Klausimas, kaip padalinti išteklius, yra esminis ekonomikoje. Normaliomis sąlygomis išsissprendžia pats – rinkoje. Pagal žmonių pasirinkimus – ką pirkti, ką parduoti ir kuo apskritai verstis.
Aiškumas baigiasi, kai kalba pasisuka apie bendrus išteklius: valstybės biudžetą, investicijas, įvairią paramą bei lengvatas. Dažnai atrodo, kad Seimas, Vyriausybė, ministerijos ir kitos institucijos yra geriausi skirstytojai, nes yra „aukštai“, todėl viską žino ir supranta. Deja, taip toli gražu nėra. Centralizuoti sprendimai nesiremia nei konkurencija, nei tiesiogine vartotojų valia, nei asmenine atsakomybe už rezultatus.
Nenuostabu, kad tiek ginčų, abejonių ir nepasitenkinimo kyla kiekviena rimtesnio skirstymo proga – ar tai būtų eilinių metų biudžetas, ar neeilinė parama dėl pandemijos. Antai biudžeto sudarymo principai patys yra kvestionuojami. Valstybės kontrolė jau nuo 2016 metų pažymi, kad jie turi būti keičiami, siekiant, visų pirma, lėšų susiejimo su rezultatais ir skaidrumo.
Nemažiau aistrų sukelia ir viešieji pirkimai, kur pardavėjai yra rinkos dalyviai, bet pirkėjas – ne. Procedūromis bandoma imituoti rinką, bet (kaip visada būna su imitacijomis) rezultatai – toli nuo originalo ir nuo naudos vartotojams. Nusiperkama ne visai to, ko reikia, bet kartais netgi to, ko visai nereikia. O to, ko reikia, kaip nėr taip nėr.
Labiausia tai atsispindi sudėtingose srityse ir projektuose, kaip sveikatos apsauga, inžinerinės bei informacinės sistemos. Juk ne vienam, klaidžiojančiam po e-paslaugų labirintus Registrų centre ar e-sveikatoje, kyla klausimas – kas galėjo sukurti tokią nepatogią sistemą? Pas mus ką, programuotojų nėra? Yra. Bet jų paslaugos perkamos viešaisiais pirkimais.
Tokiais atvejais mėgstama teisintis, kad čia mažiausios kainos principas kaltas. Galėtų būti, tačiau kažkodėl „auksinių šaukštų“, „auksinių miltų“ ir net „auksinių mokymų“ laikas nuo laiko vis tiek nuperkama. Procedūras bei kompetencijas tobulinti iš esmės laikas nuo laiko kas nors siūlo, ir tai daryti reikia. Tačiau reikia ir suprasti, kad tai visada liks rinkos imitacija. Vienintelis ilgalaikis sprendimas yra mažinti viešųjų pirkimų privatizuojant valstybei nebūdingas veiklas.
Dar yra valstybės investicijos bei parama. Tiek įvairiomis lengvatomis, tiek pinigais. Čia jokiais objektyviais kriterijais neapsunkinti politikai nusprendžia, kas ko nusipelnė. Kokius sektorius, įmonių dydžius ar kitus veiklos parametrus proteguosim; ar jauni, ar seni ūkininkai turės pirmenybę išsinuomoti žemę, o gal gauti nemokamas konsultacijas. Ar investuosime į mokyklos stogą, ar į biblioteką. Čia gėrybes dalinant įprasta spręsti pagal savo rinkėjų ratą, atstovaujamą savivaldybę ar tiesiog nuomonę. Jau nekalbant apie asmeninius interesus, tarp kurių ir keliukai, ir patogūs valstybės institucijų postai, ir daug kitokio gėrio.
Viešųjų investicijų srityje atskirą dalį užima iš ES gaunamų paramos lėšos. Viena vertus, su jomis aiškiau – ES lėšos ateina su savais prioritetais ir sąlygomis. Kita vertus, motyvas „įsisavinti lėšas“ neretai užgožia ir prioritetus, ir gražius siekius, ir kaštų-naudos analizę.
Paramos priemonių blogumas tas, kad jas labai sunku panaikinti. Kiekviena parama sukuria remiamųjų lūkesčius – jie prisitaiko prie jos kaip savaime suprantamo fakto ir bet kokį sumažinimą traktuoja kaip skriaudą. Todėl jei staiga būtų nuspręsta bent dalį visos paramos, kuri dešimtmečiais buvo skiriama ūkininkams, paskirti medikams, tai iš karto trauktuojama kaip išpuolis prieš juos. Net jei būtų pateikti nuodugnūs skaičiavimai, kad taip visiems bus geriau. Pripratusieji prie rėmimo rinkoje dažnai būna nekonkurencingi, todėl konkurencijos labai vengia.
Rečiau linksniuojamos valstybinės ir savivaldybių įmonės. Jos nepritraukia tiek visuomenės dėmesio, nes dažnam atrodo esančios neišvengiamos dėl monopolinės jų padėties. Tačiau monopolija, jei ji neginama pačios valstybės įstatymais, yra laikinas reiškinys. Niekas kitas taip neardo monopolijų, kaip technologijos. Kas vakar buvo vienintelis laidas, kelias ar kitas fizinis resursas, šiandien tokiu jau nėra.
Ekonomika šiandien yra dalinimosi ekonomika visomis prasmėmis. Taigi, jei vakar buvo argumentų, kodėl viena ar kita veikla vykdoma valstybės ar savivaldybės įmonės, šiandien to argumento nebėra. Yra tik inercija, žemas produktyvumas ir iškraipyta konkurencija. Ypač regionuose, kur savivaldybė yra viso ekonominio judėjimo centras, kur susitelkia neproporcingai daug lokalių interesų ir išteklių. Neseniai paskelbta EBPO ataskaita sieja žemesnį produktyvumą šalies regionuose būtent su savivaldybių įmonių gausa ir iš to išplaukiančiomis prastesnėmis sąlygomis rinkai ir konkurencijai.
Valstybės pagalba nuo covid19 nukentėjusiam verslui yra išteklių skirstymas, kuris nukrito ant galvos netikėtai. Tiksliau pati pandemija nukrito ant galvos netikėtai. Viena vertus džiugu, kad galimybė paramą skirti egzistuoja, nes ją efektyviai panaudojusi visuomenė gali lengviau išgyventi tiek epidemiją, tiek jos sukeltą ekonominį nuosmukį bei sėkmingiau atsigauti po jų. Kita vertus, padidėjęs valstybės vaidmuo skirstant išteklius sukuria savų problemų – auga biudžeto deficitas, iškraipoma konkurencija, sumažinta verslų ir darbuotojų motyvacija.
Paramos nukentėjusiems skirstymo principai netgi nėra įtvirtinti teisės aktais. Ir nors visos šalys taiko panašias priemones, jų veiksmingumas skiriasi priklausomai nuo ekonomikos struktūros, viešojo administravimo gebėjimų, valdžios ir verslo santykių, žmonių požiūrio. Todėl nėra racionalu tikėtis, kad paskirstyta bus, kaip norėtųsi: aiškiai, pagrįstai, greitai, efektyviai ir teisingai.
Tikimės aiškumo ir operatyvumo. Mažiausiai – teisingumo. Kiekvienas supranta, kaip sunku jam, jo įmonei, jo draugui. Kaip sunku kitam, su kurio sunkumais nesusiduriam – nežinom.
Net prie geriausių skirstytojų norų, administracinis išteklių skirstymas yra dėlionės dėliojimas užrištomis akimis, tad ar ne per daug lūkesčių siejame su politiniais sprendimais? Jei racionaliau vertintume jų galimybes, gal pavyktų gauti bent tai, ką jie gali ir turi padaryti? Tai yra pateikti ir pagrįsti skirstymo kriterijus ir jų patys laikytis – nes juk pinigai ne jų. Skaidrumas ir kriterijų aiškumas yra tai, ko visų pirma norisi prakalbus apie bet kokias bendro gėrio dalybas.
