Olgos Suprun rašinys „Laisvosios rinkos genuose – brokas“ kritikuoja daug laisvos rinkos aspektų. Tačiau aš apsistosiu prie man mielesnio ir aktualesnio kampo – neva laisva rinka neišvengiamai veda prie monopolijų ar oligopolijų susidarymo „<…> iš esmės monopolinių, oligopolinių darinių atsiradimas yra užkoduotas laisvosios rinkos genuose – pats laisvosios rinkos veikimo mechanizmas išprovokuoja jų atsiradimą<…>“ (O.S.).
Pradėkime nuo teisingai įvardinto fakto, kad konkurencija skatina nugalėti konkurentus: „Laisvosios rinkos variklis yra konkurencija, o konkurencijos variklis yra noras ją laimėti. Noras laimėti konkurenciją verčia plėsti veiklą siekiant užimti didžiąją rinkos dalį,<…>“ (O.S.). Tačiau noras nugalėti jokiu būdu nereiškia, kad tai pavyks, nes kiti nugalėti nori ne ką mažiau.
Žiūrint giliau, teorijoje, egzistuoja toks „natūraliosios monopolijos“ argumentas. Jis teigia, kad tam tikrų produktų gamyboje egzistuoja tokia stipri masto ekonomija, kad viena kompanija visuomet sugebės pagaminti produktus pigiau, nei dvi ar daugiau konkuruojančių įmonių (kurios dėl konkurencijos taip ir nesugebės pasiekti reikiamo dydžio). Todėl, esą, po tam tikro laiko rinkoje liks tik viena įmonė, sugebanti pateikti produktus už mažiausią kainą.
Tačiau „natūraliosios monopolijos“ argumentas veikia tik nesikeičiančio teorinio modelio rėmuose (nors, be abejo, vien dėl to jis nėra neteisingas). Kaip pastebi kritikai, „natūraliosios monopolijos“ argumentas neatsižvelgia į tai, kad technologijos ir žmonių poreikiai pastoviai kinta. Todėl keičiasi ir produktų gamyba, ir vartojimas. Štai dar visai neseniai, iki mobiliųjų telefonų atsiradimo ir paplitimo, „natūraliąja monopolija“ buvo laikoma telefoninio ryšio paslauga, kurią teikdavo laidinio telefono ryšio operatorius. Atsiradus mobiliajam ryšiui, telefono ryšio paslaugos tiekimo galimybės išsiplėtė, pats produktas įgavo naujų formų, o laidinio operatoriaus turėta telefoninio ryšio paslaugos monopolija – subyrėjo.
Žiūrint iš patirties pozicijų, laisva rinka, t.y. rinka, į kurią nesikiša valdžia (angl. unhampered market) nėra sukūrusi dar nė vienos monopolijos, kuri tęstųsi bent kiek reikšmingą laiko tarpą. Visos tikros dabartinės monopolijos, t.y. kuomet firma yra vienintelis prekės tiekėjas rinkoje, o efektyvių pakaitalų – nėra, yra sukurtos valstybės įsikišimu. Būtent tokiu valstybės įsikišimu, kuris konkrečioje rinkoje uždraudžia konkurenciją, paskiria vieną įmonę tiekti prekę / paslaugą ir po to imasi tą monopoliją reguliuoti.
Jei sąžiningai ir objektyviai pažiūrėsime į realias monopolijas Lietuvoje (pvz., „Lietuvos energijos“ elektros energijos perdavimas aukštos įtampos laidais ar „Lietuvos geležinkelių“ vykdomas Rusijos tranzitas į Kaliningrado sritį), taps aišku, kad jos įmanomos todėl, kad valstybė šiose srityse konkurenciją yra uždraudusi.
Laisvosios rinkos veikime nėra nieko paradoksalaus. Paradoksas slypi valdžios kišimesi į ekonomiką, kur valdžia viena ranka kuria monopolijas, o kita – su jomis kovoja. Jei laisva rinka ir sukuria laikinas monopolijas, rinka pati jas ir išardo. Dėl dabartinių monopolijų (kad ir pvz., Lietuvoje) kaltinti laisvą rinką nėra jokių pagrįstų priežasčių.
—
P.S. Jei sudomino išsamesnė ir kokybiškesnė (nei mano paties) „natūraliosios monopolijos“ koncepcijos kritika, rekomenduoju paskaityti Thomas DiLorenzo The Myth of Natural Monopoly.
