Faktai ir analizė. Baltijos šalių rinkos: kaip susikurti konkurencinį pranašumą?

Lietuvos laisvosios rinkos institutas atliko Baltijos šalių mokestinę analizę. Joje apžvelgiami verslui Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje taikomi mokesčiai. Užsienio investuotojų, Baltijos šalis vertinančių kaip vieną regioną, sprendimui kur įsikurti, tikėtina, didesnę svarbą turės vidiniai veiksniai – teisinė aplinka, mokesčių sistema, biurokratija ir administracinė našta. Kaip atrodo Lietuva savo kaimynių atžvilgiu? Kokių turime „pliusų“, kuriuos privalome išlaikyti, o kur reikėtų pasitempti? Kaip susikurti konkurencinį pranašumą ir tapti investuotojams patrauklia šalimi?

  • Visų pirma, įsisteigti verslui mūsų šalyje turi būti greičiausia ir pigiausia. Šiuo metu Lietuvoje norint atsidaryti akcinę bendrovę reikia didesnio įstatinio kapitalo nei Latvijoje ir Estijoje (atitinkamai – 40 tūkst. eurų, 35 tūkst. eurų, ir 25 tūkst. eurų).
  • Lietuva išsiskiria iš Baltijos šalių, kadangi vienintelė apmokestina atgal į verslą investuojamą pelną. Jei palygintumėme, kiek pinigų liks verslo savininkui „į rankas“ pelno mokesčiu apmokestinus, dividendais paskirsčius ir gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinus, pavyzdžiui, 1 tūkst. eurų dydžio pelną, pamatytumėme kad ši suma reikšmingai skiriasi. Lietuvoje ji siektų apie 720 eurų, Latvijoje ir Estijoje – apie 800 eurų. Jei Lietuvoje gyventojų pajamų mokesčio tarifas būtų padidintas (pavyzdžiui, iki 20 proc. – tokio dydžio, koks bus taikomas darbo santykių pajamoms), mokestinės naštos skirtumai taptų dar ryškesni.
  • Skiriasi ne tik sumokamų mokesčių dydis, bet ir apskaitos ypatumai. Latvijos ir Estijos įmonėms nėra aktualios turto nudėvėjimo, nuostolių perkėlimo į ateinančius laikotarpius ir pan. taisyklės. Tai dalinai lemia ir ilgalaikę Estijos sėkmę konkurencingumo indeksuose – „Doing Business 2018“ palyginimas atskleidžia, kad Estijoje daugiau nei dvigubai trumpiau trunka deklaruoti ir sumokėti mokesčius (50 val. per metus), lyginant su Lietuva ir Latvija (109 val. ir 169 val. atitinkamai).
  • Sritis, kurioje pirmaujame prieš kaimynus – nekilnojamojo turto apmokestinimas. Tai – konkurencinis pranašumas, kurį svarbu išlaikyti.
  • Tuo tarpu, darbo jėgos apmokestinimu atsiliekame nuo estų. Mokesčių, mokamų nuo minimalios mėnesinės algos, ir darbo vietos kainos santykis Lietuvoje siekia 31 proc., Latvijoje – 43 proc., Estijoje – vos 28 proc. nuo vidutinės algos atitinkamai 40, 43 ir 37 proc. Tiesa, nuo 2019 m. įsigaliojus mokesčių pakeitimams, su estais darbo apmokestinimo srityje turėtumėme susilyginti. Tiesa, reforma būtų diskredituota, jei naujai įvestas 27 proc. dydžio GPM tarifas būtų pradėtas taikyti žemesnėms pajamos ar kitoms pajamų grupėms.
  • Su kaimyninėmis šalimis sunku konkuruoti dėl tradicinių technologijų, kurios dažniausiai kuriasi regionuose. Tą lemia ne tik didžiausias minimalios socialinio draudimo įmokos ir bruto darbo užmokesčio santykis, bet įstatymu nustatyta minimali mėnesinė alga (MMA) Lietuvoje sudaro didžiausią vidutinę šalies darbo užmokesčio dalį. Ateityje didinant MMA, šios problemos taps dar aštresnėmis.
  • Lietuvoje – plačiausias alternatyvių mokestinių ginčų sprendimui priemonių spektras – turime ne tik įpareigojančius sprendimus, bet ir galimybę susitarti su mokesčių administratoriumi dėl mokėtinos sumos dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Tačiau patys mokestiniai ginčai, dėl ilgesnio sprendimų priėmimo termino Lietuvoje trunka ilgiau, o mokesčių mokėtojai turi mažiau laiko apskųsti apskaičiuotą mokesčių sumą ar kitą jų atžvilgiu priimtą sprendimą.

Plačiau: LLRI kartu su advokatų profesine bendrija „Motieka ir Audzevičius“ parengtoje analizėje [anglų k.] >>

www.llrti.lt