G. Kadziauskas: Nuosprendis prekybai tautosakoje ir Seime (0)

Cituojant, būtina nurodyti “Šaltinis: LLRI blogas”.

 

Vakar įvyko dar viena LLRI organizuota diskusija iš ciklo „Ekonomika netikėtose erdvėse“.Muzikologė Zita Kelmickaitė dalinosi savo pastebėjimais apie verslumo atspindį lietuvių tautosakoje, dainose, papročiuose.

 

Kaip klausytojais ir tikėjosi, Z.Kelmickaitė stebino pasakojimais, suvaidintais dialogais, prisiminimais. Tiesa, reikėjo išsigaudyti, kur apie tą verslumą šnekėta…

 

Bet pagrindinė linija buvo aiški –  verslus, mainus žmogus lietuvių tautosakoje yra nevertinamas ir  negiriamas. Nelabai mėgiamas buvo tas, kuris prekiavo, apskritai ėmė pinigus. Sakydavo, kad žydas, kuris prekiavo – „ vaikščiojo ir nieko neveikė“. Vertindavo žydą be užgaulumo ar paniekos. Bet visgi tai niekų vertas darbas, nes jokio apčiuopiamo produkto nepagamino.

 

Patys kaimo žmonės mainėsi natūra: grūdus į padargus, plunksnas į puodus. O daugiausia apskritai patys pasidirbdavo. Mano žmonos senelis ne tik, kad pats sau namus statėsi (3 vnt.), bet ir kailinius iš paties užaugintų avių siuvosi – dyrė, raugino kailius, minkštino ir siuvo. Darė viską, kad nuo kitų nepriklausytų.

 

Natūrinio ūkio tradicija rodos buvo susijusi ne tik su pinigų stoka, bet ir su savipakankamumo siekiu. Z.Kelmickaitė pabrėžė jos pastebėtą savybę, jog kaimo žmogui kažkaip „nepatogu“ parduoti. Jis galvoja, kad daiktas per prastas, kad per daug užsiprašys ir kiti galvos, kad pardavėjas godus. Ir iš tiesų, šiandien daug žmonių varžosi pasakyti, kiek kainuotų jų paslauga ar padarytas daiktas. Tame yra ir nedrąsos, ir nepasitikėjimo savimi. Baimės atsiduoti vertinimui ir (potencialiai) neįvertinimui.

 

Kai visi bijo ir yra nedrąsūs prekiauti, tada drąsuoliai (a) gauna didesnę maržą, nes mažai konkurencijos; (b) drąsuoliai nėra labai mėgiami.

 

Visa tai veikia ir šiandien. Vakar Seimas priėmė Mažmeninės prekybos tinklų reglamentavimo įstatymo koncepciją. Labai ilgai rengėsi.

 

Reguliavimo poreikis remiasi tikėjimu, kad derybinė galia, kurią turi kiekvienas iš didžiųjų prekybos centrų yra per didelė, ir ekonomiškai nepagrįsta. Kodėl gi jie gali reikalauti atvežti prekes iki vietos, kodėl gali reikalauti susimokėti už geresnę lentyną ar reklamą? O gi todėl, kad jie rado, kaip organizuoti prekybą geriausiai, taip, kad vartotojas rastų, ko nori už jam tinkamą kainą, vienoje vietoje. Ir dėl dar kitų privalumų, kurių aš nežinau, tačiau kurių neturi mažos parduotuvytės. O jas renkasi žmonės dėl kitų privalumų – santykio su pardavėju, specifinių, bet gal brangesnių prekių. Tačiau tokių pirkėjų turime mažai, nepakankamai, kad jas išlaikytų. O įrodymas, kad mažmeninių prekių pirkėjui svarbiausias veiksnys yra kaina, rodo ir didžiųjų tinklų rinkodaros politika – kiekvienas sako esąs pigiausias.

 

Kartais, rodos, net ir tie, kurie lankosi prekybos centruose – o tai yra apie 1 milijonas Lietuvos gyventojų per dieną, mano, kad prekybininkai „nieko neveikia“, o jie patys jaučiasi išnaudojami „maksimos“.

 

Viskas susidėlioja į vietas. Dar ir tautosakoje, prekyba yra nerimta, o štai gaminti – solidu ir rimta. Prekiauti ir siūlyti savo paslaugas kitiems nėra labai garbinga, jau geriau dovanoti arba sėdėti užsidarius. Konkuruoti ir rodyti, kad esu geresnis už kitą, neapsimoka ir rizikinga, nes ir tave kažkas gali nukonkuruoti.

 

Socialinės įmonių atsakomybės idėja turėtų gerai plisti Lietuvoje, nes būtent ji atsiliepia į intuityvų kai kurių verslininkų kaltės jausmą, jog jie kažką daro negero – savo darbuotojams ir vartotojams.  Todėl reikia muštis į krūtinę, paremti mokyklas ir balsuoti už socialdemokratus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

three × one =