A. Kazlauskytė. Ronaldas Coase‘as: taršos mažinimui svarbios nuosavybės teisės (0)

582323-26Praėjusią savaitę akademikai ir plačioji visuomenė atsisveikino su vienu žymiausių XX a. mokslininku, Nobelio premijos laureatu Ronaldu Coase‘u.Sunku pamatuoti dažniausiai cituojamo ekonomisto milžinišką indėlį socialiniams mokslams. Visgi svarbiausiu mokslininko nuopelnu laikoma R.Coase‘o teorema, kuria iš esmės teigiama, jog esant tam tikroms sąlygoms rinka gali pati spręsti net ir tokias problemas kaip tarša bei kontroliuoti visuomenei svarbius resursus be valdžios įtakos. Be to, rinka tai darytų efektyviausiai.

Taigi, rinkoje, kurioje vyksta savanoriški mainai, iš tų mainų laimi abi suinteresuotos pusės, priešingu atveju prekybos apskritai nebūtų. Tačiau kartais dviejų žmonių susitarimai daro neigiamą poveikį kitiems asmenims, kurie nėra susiję su tų konkrečių šalių mainais. Vienas iš neigiamų išorinių poveikių gali būti aplinkos tarša. Tai yra, nors žemė, kurioje augini rapsus, yra tavo, ir gali joje tvarkytis kaip tau patinka, tačiau rapsų trąšos, per lietaus vandenį patekusios į ežerą, gali būti kenksmingos kaimyno ešeriams.

Iki R.Coase‘o buvo manoma, jog taršą kontroliuoti galima tik per įvairius valdžios reguliavimus ar taršos mokesčius. Tačiau mokesčių dažnai išvengiama, o taršą ir jos lygį kontroliuoti yra brangu ir ne visada veiksminga. Galų gale, teršėjui net ir sumokėjus mokesčius, aplinkiniai vis tiek patiria žalą, kadangi taršos mokesčiai tiesiogiai nepasiekia konkrečių žalą patyrusių asmenų.Tad mokesčiai ar prievartiniai reguliavimai yra neefektyvus ir brangus būdas kovoje su neigiamais išoriniais poveikiais.

Naujas, visai netikėtas būdas pašalinti neigiamus išorinius poveikius, pelnęs R.Coase‘ui Nobelio premiją – šalims nustatyti aiškiai apibrėžtas, dalomas nuosavybės teises, kurios būtų visuotinai pripažįstamos ir ginamos. Jeigu vandens taršą laikysime ne neigiamu išoriniu poveikiu, bet savininko teisių pažeidimu, naudodamiesi šiuo institutu galėtume efektyviai spręsti taršos problemas.

Jeigu priskirsime visas nuosavybės teises, kartu ir teisę teršti vandenį, ežero savininkui, jis galės uždrausti kitiems asmenims teršti jo ežerą, nes ežero savininkas yra suinteresuotas, kad jo ežeras nebūtų teršiamas. Tai paskatins gretimo sklypo rapsų augintoją rinktis kitas trąšas, kurios nekenktų vandeniui, arba susiderėti ir nusipirkti teisę naudoti šiek tiek trąšų, kurios nedarytų poveikio savininkui priklausančio vandens kokybei.

R.Coase‘as, ilgą laiką tyręs, kodėl žmonės priima sprendimus, pastebėjo, jog veikloje siekiama kuo efektyvesnių sprendimų. Taigi, ir teršiama nebūtinai todėl, jog žmonės yra blogi, bet dėl to, kad tokiu būdu mažėja gamybos kaštai. Jeigu sutiksime, jog švarus vanduo ir oras yra visuomenei svarbi vertybė, kurią žmonės nori saugoti, taikant R.Coase‘o teoremą praktikoje sulauktume efektyvių rezultatų, kadangi kiekvienas visuomenės narys galėtų uždrausti teršti arba labai apsunkinti taršos galimybes jam nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje.

Tokiu būdu didėja teršėjo veiklos kaštai, teršti tampa nebenaudinga, o rinkoje ieškoma inovatyvesnių, veiksmingesnių, efektyvesnių gamybos sprendimų, kurie neturėtų neigiamo šalutinio poveikio. Kitaip tariant, teršti aplinką gali tapti brangiau, nei jos neteršti, o kadangi kiekvienas veikdamas siekia efektyvių sprendimų, tai nesirinks savo tikslams pasiekti brangaus ir neefektyvaus kelio.

Tokių santykių stebėseną ir vertinimą, ar kitas asmuo elgiasi taip, kaip susitarta, galima drąsiai patikėti konkrečios teisės savininkui, kadangi jis yra labiausiai suinteresuotas savo teisių apsauga. Tai – daugiau techninio pobūdžio klausimas, kuris šiais laikais gali būti lengvai išsprendžiamas. Na, o kilus nesutarimams, ginčų sprendimą ar jų vykdymą galima patikėti arbitrui – privačiam arba valstybiniam.

Taikant R.Coase‘o idėjas galima išspręsti ne tik privačių teršėjų problemą, bet ir daryti įtaką teršiančioms valstybėms ar jų institucioms. Ne paslaptis, jog didelį taršos pavojų kelia būtent valstybiniai projektai, kurie yra menkai kontroliuojami, nes pačios valstybės nėra suinteresuotos vykdyti savikontrolę.Privatūs asmenys, taikydama aptartus principus, galėtų kontroliuoti ir valdžios veiksmus.

R. Coase‘as paneigė iki tol vyravusią nuomonę, jog tik valdžia gali priimti tinkamiausius sprendimus individams, o rinka to padaryti nepajėgi. Anot mokslininko – priešingai, turint aiškias nuosavybės teises, atsisakius bereikalingų, prievartinių reguliavimų ir leidžiant žmonėms veikti, rinkos mechanizmas yra efektyviausia priemonė spręsti negatyvių šalutinių poveikių problemą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

three × five =