LLRI tyrimų vadovė Guoda Azguridienė.
Nuskambėjęs pasiūlymas teikti gyventojų pajamų mokesčio (GPM) lengvatas užsienyje gyvenantiems talentams, jei jie atvyksta čia dirbti ir uždirba ne mažiau dviejų vidutinių atlyginimų, sukėlė nemažai reakcijų.
Visų pirma, žmonės piktinasi dėl akivaizdžiai kuriamos privilegijos. Reikia pastebėti, kad šia prasme tai nėra išskirtinė priemonė – privilegijų socialinėms grupėms Lietuvos politikoje yra daug, jos greičiau yra taisyklė nei išimtis. Jos paprastai kuriamos siekiant pozityvių tikslų (pagerinti sąlygas gerai grupei), tačiau pamirštama apie kitas jų pasekmes, prarastas alternatyvas ir sukurtus precedentus.
Teigiant, kad GPM lengvata pritrauks darbuotojus iš užsienio, pripažįstama, kad mažesni mokesčiai yra tai, kas žmones motyvuoja. Kodėl tada apie tai pamirštama, kai taikomi didesni mokesčių tarifai čia gyvenantiems, ypač progresiniai? Juk progresiniai mokesčiai taikomi, siekiant surinkti daugiau iš daugiau uždirbančių ir taip sulyginti pajamas. Bet tai mažina mokesčių mokėtojų norą siekti didesnių pajamų ir provokuoja ieškoti žemesnio apmokestinimo šalių ar galimybių.
Teigiant, kad GPM lengvata pritrauks darbuotojus iš užsienio, pripažįstama, kad mažesni mokesčiai yra tai, kas žmones motyvuoja.
Teikiant palankias priemones atskiroms grupėms, pamirštama, kad visi žmonės, ne tik pritraukiamieji, yra ne objektai, o subjektai. Jie nuolat veikia, atsižvelgdami į aplinkybes, o ne stovi it stalai vieną kartą kažkur pastatyti. Vieną kartą pritraukti mokesčių lengvatomis ar subsidijomis, kitą kartą jie bus atstumti kitomis lengvatomis ir subsidijomis, kurios tuo metu bus pritaikytos kitiems.
Čia stipriai veikia laiko efektas – žmogus žiūri ne tik, ką gauna šiandien, bet ir kokios jo ateities perspektyvos. Tad jaunas specialistas, kuris ir taip turi nemažai priežasčių išvažiuoti į užsienį, tai darys dar mieliau tikėdamasis gauti vieną ar kitą saldainį grįžęs. Įmonių personalo specialistai atkreipia dėmesį, kad naujų darbuotojų viliojimas senųjų sąskaita – skiriant jiems daugiau dėmesio, suteikiant daugiau galimybių ar didesnį atlygį – geruoju nesibaigia.
Ir ši taisyklė galioja visoms, ne tik naujų ir senų, vietinių ir užsienio darbuotojų, mažų ir didelių įmonių ir kt. perskyroms. Pritraukdami privilegijomis vienas grupes, atstumiame kitas. Pritraukimas yra matoma ir išmatuojama geroji pusė, o atstūmimas – nematoma, ilgalaikė ir sunkiai valdoma pasekmė, kuri, kai atsitinka, gali būti labai sunkiai pataisoma.
Šiandien Lietuva turi sukaupusi tokių atstūmimo praktikų ne vienoje srityje. Vieną jų – visuotinis darbuotojų trūkumas. Būtent visuotinis. Ir aukštos, ir vidutinės ir žemos kvalifikacijos, ir Vilniuje, ir regionuose, ir viešame, ir privačiame sektoriuje.
Lietuva, kaip ir kitos Vakarų pasaulio šalys, negali apsieiti be iš kitur atvažiuojančių čia dirbti žmonių, ir kad dėl jų šiandien konkuruoja visos Europos Sąjungos šalys.
Iš pradžių nerimauta dėl pandemijos sukelto gamybos grandinių trūkinėjimo, po to dėl logistikos, dėl brangstančių žaliavų. Dabar jau tenka kalbėti apie viso gyvenimo trūkinėjimą dėl dirbančių žmonių stokos. Ir tai yra tikrai ne vieno kito atskiro sprendimo, o ilgo nenorėjimo matyti demografinių problemų pasekmė. Visų pirma, ignoruojant faktą, kad Lietuva, kaip ir kitos Vakarų pasaulio šalys, negali apsieiti be iš kitur atvažiuojančių čia dirbti žmonių, ir kad dėl jų šiandien konkuruoja visos Europos Sąjungos šalys. Ir mes kol kas pralaimime.
Šiame kontekste labai keistai skamba žodis „talentai“. Jei dar galvojame, kad mums trūksta tik IT specialistų, biotechnologų ir duomenų analitikų, tai toli gražu. Šiandien trūksta mokytojų, gydytojų, padavėjų, sandėlių darbuotojų, melžėjų ir obuolių nurinkėjų. Ar sakysime, kad jie nėra talentai? Arba nebus talentai? Ekonomine prasme vertingi yra visi, kurie dirba ekonominėje grandinėje, nes jei jie nedirba, ji trūkinėja ir vertė nesukuriama. Kitaip tariant, visi sąžiningai dirbantys darbuotojai yra talentai ir metas būtų tai pripažinti.
