Guoda Azguridienė.
Pinigai mėgsta tvarką. Kuo daugiau pinigų, tuo daugiau reikia tvarkos. Viešumoje dažniausiai kalbame apie valstybės biudžeto lėšų valdymą, tačiau didelę dalį – arti pusės šios sumos – sudaro valstybinio draudimo pinigai: apytiksliai 5 mlrd. eurų „Sodros“ ir 2,4 mlrd. eurų privalomojo sveikatos draudimo (PSD). Kokiais principais remiantis valdomi šie pinigai?
Draudimo paminėjimas fondų pavadinime turėtų reikšti, kad įmokų mokėtojai gauna proporcingą naudą (išmokas, paslaugas), o nemokėtojai negauna. Tuo tarpu finansuojant iš biudžeto, išmokos gali būti paskirtos politiniu sprendimu bet kokiai grupei, nepriklausomai, kiek ir kokių mokesčių jos nariai sumokėjo. Nors valstybinis draudimas privataus draudimo nepakeičia, visgi draudimo principų įgyvendinimas ir viešuose finansuose suteikia tvarkos bei skaidrumo. Tačiau tik tuomet, jei tų principų nuosekliai laikomasi. Pažvelkime, kaip Lietuvos valstybinis draudimas sieja įmokas su išmokomis.
Įmokos į PSD tarifas yra vieningas – 6,98 proc.. Tačiau dirbantieji pagal darbo sutartis skaičiuoja jį nuo savo atlyginimo, savarankiškai dirbantys nuo tų metų minimalios algos, o valstybė už savo draudžiamus asmenis moka nuo užpraeitų metų minimalios algos. Šiemet vidutinį atlyginimą gaunantis žmogus sumokės į PSDF 1.195 eurų, savarankiškai dirbantis – 538 eurus, tačiau už kiekvieną valstybės lėšomis draudžiamą bus pervesta tik 465 eurus
Taigi valstybė nesumoka už savo draudžiamuosius net tos minimalios sumos, kurią už save susimoka dirbantys savarankiškai. O valstybės draudžiamųjų yra net 22 kategorijos. Biudžeto įmokos už juos 2019 m. padengė tik pusę jų gydymui reikalingų lėšų. Jau vien dėl to nenuostabu, kad PSDF lėšų nuolat trūksta, pacientai nepatenka laiku pas gydytoją, o gydymo įstaigos priverstos rinktis tik pigiausius gydymo būdus ir dar kartą perskirstyti mokesčių mokėtojų pinigus, siekdamos padengti „remiamųjų“ gydymo kaštus. Normalią įmoką mokančiojo požiūriu, sveikatos apsaugos finansavimas nefunkcionuoja kaip draudimas, o tik kaip biudžetinio finansavimo loterija – niekada nežinai, ar gausi paslaugą laiku ir kokia bus jos kokybė.
Lietuvos pensijų sistema šaudo du zuikius – siekia sušvelninti pajamų netekimą žmogui nustojus dirbti ir apsaugoti pensininkus nuo skurdo. Tačiau kiekvienam iš šių tikslų pasiekti reikalingi skirtingi keliai. Norint motyvuoti žmones mokėti įmokas nuo didesnio atlyginimo ir taip uždirbti didesnę pensiją, reikia išmokas glaudžiai sieti su įmokomis – tai būdinga draudimui. O norint apsaugoti pensininkus nuo skurdo, mažas pajamas gaunantiems pensininkams reikia mokėti pašalpas – tai yra remtis socialinės paramos principu. Kai šie du principai maišomi, nei vieno jų nesilaikoma nuosekliai ir nei vienas tikslas nėra pasiekiamas: ir vidutinė pensija maža, ir motyvacijos dalyvauti nėra (tik prievolė), ir dalies gavėjų pensijos žemesnės už skurdo lygį. Be to, sistema tampa tokia sudėtinga, kad joks būsimas pensininkas nesupranta, kokios pensijos jis gali tikėtis.
Nors viešai garsiai deklaruojama, kad remiami skurdžiausi ir tai yra prioritetų prioritetas, būtent paramos pagal pajamas principas Lietuvoje naudojamas retai. Labiausiai mėgstama remti dideles grupes, tarp kurių yra pačias įvairiausias pajamas gaunančių žmonių: pensijų spartesnis kėlimas nei numato formulė, pensijų priedai, vaiko pinigai, darbo paieškos išmoka. Todėl nereikėtų stebėtis, kad pajamų atskirtis nemažėja.
Jau kuris laikas mūsų valstybės finansai tvarkomi pagal tuos principus, kurie tuo metu po ranka. Toms rankoms gal ir gerai, bet finansams — ne į sveikatą. Ne į sveikatą ir mokesčių mokėtojams, pensijų ir sveikatos apsaugos sistemos vartotojams.
