Vyriausybės ryžtas ekstremaliomis sąlygomis nustatyti būtiniausių prekių kainas remiasi iliuziniu supratimu, kad tai pasitarnautų vartotojams. Tačiau rezultatai būtų priešingi.
Pandemija ir karantinas pakeitė mūsų įprastą gyvenimą. Viską, kas susiję su saugumu ir ateities užtikrinimu, šiandien vertiname daug labiau. Būtent iš čia visų troškimas įsigyti dezinfekcinio skysčio, kaukių ir kitų apsaugų. Būtent iš čia pastanga sukaupti maisto atsargas. Mes suteikiame šiems trokštamiems dalykams didesnę vertę. O kai žmonės labiau vertina tam tikrus dalykus, pagal ekonomikos dėsningumus jie siunčia apie tai signalą kainos pavidalu, ir visa tų prekių gamybos bei tiekimo grandinė ima adaptuotis prie naujų poreikių. Kaina – tai vartotojo balsas, tvarkantis ekonomiką vartotojų labui.
Natūralu, kad karantinuotiems namuose nereikia ne tik smokingų, bet ir švarkų eiti į darbą. Nereikia skrybėlių, nebent brylius būtų vieno metro ir leistų saugiai buvoti parke ir parduotuvėje. Mes perskirstome savo išlaidas pagal naujas realijas ir turime vienintelį instrumentą pataisyti rinkos struktūrą – laisvą kainą. Kainoje sutelpa visa informacija, siunčiama kapitalui, gamybai ir visoms ekonomikos grandims.
Kas nutinka, jeigu į šį savaiminį mechanizmą įsiterpia valdžia? Jeigu reguliuojama kaina turi vidinių paskatų augti (o valdžios įsikišimas tai savaime patvirtina), visiems rinkos dalyviams siunčiamas „stop“ signalas. Taip jau nutiko Prancūzijoje, kur buvo įvestos dezinfekcinio skysčio kainų lubos. Gaminti skystį už nustatytą kainą tapo nebenaudinga, nors žmonės laukte laukia ir sutinka mokėti brangiau nei už kvepalus ramiaisiais laikais. Užkardyti būtiniausių prekių gamybą, kai jos gali išgelbėti gyvybes – ne tik neapdairu, bet ir nusikalstama. Tam, kad būtinosios prekės būtų gaminama greitai ir daug, reikia daugiau jos gamintojų, naujų investicijų, technologijų, logistikos, rankų.
Jokia įmonė negali sau leisti planuojamos nuostolingos veiklos. Nuostoliai gali nutikti ir ištikti, tačiau kai jie sąmoningai ir kryptingai planuojami, tai panašu į tyčinį bankrotą, kurio požymis pagal įstatymą „sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai“. Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymas teigia, kad „Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“. O įstatuose daugelis įmonių turi dar konkretesnes, senojo AB įstatymo nuostatas, kad „Bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai, {…} neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie {…} yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas) ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi.“ Natūralu ir nenuostabu, kad šios nuostatos atitinka ekonomikos dėsningumus. Juk veikimas ne įmonės naudai reiškia ne turto ir išteklių švaistymą ne tik įmonės, bet ir šalies mastu.
Tad įmonės tiesiog nebegamintų reguliuojamos prekės. Į galimą priekaištą, kad ne laikas žiūrėti tik savo naudos, galima atsakyti, kad, žinoma, įmonės gali pagaminti ir išdalinti dalį produkcijos labdarai, arba parduoti pigiau, ir jos tai daro. Tačiau esminis labdaros ir prievartinių kainų skirtumas yra tai, kad labdara padaroma laisva valia, ir tokiais mastais, kurie nepakirstų įmonės ateities, kad jai pačiai netektų būti prašytoja.
Iš aukščiau nustatytos kainos nustotų atlikti tarpininko funkciją, liktų tik skaičiais ant etiketės (kurios, tiesa, nepamatytume), kaip ir sovietų laikais. Kai tik nutrūktų vartotojus su gamintojais, tiekėjais ir pardavėjais jungianti grandinė, reguliuojamų prekių rinkoje ims trūkti. Tuomet valdžios institucijos imsis riboti ir normuoti (tai jau toliaregiškai numatyta įstatymo projekte). Neišvengiamai kiltų panika ir žmonės imtų supirkinėti ir kitas prekes, ir labai greitai valdžios institucijoms tektų imtis grandiozinės skirstymo užduoties.
Juk prekės turi savo pakaitalų, ir kai žmonėms nepasiekiamas vienas dalykas, jie sugalvoja, kuo jį pakeisti. Nėra grikių – žmonės pirks perlines kruopas, nėra perlinių – kuskusą, kuskusą gali pakeisti manų kruopos, o šias, žinoma – miltai. Miltus gali pakeisti bulvės, bulves – krakmolas, ir taip toliau. Vienos prekės reguliavimas visuomet sukels susijusių kainų bangas. O dabar gi – po kelių apsipirkimo savaitgalių lentynos vėl užverstos ir grikiais, ir makaronais. Gerai, kad valdžia nespėjo perimti grikių į savo darbotvarkę.
Ekstremaliomis sąlygomis valstybės institucijos turi kitų prioritetinių užduočių, negu prekių normavimas ir skirstymas. Matome, kaip valstybei sekasi aprūpinti mus būtiniausiomis medicininėmis priemonėmis, tad negi norime, kad ir mūsų duoną ištiktų panašus likimas?
Dėl kainų reguliavimų neišvengiamai atsirastų ekonomikos disproporcijos, turėsiančios ilgalaikių negatyvių padarinių dar ir po to, kai ekstremali padėtis bus atšaukta. O numatomi eksporto ir kiti ribojimai nustekentų dar veikiančias ir perspektyvų turinčias įmones. Jeigu įmonė turi kontraktų ir galimybių eksportuoti, draudimas tai daryti turėtų užtraukti valdžiai atsakomybę dėl įmonės finansinės ateities. Ar per mažai valdžiai jau prisiimtos atsakomybės?
Importas įstatymo projekte nėra tiesiogiai įvardintas. Tačiau visi tikriausiai supranta, kad užsienio kainos nepavaldžios mūsų įstatymams ir negalioja jokiam gamintojui užsieny. Tad jeigu kainos pasaulinėse rinkose bus didesnės už mūsų nustatytąją, tų būtinųjų prekių importo tiesiog nebus.
Vertas dėmesio faktas, kad rinkos pradėjo svyruoti ne nuo dezinfekcinio skysčio ir kaukių kainų. Svyruoti jos pradėjo nuo pamatų – kapitalo ir pinigų – kai įmonių akcijos, išvestiniai ateities instrumentai ir valiutos sureagavo į epidemiją. Ekonomikos prisitaikymas prie naujų realijų vyksta ne tiek paviršiuje, kiek pamatuose.
Nors teigiama, kad įstatymas priimamas tik gamintojų ir tiekėjų pagąsdinimui, prieš rinkimus jis gali suvaidinti visai kitą, labai pavojingą vaidmenį. Įstatymas įdeda į rinkimų rinką sprogstamąjį instrumentą. Jeigu ne ši, tai kita partija būtinai ims žadėti rinkėjams, kad laimėjusi rinkimus ryžtingai rėš per kainas ir atvers žemės rojų. Jau prieš rinkimus kas nors būtinai atpigins kalafiorus ar makaronus. O svarbiausia, kad Lietuvos žmonės bus mulkinami ir viliojami, neva kainas galima sutvarkyti valdžios nurodymu. Žmonių viltys bus sudėtos ne į ekonomikos susitvarkymą bei konkurenciją, o į politinę rinką. Joje atsiranda nauja prekė – kainų kontrolė, aplink kurią gali užsisukti partijų konkurencija.
Trisdešimt metų po nepriklausomybės atkūrimo, nejaugi dar nesupratome, kad laisva kaina tarnauja vartotojų interesams, kad ji yra patikimesnė, negu partijos suvažiavimo nutarimai ir direktyvos su jų tuščiomis lentynomis? Ar dar nepakankamai turėjome skausmingų patirčių, kad pagaliau imtume branginti nematomus mūsų tarnus – laisvas kainas ir tuos procesus, kuriuos jos užkuria ir palaiko? Kad saugotume šią jokiam planiniam organui nepavaldžią spontaninę tvarką, jungiančią milijonus žmonių, koordinuojančią jų sprendimus. Sovietų, Kubos, Venesuelos ir kiti pavyzdžiai rodo, kuo anksčiau ar vėliau baigiasi užmačia perimti šiuos natūralius procesus po vieno centrinio organo sparnu.
Vyriausybės parengtas Vartotojų apsaugos įstatymo projektas numato, kad galima bus skirti iki penkių tūkstančių eurų baudas tiems, kas nesilaikys didmeninių ar mažmeninių kainų, pažeis kiekio, vietų, prekių išvežimo ir (ar) eksporto apribojimus. Turint galvoje, kad siūloma kainų kontrolė pažeis daugybės vartotojų interesus stambiu, valstybės mastu, kokią baudą reikėtų skirti tiems, kurie imasi tokių pavojingų eksperimentų?
