1996 metų gruodžio mėnesį Lietuvos laisvosios rinkos institutas pateikė privatizavimo teisinės bazės analizės išvadas, išdėstydamas esminius jos trūkumus ir pasiūlymus, kaip juos pašalinti.
Privatizavimo įstatymo bei su juo susijusiuose įstatymų projektuose, kuriuos Vyriausybė pateikė svarstyti Seimui, į dalį LLRI atliktos analizės išvadų atsižvelgta. Tačiau ne visi pataisymai atlikti nuosekliai ir kokybiškai, projekte išliko daug dabartinės teisinės bazės ydų.
Pateikiame pastabas dėl esminių Privatizavimo įstatymo projekto trūkumų bei siūlomas straipsnių redakcijas, leisiančias šiuos trūkumus pašalinti.
1996 metų gruodžio mėnesį Lietuvos laisvosios rinkos institutas pateikė privatizavimo teisinės bazės analizės išvadas, išdėstydamas esminius jos trūkumus ir pasiūlymus, kaip juos pašalinti.
Privatizavimo įstatymo bei su juo susijusiuose įstatymų projektuose, kuriuos Vyriausybė pateikė svarstyti Seimui, į dalį LLRI atliktos analizės išvadų atsižvelgta. Tačiau ne visi pataisymai atlikti nuosekliai ir kokybiškai, projekte išliko daug dabartinės teisinės bazės ydų.
Pateikiame pastabas dėl esminių Privatizavimo įstatymo projekto trūkumų bei siūlomas straipsnių redakcijas, leisiančias šiuos trūkumus pašalinti.
Dėl įstatymo tikslų
Iškelti netinkami privatizavimo ir jį reglamentuojančio įstatymo tikslai bei taikymo sfera. Teisingai ir nedviprasmiškai įvardinti tikslus yra svarbu, nes būtent tikslai nulemia, kaip bus įgyvendinamas privatizavimo įstatymas, kokie priimami poįstatyminiai aktai bei kiti sprendimai.
Siūlome privatizavimo tikslą įvardinti taip:
“- užtikrinti efektyvų išteklių panaudojimą, perduodant valstybei priklausantį turtą privatiems savininkams ir sudarant sąlygas jiems laisvai veikti rinkoje”.
Siūlome išbraukti nuostatą, reikalaujančią kiekvieno objekto privatizavimo programoje numatyti jo privatizavimo tikslą. Tikslas turi būti tik bendras, jis negali būti keičiamas ar interpretuojamas, privatizuojant atskirus objektus.
Vadovaujantis siūlomu privatizavimo tikslu ir siekiant, kad turtas nepereitų iš Lietuvos valstybės į kitų valstybių kontroliuojamų subjektų rankas, siūlome pataisyti 1 straipsnio trečiąją sąvoką ir išdėstyti ją taip:
“ Potencialus pirkėjas” yra Lietuvos ar užsienio fizinis ar juridinis asmuo, išreiškęs norą įsigyti privatizuojamą turtą. Potencialiu pirkėju negali būti Lietuvos ar užsienio valstybės ar bet kokio kito valdžios lygmens kontroliuojamos ar nuosavybės teise priklausančios įmonės, bankai, draudimo įstaigos ar bet kokie kiti subjektai, o taip pat Lietuvos ar užsienio valstybių valdymo institucijos.”
Dėl įstatymo santykio su kitais įstatymais
Visuotinai sutariama, kad privatizavimas (viešojo turto pardavimas ar kitoks perdavimas į privačias rankas) turi vykti teisingai, efektyviai ir sklandžiai. Būtina sąlyga šiam tikslui pasiekti – užtikrinti, kad valstybės (savivaldybių) turtas būtų parduodamas tik pagal privatizavimui skirtas, įstatymo nustatytas ir visiems vienodas taisykles. Todėl privatizavimo įstatymo taikymo sritis turi būti apibrėžta labai tiksliai, o visos galimos išimtys nustatytos pačiame Privatizavimo įstatyme. Tuomet “specifinių” privatizavimo taisyklių negalėtų nustatyti joks kitas teisės aktas, jei tai nebūtų numatyta Privatizavimo įstatyme.
Siūlome pakeisti 2 straipsnio 2 dalį ir išdėstyti ją taip:
“2. Viešosios nuosavybės teise valstybei ar savivaldybei priklausantis turtas kitiems asmenims privačios nuosavybės teise gali būti perleistas tik pagal šį įstatymą, išskyrus šiuos atvejus:
1) perleidžiant savivaldybėms priklausančias gyvenamąsias patalpas;
2) perleidžiant valstybės ar savivaldybės įmonių trumpalaikį ar visiškai susidėvėjusį turtą;
3) perleidžiant biudžetinių įstaigų joms nereikalingą trumpalaikį ar visiškai susidėvėjusį turtą.”
Privatizavimo įstatymas negali ir neturi numatyti visų bendrų privatizavimo sandorio sudarymo taisyklių ar ypatybių. Tam naudotinos Civilinio kodekso normos. Tikslinga nustatyti Civilinio kodekso normų taikymą Privatizavimo įstatymo spragoms užpildyti, nustatant, kad Civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja Privatizavimo įstatymui. Toks principas yra išreikštas ir naujojo Civilinio kodekso projekto 1 straipsnio 2 dalyje. Nepriimtina Privatizavimo įstatymo projekto 21 straipsnio 5 dalies nuostata, kad privatizavimo sandoryje gali būti nustatyta kitaip: Civilinio kodekso normos yra ir turi būti universalios.
Siūlome panaikinti 21 straipsnio 5 dalį ir papildyti projekto 2 straipsnį tokia 3 dalimi:
“3. Sudarant ir vykdant privatizavimo sandorius taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, jei Privatizavimo įstatymas nenustato kitaip.”
Dėl privačių subjektų vaidmens, vykdant privatizavimą
Privatizavimo įstatymo projekto 13 straipsnio 4 dalis ir kitos nuostatos numato, kad privatūs subjektai gali atlikti funkcijas privatizuojant turtą, tačiau nenustato atvejų, kada privatizavimo funkcijoms atlikti būtina samdyti ūkio subjektą bei kokiais principais vadovaujantis tai turėtų būti daroma. Manome, kad įstatyme būtina nustatyti atvejus ir taisykles, numatančias, kaip privatizavimo objektai gali atlikti funkcijas, privatizuojant turtą.
Siūlome papildyti 13 straipsnį tokiomis 5 – 10 dalimis:
“5. Viešas konkursas visuomet skelbiamas surasti privatizavimo objekto pardavimo vykdytojus, išskyrus atvejus, kai objektas parduodamas pateikus potencialaus pirkėjo iniciatyvinį pasiūlymą.
6. Konkurso pardavimo užduotims atlikti nugalėtoju pripažįstamas tas subjektas, kurio pasiūlyta garantuojama lėšų suma, atiteksianti valstybei ar savivaldybei, pardavus privatizavimo objektą (objektus), yra didžiausia. Jei pasiūlytos vienodos sumos, konkurso nugalėtoju pripažįstamas tas subjektas, kurio pasiūlytas komisinis mokestis už privatizavimo objekto (objektų) pardavimą yra mažiausias.
7. Savo įsipareigojimams garantuoti, konkurso privatizavimo objekto (objektų) pardavimui) vykdyti laimėtojas per 3 dienas privalo deponuoti ne mažiau kaip 1/10 pasiūlytos minimalios garantuojamos lėšų sumos. Sandoris dėl privatizavimo objekto (objektų) pardavimo įsigalioja nuo lėšų deponavimo dienos.
8. Už privatizavimo objekto (objektų) pardavimą konkurso laimėtojo gautos lėšos, atskaičius komisinį mokestį ir deponuotų lėšų sumą, pervedamos į valstybės (savivaldybės) biudžetą.
9. Jei pardavus privatizavimo objektą valstybei (savivaldybei) tenkančios lėšos už privatizavimo objekto privatizavimą yra mažesnės nei buvo garantuota, atitinkamai sumažinamas komisinio atlyginimo dydis, o likęs skirtumas padengiamas iš kito subjekto turto, pirmiausiai – deponuotų lėšų.
10. Per sandoryje dėl privatizavimo objekto (objektų) pardavimo sutartą laiką konkurso laimėtojui privatizavimo objekto (objektų) nepardavus, sandoris nutrūksta, o deponuotos lėšos negrąžinamos.”
Siūlome 14 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:
“2. Akcinių bendrovių akcijos parduodamos Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje ar kitoje biržoje pagal jos taisykles per šio įstatymo nustatytą tvarka parinktą viešosios apyvartos tarpininką.”
Gali būti svarstomi ir kiti privačių subjektų įtraukimo ir maksimalios naudos užtikrinimo būdai. Nagrinėjant juos reikia atsižvelgti į tai, kad problemos, privatizavimą organizuojant valstybiniams, o ne privatiems subjektams, yra gilesnės, tačiau pirmuoju atveju labiau linkstama užsimerkti.
Dėl privatizavimo objektų sąrašų ir privatizavimo iniciatyvos teisės
Daug privatizavimo neaiškumų yra susiję su netinkamai apibūdinta privatizavimo objektų sąrašų bei programų parengimo tvarka. Neaišku, kokiam laikotarpiui sudaromas sąrašas, nenustatyta, kas tvirtina privatizavimo programas, per kiek laiko į sąrašą įtrauktam objektui turi būti parengta programa ir taip toliau.
Numatyta privatizavimo sąrašo sudarymo tvarka “iš apačios” yra pasenusi ir neatitinka Vyriausybės ir Seimo priimtos strategijos privatizuoti viską, kas neįtraukta į neprivatizuotinų įmonių sąrašą. Šią nuostatą ir reikėtų įtvirtinti privatizavimo įstatyme.
Siūlome papildyti 10 straipsnį tokia 4 dalimi, atitinkamai pakeičiant kitų dalių numeraciją:
“4. Į privatizavimo objektų sąrašą įtraukiamos visos įmonės, neįtrauktos į įmonių, kurių iki 2000 metų nenumatoma privatizuoti, sąrašą”
Privatizavimo įstatymo projekte nėra tiksliai įtvirtinta galimybė potencialiam pirkėjui teisėtais būdais inicijuoti objekto privatizavimo. 10 straipsnio 11 dalies nuostata neturėtų tokio svarbaus klausimo palikti Vyriausybės kompetencijai.
Siūlome pakeisti 10 straipsnio 11 dalį ir išdėstyti ją taip:
“11. Kiekvienas potencialus pirkėjas, kol nepaskelbta objekto privatizavimo programa, turi teisę pateikti iniciatyvinį pasiūlymą dėl bet kurio į privatizavimo objektų sąrašą įtraukto objekto privatizavimo. Ne vėliau kaip per mėnesį nuo iniciatyvinio pasiūlymo pirkti akcinės bendrovės akcijas, jei akcijomis yra prekiaujama Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje, pateikimo, šios bendrovės akcijos, priklausančios valstybei (savivaldybei) turi būti pateiktos parduoti šioje biržoje. Ne vėliau kaip per mėnesį nuo iniciatyvinio pasiūlymo pirkti kitą valstybės (savivaldybės) turtą turi būti paskelbta viešojo aukciono šiam turtui parduoti data, nustatant pradinę kainą tokią, kokią pasiūlė potencialus pirkėjas.”
Dėl privatizavimo būdų
Įstatymo projekte numatyti šeši privatizavimo būdai, tačiau nestatyti konkretūs jų pasirinkimo kriterijai ir tvarka. Privatizavimo būdų pasirinkimo priklausomybė nuo atskirų žmonių sprendimų sudaro galimybes pirkėjų konkurenciją paversti niekais. Turi būti nustatytos kiek galima tikslesnes taisyklės, kada ir koks būdas turi būti taikomas, o kai kurių būdų – viešo konkurso, tiesioginių derybų, nuomos su išsipirkimu – visiškai atsisakoma.
1. Dėl viešo aukciono ir viešo akcijų pardavimo
Viešas aukcionas turėtų būti taikomas parduodant bet kokį valstybės turtą, išskyrus akcijas. Akivaizdu, kad “viešas aukcionas, parduodant akcijas” yra tiesiog viešas akcijų pardavimas, kuris turėtų būti vykdomas vertybinių popierių biržoje. Vertybinių popierių biržos mechanizmas pritaikytas pardavinėti tiek pavienes akcijas, tiek jų paketus. Privatizuojant akcijas per vertybinių popierių biržą nereikia papildomų sąnaudų kuriant viešo aukciono struktūras, privatizavimas vyksta viešai ir efektyviai, pritraukiama daugiau potencialių pirkėjų. Todėl įstatyme tikslinga atsisakyti nuostatos, leidžiančios privatizuoti akcinių bendrovių akcijų paketus “viešo aukciono” būdu (taisant 15 straipsnio 2 dalį) .
Siūlome panaikinti 15 straipsnio 3 dalį, o 14 straipsnį išdėstyti taip:
“14 straipsnis. Viešas akcijų pardavimas
1. Viešas akcijų pardavimas – tai toks akcijų ar jų paketų pardavimo būdas, kai akcijos parduodamos viešai, t. y. neribojamas nei pirkėjų, nei jų įsigyjamų akcijų skaičius. Viešas akcijų pardavimas, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytus atvejus, vykdomas vertybinių popierių biržoje pagal jos nustatytas taisykles.
2. Valstybės (savivaldybės) akcijos akcinėse bendrovėse privatizuojamos tik viešo akcijų pardavimo būdu.
3. Valstybės (savivaldybių) akcijos uždarose akcinėse bendrovėse privatizuojamos aukciono, kuriame dalyvauja šios bendrovės akcininkai, būdu. Jeigu po trijų aukcionų lieka neprivatizuotų akcijų, jos turi būti parduodamos Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje viešo akcijų pardavimo arba viešo konkurso būdu.
4. Naujai išleistos valstybės (savivaldybių) kontroliuojamų įmonių akcijos parduodamos tik viešo akcijų pardavimo būdu.”
Parduoti biržoje UAB akcijas nėra jokių teisinių kliūčių: Akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostata, draudžianti viešai parduoti uždarųjų akcinių bendrovių akcijas, galioja “jei valstybinio turto (akcijų) pardavimą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitaip”.
2. Dėl viešo konkurso
Nors viešo konkurso organizavimo principai įstatymo projekte yra patobulinti, išlieka esminė konkurso yda – privačių savininkų veiklos laisvės apribojimas, sąlygų korupcijai sudarymas. Leidžiant valstybei nustatyti minimalius reikalavimus investicijoms ir darbo vietoms, pažeidžiamas pagrindinis privatizavimo tikslas (žr. šio dokumento1 psl.). Neišvengiamos tokios viešo konkurso pasekmės:
– bus apsunkintas objektų pardavimas;
– privatizuoti objektai negalės veikti pačiu efektyviausiu būdu;
– “mainais” į jiems primetamas nenaudingas sąlygas potencialūs pirkėjai reikalaus iš valdžios įvairių privilegijų, kurioms suteikti neužkirstas kelias;
– korupcija valstybės ir savivaldybių lygmenyje.
Siūlome atsisakyti viešo konkurso taikymo privatizuojant valstybės turtą, o siekiant parduoti akcijas strateginiams investuotojams – taikyti akcijų paketų pardavimą vertybinių popierių biržoje.
3. Dėl tiesioginių derybų
Projekte numatytas tiesioginių derybų būdas dubliuoja viešą konkursą, visiškai neaiški jo paskirtis. Siūlome atsisakyti tiesioginių derybų, nes jų pasekmės identiškos, kaip ir viešo konkurso atveju.
Dėl privatizuotų įmonių veiklos sąlygų
Įstatymas turi užtikrinti, kad privatizuojant turtą naujiesiems savininkams nebus suteikiamos monopolinės bei visos kitos išimtinės ar specialios teisės, pažeidžiančios rinkos principus, vartotojų teises ir interesus.
Siūlome papildyti 21 straipsnį tokia 6 dalimi:
“6. Bet kokios privatizavimo subjekto išimtinės teisės, arba valstybės įsipareigojimai dėl specifinių sąlygų sudarymo, numatytos privatizavimo sandoryje yra niekinės.”
Dėl privatizavimo lėšų naudojimo
Pajamos iš privatizavimo yra tokios pačios, kaip ir kitos valstybės (savivaldybės) pajamos, todėl turėtų būti naudojamos bendroms reikmėms, tvirtinant kiekvienų metų valstybės (savivaldybių) biudžetus. Atskirų fondų sudarymas skatina neracionalų, paslėptą ir nekontroliuojamą išlaidavimą. Ypač nepateisinama privatizavimo lėšas naudoti atskirų verslų rėmimui, kuris iškreiptų konkurencijos sąlygas.
Papildomas valstybės biudžeto įplaukas, privatizuojant turtą reikėtų nukreipti opiausioms visuomenės problemoms spręsti. Viena tokių – pensijų sistemos pertvarkymas. Privatizavimo pajamos turėtų leisti sklandžiai pereiti nuo valstybinės perskirstomosios prie privačios kaupiamosios pensijų sistemos. Lėšos, gautos privatizuojant valstybės turtą, galėtų būti panaudotos, siekiant sumažinti valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį ir taip sudarant prielaidas privatiems pensijų fondams atsirasti.
Siūlome pakeisti 7 straipsnio 3 dalį ir išdėstyti ją taip:
“3. Už parduotą valstybės turtą gautos privatizavimo lėšos naudojamos:
1) valstybiniam socialiniam pensijų fondui sukaupti, naudojamam perėjimui prie kaupiamosios pensijų sistemos finansuoti;
2) gyventojų santaupoms atkurti.”
Dėl privatizavimo institucijų
Nėra tiksliai nustatyta privatizavimo institucijų kompetencija ir sąveika. Pateiktas įstatymo projektas dar labiau supainioja privatizavimo institucijų sistemą.
Nors Europos reikalų ministerija yra viena iš svarbiausių privatizavimą vykdančių institucijų, ne tik ši ministerija, bet ir galimybė pavesti su privatizavimu susijusias funkcijas įstatyme nenustatytiems subjektams įstatymo projekte nepaminėta. Reikėtų arba aptarti tai įstatyme, arba praktikoje nepavedinėti atskirų privatizavimo užduočių įstatyme nenumatytiems subjektams.
Privatizavimo komisiją numatoma steigti kaip laikiną privatizavimo priežiūros instituciją. Kadangi yra privatizuojamas valstybės (savivaldybės) turtas, privatizavimo kontrolę labiausiai derėtų atlikti Valstybės kontrolei (Savivaldybės kontrolės tarnybai), kuri turi patirtį, materialinę bazę bei veiklą, tiesiogiai susijusią su valstybės (savivaldybės) turto valdymo, naudojimo ir disponavimo kontrole. Galimi ir kiti privatizavimo komisijos statuso variantai, tačiau tokiu atveju reikėtų nustatyti jos sąveiką su Valstybės (savivaldybių) kontrolės tarnyba.
Efektyvų ir teisėtą privatizavimą gali užtikrinti ne miglotos paskirties ir kompetencijos komisija, bet tikslios taisyklės – kam, kada ir kokį sprendimą galima ir reikia priimti, o taip pat visų institucijų, organizacijų ir asmenų, dalyvaujančių privatizavimo procese, atsakomybė už savo veiksmus. Tik tuomet priežiūros institucijos dėmesys galėtų būti sutelktas privatizavimo teisėtumo kontrolei pagal aiškius kriterijus, o ne ginčytinam ir subjektyviam kitų asmenų subjektyvių sprendimų vertinimui.
Siekiant supaprastinti privatizavimą bei užtikrinti efektyvesnę jo kontrolę siūlome:
1) privatizavimo kontrolės funkciją pavesti Valstybės kontrolei ir savivaldybės kontrolės tarnyboms,
2) kitas Privatizavimo komisijos funkcijas pavesti Turto fondui,
3) nepalikti erdvės Turto fondo ir Privatizavimo agentūros subjektyviems sprendimams, įstatyme detaliai nustatant jų veiklos principus ir taisykles, o ne pasikliaujant priežiūros institucijos kontrole.
Dėl privatizuojamo turto vertinimo
Teisingas turto vertinimas yra būtina efektyvaus privatizavimo sąlyga, todėl tai turėtų atlikti profesionalai, kurie būtų atsakingi už nuostolius, atsiradusius dėl neteisingo vertinimo.
Siūlome pakeisti 9 straipsnio 1 dalį ir išdėstyti ją taip:
“Privatizavimo objektą vertina nepriklausomas turto vertintojas ar įmonė, turinti teisę užsiimti turto vertinimu, laimėjusi privatizavimo agentūros konkursą privatizavimo objekto (objektų) vertinimo darbams atlikti.”
Įstatymo projektas numato visus galimus turto vertinimo metodus, todėl vertinimo metodo pasirinkimas darys didžiausią įtaką privatizuojamo turto pradinei pardavimo kainai. Parduodant (privatizuojant) turtą esminis vaidmuo turėtų tekti palyginamosios vertės metodui, nes būtent ši vertė yra artimiausia rinkos kainai. Kitų išvardintų vertinimo metodų paskirtis nesusijusi su privatizavimu, tad jie galėtų būti taikomi nebent tais atvejais, jei palyginamosios vertės metodo taikymas būtų neįmanomas. Siekiant vertinimo “skaidrumo”, realios vertintojo atsakomybės už darbo rezultatus bei kuo artimesnės rinkos kainai pradinės privatizavimo objekto pardavimo kainos, palyginamosios vertės metodas turėtų būti įtvirtintas kaip pagrindinis privatizuojamo turto vertinimo metodas.
Netikslinga vertinant privatizuojamos valstybės (savivaldybės) kontroliuojamos įmonės turtą atsižvelgti į jos naudojamo žemės sklypo vertę, nes privatizavimo subjektas tik įgyja teisę pirkti šį žemės sklypą, ir tik už nustatytą, o ne rinkos vertę. Nagrinėjama įstatymo nuostata yra ne tik nepagrįsta, bet ir klaidinanti, nes taip privatizavimo subjektui sudaromas įspūdis, jog jis tampa žemės sklypo “pusiau savininku”. Žemės ir nekilnojamo turto santykio problema būtų išspręsta, ir privatizuojamo nekilnojamo turto vertė būtų nustatoma tiksliau, jei žemės sklypai būtų privatizuojami kartu su jų priklausiniais. Tuo atveju, jei privatizavimo subjektas negali nuosavybės teise turėti žemės, privatizavimo sandoris dėl žemės sklypo galėtų būti sudaromas, tačiau įsigaliotų tik tuomet, kai privatizavimo subjektas įgytų teisę turėti žemės sklypą nuosavybės teise (po Konstitucijos pataisos įsigaliojimo).
Siūlome išdėstyti 9 straipsnio 2 dalį taip:
“3. Privatizavimo objektas vertinamas palyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodu, kurio esmė yra palyginimas, t. y. rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktines sandorių kainas, atsižvelgiant į vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Kiti vertinimo metodai gali būti naudojami tik tuo atveju, jei nėra galimybių taikyti palyginamosios vertės metodą.”
Turto vertinimo daugeliu atveju apskritai būtų galima atsisakyti, jei būtų įgyvendintos siūlomos nuostatos dėl privačių privatizavimo funkcijų atlikėjų įtraukimo į privatizavimą mechanizmo.
Išvados
Iškėlus netinkamus privatizavimo tikslus, užprogramuojamos esminės privatizavimo proceso klaidos bei teisinio reglamentavimo problemos. Privatizavimo institucijų sistema paliekama neefektyvi, neapibrėžiama privatizavimo institucijų paskirtis ir kompetencija, nenustatoma privačių subjektų dalyvavimo privatizavimo procese tvarka bei atsakomybė. Visa tai sudaro sąlygas biurokratizuoti privatizavimą, panaudoti jį grupiniams interesams, ilgam laikui pažeisti esminius rinkos principus. Privatizavimo objektai dėl teisinio reguliavimo ydų ir toliau bus parenkami remiantis neaiškiais kriterijais bei motyvais, o privatizavimo būdų pasirinkimo ir taikymo neapibrėžtumas sudaro puikią dirvą voliuntarizmui, korupcijai ir privatizavimo kompromitavimui. Tokiomis sąlygomis privatizavimas gali lemti valdiškų monopolistų pakeitimą privačiais bei naujų monopolijų sukūrimą. Atsižvelgiant į visa tai, siūlome pataisyti įstatymo projektą ir tik po to jį priimti.
