Lietuvos laisvosios rinkos instituto pozicija dėl Valdančiosios koalicijos sutartyje numatytų prioritetinių Vyriausybės darbų
Viešojoje erdvėje pristatyti būsimos Valdančiosios koalicijos sutartyje numatyti prioritetiniai Vyriausybės darbai. Dalies siūlomų priemonių įgyvendinimas buvo plečiamas pastaraisiais metais, tačiau jų poveikis – neįvertintas. Nepritariame siūlymams dėl žemiau išvardintų priežasčių.
Didinami „Vaiko pinigai“:
2018 m. buvo atsisakyta papildomo neapmokestinamųjų pajamų dydžio tėvams, auginantiems vaikus, taikymo. Jis buvo pakeistas vadinamaisiais „vaiko pinigais“, siekusiais 30 eurų. Nuo 2019 m. ši universali išmoka padidinta iki 50 eurų. Būsimos Valdančiosios koalicijos sutartyje numatyta didinti šią išmoką iki 70 eurų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, siekis vaiko pinigus didinti iki 70 eurų, o nepasiturintiems ir vaikams iš gausių šeimų – iki 100 eurų, valstybei metams iš viso atsieitų 492,5 mln. eurų. Išlaidos šiai priemonei sudarytų apie 8,5 proc. visų šalies išlaidų socialinei apsaugai arba, palyginimui, būtų lygios beveik ketvirtadaliui (~23 proc.) planuojamų 2019 m. išlaidų sveikatos apsaugai.
Atkreiptinas dėmesys, kad prieš šios priemonės išplėtimą, 2016 m. išmokai vaikams skirta apie 60 mln. eurų.[1] Tad 2020 m. šiai priemonei planuojama skirti daugiau nei 8 kartus daugiau lėšų, nei 2016 m.
Prieš didinant šią išmoką, būtų racionalu įvertinti, ar tai leidžia pasiekti norimų tikslų (mažinti šeimų auginančių vaikus skurdą ir pan.). Taip pat būtina įvertinti, ar išmokos didinimas nesukelia nepageidaujamų pasekmių, tokių, kaip pajamų spąstai, dėl kurių didėjant gaunamai paramai, tėvai nėra suinteresuoti, pavyzdžiui, grįžti į darbo rinką.
Atkreiptinas dėmesys, kad nors siūloma didinti „vaiko pinigus“ nepasiturinčioms šeimoms, 40 proc. ši išmoka didėtų ir šeimoms, kurios nesusiduria su materialiniu nepritekliumi, todėl joms tokia parama nėra būtina. Universaliosios išmokos didinimas nėra taikli skurdo mažinimo priemonė, nes nėra tiesiogiai nukreipta į mažiausias pajamas gaunančius gyventojus, o taikoma visiems.
Vertinant pakeitimus vertėtų atsižvelgti ir į užsienio šalių patirtį taikant analogiškas priemones. Lenkijos analitinio centro „FOR“ duomenimis, Lenkijos vyriausybės programa „Rodzina 500+“ (liet. Šeima 500+), pagal kurią už antrą ir kitus vaikus tėvams mokamos 500 zlotų išmokos, lėmė 100 tūkst. šalies moterų pasitraukimą iš darbo rinkos (labiausiai tokį poveikį turėjo moterims regionuose, turinčioms žemesnį išsilavinimą ir gavusioms mažesnes pajamas). Programos poveikis gimstamumui buvo ribotas ir nevirto į tendenciją (2016-2017 m. didėjęs gimstamumas sumažėjo 2018 m.). Programa Lenkijoje nėra taikli, nes vos 37 proc. išlaidų atitenka labiausiai nepasiturinčioms šeimoms, o 1.5 mlrd. zlotų atitenka labiausiai pasiturintiems. Tyrimo autoriai suskaičiavo, kad vos 12 proc. programos išlaidų būtų pakakę siekiant sumažinti itin didelį vaikų skurdą Lenkijoje.[2]
Norint užtikrinti paramą šeimoms, svarstytina galimybė „vaiko pinigus“ didinti ir mokėti tik nepasiturinčioms šeimoms, taikant pajamų ir turto testą (o ne, pavyzdžiui, šeimos narių skaičiaus testą, kaip daroma iki šiol). Dirbančius tėvus remti per pajamų mokesčio lengvatą – taikant papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį.
Papildomas progresinio GPM tarifas:
Siūloma įvesti papildomą 32 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifą pajamų daliai, viršijančiai 10 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių (VDU). Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2019 m. Lietuvoje galioja 27 proc. dydžio GPM, pajamų daliai, viršijančiai 10 VDU. LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme jau numatyta palaipsniui leisti kartelę, nuo kurios taikomas didesnis GPM tarifas: 2020 m. jis bus taikomas pajamų daliai, viršijančiai 7 VDU, 2021 m. – 5 VDU. Nors koalicijos derybų sutartyje jau svarstoma galimybė įvesti papildomą 32 proc. dydžio GPM tarifą, nėra įvertintas 2019 m. įsigaliojusių pakeitimų poveikis ekonomikai (t.y. biudžeto pajamų surinkimui, administracinei naštai, nelygybei ir t.t.)
32 proc. dydžio GPM tarifo įvedimo poveikis šalies biudžeto pajamoms būtų labai nedidelis, tačiau sukeltų neigiamą poveikį šalies investiciniam patrauklumui
Finansų ministerijos vertinimu, progresinis GPM biudžetą papildytų vos 4 mln. eurų per metus. Tai būtų vienas menkiausių biudžeto pajamų šaltinių – mažiau pajamų būtų surenkama tik iš paveldimo turto ir vadinamo „prabangaus nekilnojamojo turto“ mokesčių (2019 m. planas – atitinkamai 1,4 mln. eurų ir 2,6 mln. eurų).
Pabrėžiame, kad mažesnis mokesčio tarifų skaičius prisideda prie šalies mokesčių sistemos patrauklumo. Įvedę dar vieną – 32 proc. dydžio – GPM tarifą, šį faktorių prarastume. Pasaulio banko ekspertai vertindami skirtingų šalių mokesčių sistemas nuolat akcentuoja mokesčių sistemos paprastumo svarbą. Anot jų, per pastaruosius 11 metų 43 valstybės naikino arba sujungė mokesčius, siekdamos supaprastinti mokesčių sistemas.[3] Lietuva – atvirkščiai, vietoj 2018 m. turėto vieno 15 proc. dydžio GPM, turėtų 4 GPM tarifus (15, 20, 27 ir 32 proc.).
Progresinio tarifo įvedimas mažintų motyvaciją siekti didesnio atlyginimo ir paskatas kurti didesnės pridėtinės vertės darbo vietas. Progresinių mokesčių tarifų įvedimas turėtų neigiamų pasekmių Lietuvos konkurencingumui ir ekonominio augimo perspektyvoms. Siūlomų nuostatų įvedimas reikštų, kad didesnis produktyvumas būtų susietas su didesnėmis mokestinėmis sąnaudomis. Papildomo progresinio tarifo įvedimas galėtų tapti kliūtimi pritraukti tiesiogines užsienio investicijas, kurių stygius yra viena svarbiausių Lietuvos ekonominių problemų. Pažymėtina, kad tiesioginės užsienio investicijos yra vienas pagrindinių ekonominio augimo veiksnių, leidžiančių didinti gamybos potencialą, našumą, perimti gerą verslo praktiką.
Šio tarifo įvedimas didintų mokesčių sistemos nestabilumo riziką, nes įtvirtintų precedentą kasmet keisti GPM tarifus, įvedant naujus, vis didesnius. Įmonės yra linkusios investuoti į tas šalis, kuriose ekonominė politika yra stabili, dažnai nekeičiama ir lengvai prognozuojama.
Lietuvoje jau ir taip egzistuoja didelis pajamų apmokestinimo progresyvumas
Pagal dabartinę sistemą Lietuvoje jau egzistuoja mokesčių progresyvumas. Visų pirma, taip yra dėl neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) taikymo, kuris yra didesnis mažas pajamas gaunantiems asmenims ir nebėra taikomas mėnesinėms pajamoms virš 2555 eurų „ant popieriaus“.
Dėl neapmokestinamųjų pajamų dydžio (NPD) taikymo daugiau uždirbantys asmenys šiuo metu moka didesnius mokesčius ir absoliučia suma, ir procentais. Pavyzdžiui, 2220 eurų ikimokestinį atlyginimą („ant popieriaus“) gaunantis asmuo uždirba 4 kartus daugiau nei uždirbantis 555 eurų „ant popieriaus“, tačiau gyventojų pajamų mokesčio sumoka net daugiau nei 8.5 karto daugiau.
Kita priežastis, lemianti mokesčių progresyvumą, yra socialinio draudimo sistema. Progresyvumas atsiranda todėl, kad daugiau uždirbančių asmenų įmokų į socialinio draudimo fondą ir išmokų santykis yra didesnis nei mažiau uždirbančių gyventojų. T.y., įmokoms taikomos 10 VDU dydžio lubos, o išmokoms – 5 kartus mažesnės lubos. Pavyzdžiui, maksimalus kompensuojamasis uždarbis ligos išmokoms apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki nedarbingumo atsiradimo mėnesio, dydžio.
Dėl šių priežasčių siūlome atsisakyti papildomo 32 proc. dydžio GPM tarifo įvedimo, o mokesčių sistemos progresyvumą užtikrinti per NPD didinimą. Taip pat – naikinant Sodros įmokų „grindis“, kurios lemia neproporcingai didelę mokesčių naštą mažiausių pajamų gavėjams.
Didinamos vaiko priežiūros išmokos:
Tėvystės-motinystės išmokų sistema Lietuvoje jau dabar yra santykinai dosni, lyginant su kitomis šalimis, ir galėtų virsti nepakeliamais įsipareigojimais šalies biudžetui, sulėtėjus ekonomikos augimui
Dalis koalicijos narių siūlė didinti vaiko priežiūros išmokas. Vienas siūlymų – padidinti pirmųjų metų išmoką iki 100 proc. tėvo ar motinos algos, antrųjų – iki 75 proc. Atkreiptinas dėmesys, kad nors nuo šių metų vaiko priežiūros išmoka pirmaisiais metais siekia nebe 100, o 77,58 proc. gavėjo buvusio darbo užmokesčio, išmokų dydis „į rankas“ nėra sumažėjęs. Dėl darbdavio ir darbuotojo „Sodros“ įmokų sujungimo, atlyginimas „ant popieriaus“ padidėjo 1,289. Dėl to buvo pakeista tik procentinė socialinio draudimo išmokų išraiška, o „į rankas“ išmokos, kaip ir atlyginimai, nesumažėjo.
Atkreiptinas dėmesys, kad jau dabar Lietuvos vaiko priežiūros paramos sistema yra itin dosni kitų ES šalių kontekste. Bendra motinystės ir vaiko priežiūros atostogų trukmė, išsaugant darbo vietą, Lietuvoje gali trukti 148 savaites, kai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narių vidurkis yra vos 66 savaitės. Siūlymo didinti motinystės-tėvystės išmokas iš tėvų pusės nedera vertinti vienareikšmiai. Ilgos ir dosnios vaiko priežiūros atostogos apsunkina grįžimą į darbo rinką ne tik dėl kvalifikacijos, bet ir dėl prarastų socialinių įgūdžių. Garantija į darbo vietą nebūtinai gelbsti, nes grįžimas į ankstesnę poziciją gali būti sudėtingas dėl įgūdžių neatitikimo.
Motinystės socialinio draudimo biudžetas ir dabar išlieka nesubalansuotu – 2018 m. šios srities išlaidos viršijo pajamas 33 mln. eurų. Per pirmus 5 šių metų mėnesius šios srities išlaidos pajamas viršijo beveik 19 mln. eurų.
Dėl šių priežasčių siūlome atsisakyti planų ilginti vaiko priežiūros išmokų mokėjimo trukmę.
Koalicinio susitarimo nuostatai turėtų būti suderinti su jau numatytais įsipareigojimais 2020 m.
Atkreiptinas dėmesys, kad be koaliciniame susitarime numatytų priemonių, 2020 m. planuojama Šeimos paslaugų baziniame pakete numatytoms priemonėms prie jau skiriamų 483 mln. eurų papildomai numatyti 606 tūkst. eurų valstybės biudžeto ir ES fondų lėšų.
Kitais metais numatyta didinti išlaidas viešojo sektoriaus atlyginimams, kas pareikalaus iš valstybės biudžeto daugiau kaip 130 mln. eurų, iš PSDF biudžeto – 150 mln. eurų. Taip pat planuojama 23 eurais padidinti vidutinę senatvės pensiją. Svarbu paminėti, jog pagrindiniai numatytų išlaidų finansavimo šaltiniai – ekonomikos augimas ir kova su šešėline ekonomika. 2019 m. birželio mėn. Lietuvos Banko duomenimis, BVP augimas 2020 m., planuojama, sulėtės nuo 3,2 proc. 2019 m., iki 2,5 proc. Kova su šešėline ekonomika taip pat atsilieka nuo plano: 2019 m. Lietuvos Stabilumo programoje įvardijama, kad 2018 m. iš „šešėlio“ ištraukta 171 mln. eurų, lyginant su 189 mln. eurų planuotų papildomų pajamų.
Daugelis siūlomų priemonių sukeltų nepamatuotus gyventojų lūkesčius. Dar daugiau – sulėtėjus ekonomikos augimui būtų sunku ar neįmanoma šių naujų įsipareigojimų sumažinti.
[1] http://finmin.lrv.lt/uploads/finmin/documents/files/aisk_rastas(27).pdf
[2] https://for.org.pl/en/publications/for-reports/report-family-500-program-evaluation-and-proposed-changes
[3] World Bank, Paying Taxes, Good Practices, http://www.doingbusiness.org/data/exploretopics/paying-taxes/goodpractices.World Bank, Paying Taxes.
