Praktiškai visos valdžios žadėjo sudaryti sąlygas plyno lauko investicijoms ir darbo vietų kūrimui. Ne išimtis ir dabartinė Vyriausybė. Deja, iki šiol neįstengta išspręsti kliūčių, trukdančių investicijoms ateiti į Lietuvą. Vieną iš jų – žemės įsigijimo ir nuomos problema.
Plyno lauko investicijos prasideda nuo žemės sklypo įsigijimo arba nuomos. Investuotojų ir ypač stambių užsienio kompanijų apsisprendimas investuoti, ar ne, labiausiai priklauso nuo to, ar jie galės įsigyti žemę.
Dar visai neseniai Lietuvos ir užsienio juridiniai asmenys žemę galėjo tik išsinuomoti. Tačiau po ilgų ir karštų debatų valdžia pagaliau suprato, jog apribojimai įsigyti žemę iš esmės mažino Lietuvos investicinį patrauklumą. Taigi buvo sudarytos teisinės sąlygos įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemę Lietuvos ir užsienio juridiniams asmenims, atitinkantiems Konstitucijoje nustatytus kriterijus. Daugelis politikų didžiavosi tuo, kad taip užtikrino palankias sąlygas investicijoms.
Iš tikrųjų gi buvo sukurtos tik teisinės sąlygos žemės įsigijimui, kai apie ekonomines iš naivumo, ar piktos valios buvo pamiršta. Pagal galiojančius teisės aktus, žemės pardavimo kaina nustatoma remiantis aibe Vyriausybės ir vietos savivaldos institucijų patvirtintų koeficientų. Ne paslaptis, kad šie koeficientai nustatomi taip, kad kuo labiau papildytų biudžetą. Todėl žemės kaina taip “užkeliama”, kad investuotojai yra priversti arba sumažinti savo investicinius planus (kaip ir naujų darbo vietų kūrimą), arba visai atsisakyti investicijų Lietuvoje.
O dar prisideda ir ta problema, kad savivaldybės, vėlgi siekdamos papildyti savo biudžetus, iš potencialaus žemės sklypo pirkėjo reikalauja, kad šis išplėtotų inžinerinę infrastruktūrą ar susiekimo komunikacijas ne tik pageidaujame pirkti žemės sklype, bet ir greta esančiose, valstybei priklausančiose teritorijose. Būna atvejų, kai valdžios pareikalautos investicijos į gretimas teritorijas pinigine išraiška pasiekia ar net viršija tą sumą, kurią investuotojas nori investuoti į savo verslą. Tada investuotojai keiksnodami valdžią paprastai numoja ranka ir sutinka su jos reikalavimais, jei tokioms papildomoms investicijoms reikia vienos kitos dešimties tūkstančių litų. Bet kai šie reikalavimai išauga iki milijoninių sumų, investuotojai paprasčiausiai atsisako savo planų.
Tokiais atvejais lyg ir turėtų būti sudarytos sąlygos investuotojui žemę išsinuomoti. Tačiau pagal galiojančią tvarką žemę gamybai ar kitokio verslo plėtojimui išsinuomoti galima tik išskirtiniais atvejais.
Susidaro užburtas ratas – dėl ydingo žemės kainos nustatymo mechanizmo investuotojai turi labai ribotas galimybes įsigyti žemę, o išsinuomoti ją dėl griežtų apribojimų – negali. Dar daugiau, investuotojams, neatitinkantiems kriterijų nustatytų Konstitucijoje (šalims, kurios neįeina į NATO, EBPO, ES ir nėra asocijuotos ES šalys), iš viso užkertamas kelias investuoti Lietuvoje: jie žemės negali nei įsigyti, nei nuomoti.
Tai tik keli absurdiški apribojimai, susiję su žemės įsigijimu ir nuoma, kurių gana pailiustruoti, kaip yra “skatinamos” investicijos ir darbo vietų kūrimas Lietuvoje.
Panašu, kad investicijų kelias į Lietuvą taps dar painesnis, nes Vyriausybė šiuo metu paslapčia rengia Žemės įstatymo projektą, kuris dar labiau apsunkins žemės įsigijimo ir nuomos galimybes. Pažadai – sau, darbai – sau. O juk būtini darbai atrodo aiškūs: leisti žemę įsigyti ir nuomoti visų šalių investuotojams, žemės kainos nustatymo funkciją deleguoti nepriklausomiems turto vertintojams ir nereikalauti iš investuotojų savo lėšas investuoti į valstybei priklausančią žemę.
Bendro LLRI ir Delfi.lt projekto „Rinkos erdvė“ komentaras
