Tęsdamas darbą rinkos dereguliavimo srityje, LLRI išanalizavo Seime svarstomą Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo projektą (IXP-2774) ir pateikė išvadas Seimo Ekonomikos ir Sveikatos reikalų komitetams. Galima pastebėti, kad alkoholio kontrolės reguliavimo kryptis sutampa su LLRI 1999 metais teiktomis rekomendacijomis: atsisakyta importo licencijavimo, valstybės įmonių veiklos alkoholinių gėrimų gamyboje. Tačiau esminiai šio įstatymo projekto trūkumai išlieka alkoholio gamybos ir prekybos licencijavimo, prekybos apribojimų ir ekonominių sankcijų skyrimo klausimai.
LLRI nuomone, įstatymo projekte tikslinga atsisakyti alkoholinių gėrimų gamybos ir prekybos licencijavimo, iš naujo įvertinti alkoholio vartojimo ir reklamos apribojimų tikslus bei priemones, atsisakyti nepagrįstų ekonominių sankcijų, pavyzdžiui, licencijos atėmimo, ir gerinti ginčų dėl įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarką.
Toliau pateikiamos LLRI išvados ir argumentacija dėl šių projekto nuostatų: dėl vartojimo mažinimo, licencijavimo, prekybos, reklamos ir ekonominių sankcijų.
1. Įstatymo projekto 5 straipsnis nustato galimus produktų, kuriuose yra etilo alkoholio, gamybos, prekybos, įvežimo, importo ir vartojimo apribojimus, jei šie produktai yra vartojami svaiginimuisi. Ši nuostata leistų Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai pradėti reguliuoti svaiginimuisi vartojamų produktų gamybą ar prekybą dėl tos priežasties, kad minėti produktai kartais vartojami ne pagal paskirtį ir dėl to kelia pavojų sveikatai. Įstatymo leidėjas numato, kad žmogaus sveikatai pavojus atsiranda tada, kai jis sąmoningai ir tikslingai vartoja tokius produktus, nors ir suvokia, kad tie produktai nėra skirti ir pritaikyti vartoti svaiginimuisi. Netikslinga riboti produktų apyvartą vien dėl galimybės, kad vartojami ne pagal paskirtį jie gali sukelti žalos sveikatai [1]. Naujo valstybinio reguliavimo įvedimas produktams pažeistų teisėtų lūkesčių principą ir sumažintų konkurenciją. Tikslinga šio straipsnio atsisakyti.
2. Pagal įstatymo projekto 8 straipsnį, alkoholinių gėrimų klasifikavimą į grupes, pogrupius ir (ar) kategorijas pagal žaliavas ir gamybos technologijas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos Lietuvoje galios ES Reglamentas 1576/89, nustatantis bendrąsias spiritinių gėrimų apibrėžimo, apibūdinimo ir pateikimo taisykles ir reglamentuojantis gėrimų klasifikavimą į grupes, pogrupius ir (ar) kategorijas. Reglamentas yra tiesioginio veikimo ir jeigu jo nuostatos yra perkeliamos į nacionalinę teisę, perkėlimas turi atitikti Europos Teisingumo teismo suformuluotus kriterijus:
– perkėlimas neturi daryti įtakos Reglamento nuostatų viršenybei virš nacionalinės teisės;
– perkėlimas neturi klaidinti dėl reguliavimo prigimties – turi būti aišku, kad tai yra Reglamento nuostata;
– perkeliant negali būti pakeistas Reglamento turinys [2].
Dabartinis spiritinių gėrimų klasifikavimas pagal Žemės ūkio ministro įsakymą „Dėl alkoholinių gėrimų klasifikavimo“ [3] neatitinka minėtų kriterijų, todėl tikslinga panaikinti 8 straipsnį.
3. Įstatymo projekto 13 straipsnis numato, kad importuoti alkoholio produktus leidžiama tik įmonėms, nustatyta tvarka informavusioms apie tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotą instituciją. Sveikintinas yra importo licencijavimo atsisakymas, tačiau neaišku, koks yra informavimo tikslas ir kam Vyriausybės įgaliota institucija panaudos šią informaciją. Nederėtų užkrauti informavimo pareigų įmonėms, o informacijos priėmimo – valstybės institucijoms, todėl šios nuostatos reikėtų atsisakyti.
Dėl vartojimo mažinimo
4. Įstatymo projekto 19 straipsnis nustato, kad Vyriausybė savo veiklos programoje privalo nustatyti ilgalaikius alkoholio bendrojo suvartojimo mažinimo rodiklius. Taip Vyriausybei keliamas nerealus ir neįgyvendinamas tikslas. Vyriausybė neturi galių ir instrumentų suplanuoti privačių asmenų suvartojamo alkoholio kiekius – tai priklauso nuo asmeninių žmonių sprendimų. Šios įstatymo nuostatos nesilaikė nė viena dirbusi vyriausybė: jų visų veiklos programose nėra nustatyti ilgalaikiai alkoholio bendrojo suvartojimo mažinimo rodikliai. Todėl tikslinga šią nepagrįstą ir neįvykdomą nuostatą iš įstatymo projekto išbraukti.
5. Įstatymo projekto 22 straipsnio 3 ir 4 dalys nustato alkoholio vartojimo ribojimus viešojo transporto ir viešosiose vietose. Ribojimo prasminga atsisakyti dėl šių priežasčių:
– Nėra aiškūs ribojimo tikslai. Įvesdamas naujus viešojo elgesio apribojimus, įstatymo leidėjas turi pateikti priežastis, kodėl senasis reguliavimas nebetinka, kokie yra naujojo reguliavimo tikslai, ir remdamasis tais tikslais turi įvertinti priemonių tinkamumą ir proporcingumą.
– Numanomas apribojimo vartoti alkoholinius gėrimus viešose vietose ir viešajame transporte tikslas yra ne alkoholio vartojimo mažinimas, o siekis viešąsias erdves padaryti estetiškas. Vyrauja nuomonė kad, kad viešas alkoholio vartojimas sudaro nesaugios, agresyvios ar nešvarios aplinkos įspūdį. Tačiau alkoholinių gėrimų vartojimo sumažėjimo ar saugesnės ir švaresnės aplinkos toks ribojimas nepadeda pasiekti: žmonės gali gerti namuose, kavinėse, baruose ir apsvaigę viešai, nesaugiai ir nešvariai elgtis. Toks draudimas prilygtų draudimui vilkėti juodus drabužius, nes sudaro liūdnos ir susirūpinusios aplinkos įspūdį.
– Taip pat ši priemonė yra tinkama ne alkoholio vartojimui mažinti, o kontroliuojančios institucijos, t.y. policijos, darbui palengvinti ir jo trūkumams taisyti. Viešas alkoholio vartojimas yra sutapatinimas su pavojingu ir drausmintinu elgesiu, todėl policininkui lengva atskirti tariamą pažeidėją – jis turi butelį.
– Reikia pabrėžti, kad nėra aiški ir teisiškai apibrėžta viešosios vietos sąvoka – skirtingi įstatymai [4] nevienodai apibrėžia viešąją vietą. Todėl asmuo negali įvertinti, ar jis pažeidžia įstatymus ar ne. Draudimas vartoti alkoholį viešoje vietoje apims ir tokias situacijas, kurių įstatymų leidėjas nenumato ir, abejotina, ar siektų kontroliuoti. Pavyzdžiui, kaimo bendruomenės vasaros šventė kaimo aikštėje, dviejų kaimynų pasisėdėjimas ant jų sklypus skiriančios gatvės suolelio, „pasišildymas“ medžioklėje ar žiemos žygyje.
Jei nebus iš esmės atsisakoma draudimo vartoti alkoholinius gėrimus viešose vietose, kompromisiniu sprendimu galėtų būti šiuo metu galiojančio Alkoholio kontrolės įstatymo 25 straipsnio 2 dalies redakcija, kuri suteikia savivaldybėms teisę pačioms nustatyti viešąsias vietas, kuriose draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus ar atitinkamų grupių alkoholinius gėrimus. Abejojame, ar tikslinga pereiti prie valstybinio tokių santykių reguliavimo ir atimti iš savivaldybių teisę vietos mastu nustatyti ar nenustatyti tokių apribojimų atsižvelgiant į atskiros savivaldybės ypatumus. Taip pat šis reguliavimas neatitiktų subsidiarumo principo, kuriuo remiantis sprendimai turi būti priimami kuo arčiau žmogaus. Tai yra, valstybė imasi spręsti tik tuos klausimus, kurių negali spręsti bendruomenė ar, šiuo atveju, savivaldybė.
6. Įstatymo projekto 25 straipsnis numato blaivybės organizacijų veiklos programų rėmimą. Šiuo straipsniu reglamentuojami teisiniai santykiai nepatenka į įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų santykių sritį [5]. Konstitucijoje nustatyta, kad valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė, jį tvirtina Seimas [6]. Tuo tarpu įstatymo projekto 25 straipsnis reguliuoja biudžeto sudarymo teisinius santykius, įpareigojančius Vyriausybę rengiant biudžetą numatyti lėšų blaivybės organizacijų veiklai remti. Konstitucinis teismas savo nutarime [7] yra nustatęs, kad reguliuojant kitais įstatymais tuos santykius, „kuriuos pagal konstitucinę valstybės biudžeto sampratą galima reguliuoti tik valstybės biudžeto įstatyme, paneigiama Vyriausybės konstitucinė teisė ir pareiga rengti (sudaryti) valstybės biudžetą biudžetiniams metams bei Seimo konstitucinė teisė ir pareiga suformuoti valstybės biudžetą biudžetiniams metams atsižvelgiant į esamą socialinę ir ekonominę situaciją <…>.“ Pabrėžtina, kad įstatymas, nustatantis, jog tokiai specifinei veiklai, kaip blaivybės organizacijų veikla, turi būti skiriamos biudžeto lėšos, paneigia minėtus metinio valstybės biudžeto sudarymo ir rengimo principus. Kitos šio straipsnio nuostatos yra deklaratyvios ir perkeltos iš kitų teisės aktų. Dėl minėtų priežasčių prasminga šį straipsnį panaikinti.
7. Pagal įstatymo projekto 26 straipsnio 1 dalį, darbdaviai privalo užtikrinti, kad prieš reisą būtų tikrinama, ar jų darbuotojai, vairuojantys įmonių, įstaigų, organizacijų transporto priemones, yra blaivūs (negirti). Darbo kodeksas nustato, kad neblaivų darbuotoją darbdavys gali nušalinti nuo darbo [8] ir tai laikoma šiurkščiu darbo tvarkos pažeidimu [9]. Bendrosios normos, suteikiančios darbdaviui teisę ir galimybę kontroliuoti darbuotojo blaivumą, užtenka reguliuoti darbuotojo blaivumą darbe, o 26 straipsnio 1 dalies norma yra perteklinė. Be to, nėra nuoseklu išskirti vienos darbuotojų kategorijos – vairuotojų, nes ir kitų sričių neblaivių darbuotojų – statybininkų, orlaivių pilotų, įmonių ar institucijų vadovų – veikla taip pat yra pavojinga. Todėl šios nuostatos derėtų atsisakyti.
Dėl licencijavimo
8. Įstatymo projekto 12 straipsnis nustato alkoholio gamybos licencijavimą, o 16 straipsnis nustato didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo tvarką.
Gamybos ir prekybos licencijavimą tikslinga naikinti dėl šių priežasčių:
– Alkoholinių gėrimų gamyba ir prekyba nėra išskirtinė ar ypatinga veiklos sritis, reikalaujanti specifinio reguliavimo, o veiklos licencijavimas neturi įtakos akcizo mokesčių surinkimui.
– Kokybės ir saugos užtikrinimo reikalavimas būdingas ir kitoms gamybos bei prekybos sritims, ir jis yra užtikrinamas kontroliuojant produktų kokybę, jų saugą ir įmonės veiklą, o ne licencijuojant veiklą.
– Akivaizdžiai kaštus viršijančios rinkliavos už licencijas yra naudojamos kaip mokestis už atitinkamos veiklos vykdymą ir dubliuoja jau apmokestintas veiklas.
– Akivaizdžiai kaštus viršijančios rinkliavos už licencijas sudaro barjerą naujoms įmonėms patekti į rinką ir taip riboja konkurenciją.
– Licencijų skirstymas pagal tūrio etilo alkoholio koncentraciją riboja konkurenciją tarp įvairaus stiprumo alkoholinių gėrimų.
Atsižvelgiant į tai, racionaliausias sprendimas būtų atsisakyti alkoholinių gėrimų gamybos licencijavimo. Vietoj jo turėtų būti akcentuojamos privalomos alkoholio gamintojams ir alkoholiniais gėrimais prekiaujančioms įmonėms taisyklės dėl alkoholio produktų saugos ir kokybės.
Jei licencijavimo tvarkos nebus atsisakoma, tikslinga keisti licencijavimo tvarką atsižvelgiant į šiuos siūlymus:
– Panaikinti licencijų rūšiavimą pagal etilo alkoholio tūrį ir prekybos sezoniškumą bei licencijos trukmės ribojimą pagal masinių renginių ar mugių trukmę. Nustatyti terminuotas ir neterminuotas licencijų rūšis bet kokiems alkoholiniams gėrimams.
– Siekiant sudaryti palankias konkurencijos sąlygas silpnų alkoholinių gėrimų srityje, tikslinga panaikinti išskirtinį alaus ir natūralios fermentacijos sidro, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procento, licencijavimą ir nustatyti, kad šiai kategorijai priskirtini alus ir kiti alkoholiniai gėrimai iki nustatytos etilo alkoholio tūrio koncentracijos.
– Mažinti rinkliavų už gamybos ir prekybos licencijas dydį ir pagrįsti jas paslaugų kaštais remiantis Rinkliavų įstatymo 5 straipsnio nuostata, kad Valstybės rinkliavos dydis nustatomas atsižvelgiant į paslaugos suteikimo išlaidas.
– Atsisakyti specifinių Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatomų reikalavimų, kuriuos reikia įgyvendinti prieš gaunant licenciją, pavyzdžiui, kvalifikacinių reikalavimų įmonės personalui.
– Įtraukti atsisakymo išduoti licenciją ir jos atšaukimo pagrindus į Alkoholio kontrolės įstatymą.
Dėl prekybos
9. Įstatymo projekto 17 straipsnio 6, 7, 8 dalys nustato subjektus, kuriems gali parduoti ir iš kurių gali pirkti gamintojas, mažmenininkas ir didmenininkas. Nėra aiškus tokio reglamentavimo tikslas. Šie realizacijos apribojimai įpareigoja įmones atlikti joms nebūdingas funkcijas, t.y. tikrinti, ar perkantysis/parduodantysis verslo subjektas turi teisę pirkti/parduoti konkrečius alkoholinius gėrimus. Ši informacija yra visai nebūtina verslo subjektams, taip pat šis reguliavimas yra ekonomiškai nepagrįstas ir be reikalo varžo įmones. Prekybos apribojimus, nustatytus 17 straipsnio 6, 7, 8 dalyse, derėtų panaikinti.
10. Įstatymo projekto 18 straipsnis reglamentuoja prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įstaigose. Reikėtų atsisakyti mažmeninės prekybos skirstymo į stacionarias ir nestacionarias remiantis vien tuo, kad nestacionarių įmonių pastatams, kuriuose vykdoma veikla, reikalinga teisinė nekilnojamo turto registracija. Juo labiau kad įstatymo projekte nepateikti argumentai, kodėl tikslingas toks skirstymas ir kaip jis susijęs su įstatymo siekiamais tikslais.
11. Siekiant sudaryti palankias konkurencijos sąlygas silpnų alkoholinių gėrimų srityje, derėtų panaikinti išskirtinį alaus ir natūralios fermentacijos sidro, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procento [10], reglamentavimą ir pakeisti 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 4 dalies 1 punktą bei 29 straipsnio 4, 5 punktus. Šiuose straipsniuose tikslinga nustatyti, kad šiai kategorijai priskirtini alus ir kiti alkoholiniai gėrimai iki nustatytos etilo alkoholio tūrio koncentracijos.
Dėl reklamos
12. Įstatymo projekto 29 straipsnis numato alkoholio reklamai taikomus apribojimus. Alkoholio reklamos ribojimo reikėtų atsisakyti dėl šių priežasčių: alkoholinių gėrimų reklama užtikrins geresnes galimybes vartotojui pasirinkti saugesnį produktą ir sudarys geresnes konkurencijos sąlygas. Akivaizdu, kad visiškai atsisakyti reklamos draudimo vienu žingsniu nepavyktų, tačiau būtų tikrai prasminga judėti reklamos dereguliavimo linkme. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos principinės nuostatos, reglamentuojančios alkoholinių gėrimų reklamą. Reiktų atsisakyti akivaizdžiai nepagrįstų ar neapibrėžtų nuostatų.
1-oje šio straipsnio dalyje panaikinti nuostatą, kad draudžiama alkoholinių gėrimų reklama, kuri:
„3) naudoja sportininkus, gydytojus, politikus, meno ir mokslo įžymybes, kitus gerai žinomus ar iškilius visuomenės veikėjus, jų asmenį, vardą, atvaizdą ir pan.;
4) sieja alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu;
5) sieja alkoholio vartojimą su vairavimu;
6) sieja alkoholio vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu, asmeninių problemų sprendimu;
7) sieja alkoholio vartojimą su stimuliuojančiomis, raminančiomis ir kitomis gydomosiomis savybėmis;
8) sieja alkoholio vartojimą su socialine sėkme, padidintu seksualiniu aktyvumu;
9) palankiai vaizduoja nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą ar neigiamai atsiliepia apie abstinenciją ir saikingumą;
10) pateikia didesnę tūrinę etilo alkoholio koncentraciją kaip alkoholinių gėrimų privalumą;“
Kaip nepagrįsti turi būti panaikinti 2 dalies punktai nustatantys, jog alkoholio reklama draudžiama:
„1) laikraščių ir jų savarankiškų priedų, žurnalų bei knygų pirmuosiuose ir paskutiniuosiuose puslapiuose (viršeliuose);
[…]
7) visuomeninio transporto priemonių viduje ir išorėje;
8) degalinėse ir jų teritorijose esančiose alkoholinių gėrimų prekybos vietose, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje numatytą alkoholinių gėrimų prekybos vietose leidžiamą pateikti informaciją;
9) ant paštu siunčiamų atvirlaiškių, vokų ir pašto ženklų.“
Taip pat tikslinga panaikinti 29 straipsnio 7 dalį ir atitinkamai pataisyti 6 dalį. Šio straipsnio 1, 2, 3 dalys nustato principinius alkoholinių gėrimų reklamos apribojimus, ir reklama visose erdvėse yra vykdoma remiantis šiais principais. Įstatymo projekto 29 straipsnio 7 dalis, kartu su 6 dalimi, numato, jog alkoholinių gėrimų prekybos vietose galima pateikti tik 7 dalyje nurodytą informaciją (nurodomas baigtinis sąrašas) ir tai nebus laikoma reklama. Tačiau toks informacijos prekybos vietose apribojimas nesiderina su nuostata, kad prekybos vietose pateikiamai informacijai turi būti mažiausiai apribojimų, siekiant, kad vartotojas galėtų pasirinkti saugiausią produktą. Pavyzdžiui, naujasis Tabako kontrolės įstatymo projektas, iš esmės draudžiantis tabako gaminių reklamą, prekybos vietose leidžia pateikti vartotojams pagrindinę informaciją apie tabako gaminius. Todėl nenuoseklu taikyti informacijos apie alkoholinius gėrimus apribojimus prekybos vietose, kai ne prekybos vietose tokia informacija yra leidžiama.
Dėl ekonominių sankcijų
13. Įstatymo projekto 34 straipsnis nustato ekonomines sankcijas už įstatymo pažeidimus. Baudos už įvairių nuostatų pažeidimus svyruoja nuo 500 litų iki 80 000 litų, o jas skiria aštuonios neteisminės valstybės institucijos. Pirma, siekiant užtikrinti nešališką ir skaidrų sprendimą tokio dydžio baudas turėtų skirti teismas. Antra, tokio dydžio baudos, nors ir skiriamos už administracinius pažeidimus, tačiau sankcijos dydžiu prilygsta kriminalinei bausmei. Skiriant kriminalines bausmes teisme pažeidėjui yra suteikiamos įvairios procesinės garantijos, kurios užtikrina teisę į nešališką bylos nagrinėjimą. Skiriant tokias baudas administracine tvarka neteisminėse institucijose įtariamas pažeidėjas, nors ir gali gauti baudą, dydžiu prilygstančią baudai už baudžiamajame kodekse numatytus nusikaltimus, neturi baudžiamojo proceso teikiamų procesinių garantijų. Todėl tikslinga nustatyti, kad tokias baudas gali skirti tik teismai, suteikdami skaidrų ir nešališką procesą užtikrinančias garantijas.
14. Įstatymo projekto 34 straipsnio 15, 16, 17, 18 dalyse numatytas licencijos atėmimas kaip ekonominė sankcija už šio įstatymo nuostatų pažeidimus. Veiklos licencijos atėmimas yra esminis įmonės veiklos sutrikdymas. Dėl toliau išvardytų priežasčių iš esmės reikėtų atsisakyti licencijos atėmimo kaip galimos bausmės už įstatymo pažeidimus:
– tai bausmė, savo turiniu prilygstanti bausmei už nusikaltimus, numatytus baudžiamajame kodekse [11];
– teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą turi galimybę paskirti tokią bausmę;
– licencijos atėmimas yra neefektyvi bausmė prevencijos požiūriu, nes jos poveikio galima išvengti perregistravus įmonę ar formaliai perduodant nuosavybę ar įmonės valdymą kitiems asmenims;
– licencijos panaikinimas gali prilygti įmonės bankrotui, ir remiantis principu, jog bausmė turi būti proporcinga pažeidimui, licencijos atėmimas, tarkim, už namų gamybos alkoholio produktų laikymą (17str. 2 dalis 7 punktas) ar už netyčiniais veiksmais padarytus įstatymo pažeidimus, yra neproporcingas;
– licencijos atėmimas už neesminius pažeidimus yra palankus klimatas nešvariai konkurencijai, kai vienos įmonės suinteresuotos, kad kitos prarastų licencijas.
15. Įstatymo projekto 34 straipsnio 16 dalis nustato, jog, esant teismo, tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos, muitinės, mokesčių inspekcijos ar policijos sprendimui dėl bausmės ar nuobaudos skyrimo už kontrabandą, falsifikuotų ar be banderolių alkoholio gėrimų gabenimą, laikymą ar realizavimą, licencijos galiojimas panaikinamas ir licencijos pakartotinai nebeišduodamos. Šioje situacijoje realiai įmonė patiria dvi bausmes už tą patį teisės pažeidimą: viena bausmė skiriama teismo, Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos, muitinės, mokesčių inspekcijos ar policijos sprendimu, o kita – licencijos atėmimas remiantis 34 straipsnio 16 dalimi. Veiklos apribojimas yra viena iš bausmių rūšių, skiriamų juridiniams asmenims už baudžiamajame kodekse numatytas veikas. Ši bausmė skiriama ne ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui. Tuo tarpu projekto 34 straipsnio 16 dalyje numatyta, kad licencija panaikinama ir pakartotinai neišduodama. Taigi šis įstatymas nustatytų griežtesnę bausmę nei baudžiamasis kodeksas už tą pačią veiką. Nagrinėdamas baudžiamąją bylą teismas gali pasirinkti, ar skirti bausmę – įmonės veiklos apribojimą. Jei teismas to nepadaro, tai licencijos atėmimas yra baudimas dukart už tą pačią veiką. Baudžiamojo kodekso 43 straipsnio 3 dalis nustato, kad juridiniam asmeniui už vieną nusikalstamą veiką gali būti skiriama tik viena bausmė. Tai reiškia, kad juridiniam asmeniui paskyrus baudą teismo sprendimu už tą pačią veiką veiklos apribojimas nebegali būti skiriamas.
16. Įstatymo projekto 41 straipsnis nustato, kad kreipimasis į teismą dėl ekonominių sankcijų taikymo apskundimo nesustabdo jų vykdymo. Tuo tarpu teikiamo Tabako kontrolės įstatymo projekto [12] 33 straipsnio 2 dalis bei Administracinių teisės pažeidimų kodekso 295 straipsnis nustato, kad kreipimasis į teismą sustabdo nutarimo skirti sankciją vykdymą. Argumentų, kodėl reikia taip skirtingai reguliuoti analogiškus teisinius santykius, nepateikiama. Tikslinga suvienodinti bylų nagrinėjimo sąlygas ir nurodyti, kad kreipimasis į teismą sustabdo nutarimo paskirti baudą vykdymą.
Išvados
Įstatymo projekte tikslinga atsisakyti alkoholinių gėrimų gamybos ir prekybos licencijavimo, iš naujo įvertinti alkoholio vartojimo ir reklamos apribojimų tikslus bei priemones, atsisakyti nepagrįstų ekonominių sankcijų, pavyzdžiui, licencijos atėmimo, ir gerinti ginčų dėl įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarką.
[1] Taip, kaip netikslinga riboti virtuvinių peilių apyvartą remiantis tuo, jog naudojant juos ne maisto ruošai, o įvairiems nusikaltimams daryti, gali būti padaroma žala žmogaus sveikatai.
[2] Byla 50/76 Amsterdam Bulb BV v. Produktschap voor siegerwassen [1977] ECR 137 paragrafas 7.
[3] 2002 m. rugpjūčio 30 d. Nr. 329.
[4] Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, 178 straipsnis; Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, 2 straipsnio 28 punktas; Susirinkimų įstatymas, 6 straipsnis.
[5] „Šis Įstatymas reglamentuoja santykius, susijusius su alkoholio produktų, maisto ir kitų produktų, kuriuose yra etilo alkoholio, gamyba, prekyba, laikymu, gabenimu, įvežimu, importu, eksportu, vartojimu, ir nustato valstybės alkoholio kontrolės Lietuvos Respublikoje pagrindus.“ (1 straipsnio 2 dalis)
[6] LR Konstitucijos 130, 131 str.
[7] Konstitucinio Teismo 2002 01 14 dienos nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą lemiančių rodiklių tvirtinimo 2001, 2002 ir 2003 metams įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” Para. IV. 4.2.
[8] Darbo kodeksas 123 str.
[9] Darbo kodeksas 235 str.
[10] Įstatymo projekto 18 straipsnio 4 dalies 1 punktas kaip ribinę nurodo 6 procentų alkoholio tūrio koncentraciją. Reikėtų šias kategorijas suvienodinti.
[11] Baudžiamojo kodekso 43 ir 52 straipsniai.
[12] IXP-2802, Vyriausybės pateiktas 2003 08 27.
