Pastaruosius dvejus metus keičiama verslo kontrolės politika – vis daugiau tarnybų suteikiami įgaliojimai vykdyti slaptus pirkimus. Nors deklaravusi tikslą padėti verslui tinkamai veikti, o ne bausti ją, valstybė vis labiau iš verslo partnerės tampa jo prievaizdu. Lietuvoje jau būta „policininkų krūmuose“ ir šios praktikos buvo atsisakyta. O dabar slapti pirkėjai grįžta – vaistinėse, fizinėse ir internetinėse parduotuvėse. Dar valdžia svarsto leisti slaptus pirkimus vykdyti Darbo inspekcijai.
Slapti pirkimai – tai verslo patikrinimai, kurių metu tarnautojas neprisistato, neinformuoja apie vykdomą patikrinimą, perka produktą, o apie patikrinimą parduotuvės atstovai sužino po veiksmų atlikimo. Patikrinimas gali apimti visą pirkimo procesą – nuo pirkimo iki pinigų grąžinimo. Tikrinama, ar taikomos pardavėjo žadėtos akcijos, ar laikomasi pardavimo taisyklių, taip pat tikrinama, ar tinkamai vykdomas prekių grąžinimo procesas.
Slaptų pirkimų įteisinimo bumas prasidėjo nuo vaistinių patikrinimų. Vėliau įteisinta Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos galimybė vykdyti slaptus pirkimus fizinėse ir internetinėse parduotuvėse. Be baudų skyrimo, tarnyba gali reikalauti blokuoti ir pačią internetinę parduotuvę. Dabar dar laukia ir Valstybinės darbo inspekcijos įgaliojimų plėtimas. Priėmus siūlomus Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo pakeitimus, inspektoriams bus leidžiama slaptai perkant tikrinti, ar asmenys dirba legaliai, ar yra deklaravę savo darbo santykius, įskaitant ir užsiimančius savarankiška veikla.
Atrodo, kad klibinama Pandoros skrynia atsiveria vis plačiau. Tendencija tarnyboms suteikti vis daugiau įgaliojimų vykdant intervencinę verslo priežiūrą rodo augantį valstybės nepasitikėjimą verslu, kai grįžtama į laikus, kai institucijos savo funkciją pradeda suprasti ne kaip pagalbą, o kaip raganų medžioklę.
Kita vertus, skaičiai iškalbingesni už analogijas. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos duomenimis, vasaros pabaigoje buvo atlikti 5 vaistinių patikrinimai, vienu atveju nustatytas pažeidimas. Tokie „pasiekimai“ padaryti per vienerius slaptų pirkimų praktikos įteisinimo metus, todėl kyla abejonių, kam išvis slapti pirkimai reikalingi.
Dėl tokių patikrinimo efektyvumo ir naudos galima diskutuoti ir ginčytis, tačiau, svarbu turėti omenyje tokio priežiūros mechanizmo rizikas, iš kurių reikšmingiausia – tai pačių slaptų pirkėjų kontrolė, kitaip sakant, atsirandanti terpė korupcijai ir piktnaudžiavimui.
Verslą neramina ne tik pats patikrinimo mechanizmo plėtimas, o ir tarnybų kompetencija tinkamai vykdyti slaptus pirkimus, abejonės dėl to, ar pirkimai bus atliekami korektiškai. Pavyzdžiui, kaip užtikrinti, kad parduotuvės atstovai nebus provokuojami, ar jiems nebus daromas spaudimas. Praktiškai tai yra sudėtinga garantuoti, belieka pasikliauti tarnautojų sąžiningumu. Nėra visiškų skaidrumo garantijų, nes pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymą, atlikti pirkimo filmavimą yra galima, bet neprivaloma.
Dalis sakys, kad „neskaniai“ skamba nepasitikėjimas valstybinių institucijų pareigūnų sąžiningumu, negi, jau tik duoki galimybę – iškart piktnaudžiaus savo padėtimi? Bet nejaugi kitaip jaučiasi ir legalus verslas. Kovoti su šešėlio atsiradimo priežastimis ir kurti paskatas veikti sąžiningai reikėtų taip pat sąžiningais ir atvirais būdais, pavyzdžiui, darant mokesčių administravimo sistemą efektyvesnę ir paprastesnę.
Norisi pajuokauti, gal vertėtų steigti valdžios institucijų patikrinimo tarnybą, kurioje slapti tikrintojai tikrintų, kaip valdžia laikosi savo pažadų ir jiems nustatytų reikalavimų? Ir kažin, ar valdžiai patiktų, jei taip būtų daroma metodais, kokius taikyti ji nori pati.
