimus viešosios apyvartos tarpininkams reglamentuoti bendromis nuostatomis įstatymuose bei profesinės etikos kodekse, o sutarčių tarp viešosios apyvartos tarpininko ir kliento įforminimą reglamentuoti Civilinio kodekso nuostatomis.
Iš esmės sumažinti viešosios apyvartos tarpininkams taikomus nuosavo kapitalo reikalavimus, ES direktyvų reikalavimus pradėti taikyti, kai Lietuvos vertybinių popierių rinka taps ES rinkos dalimi, o viešosios apyvartos tarpininkai lygiavertėmis sąlygomis galės vykdyti veiklą visoje ES.
Paspartinti Elektroninio parašo įstatymo priėmimą ir įgyvendinimą.