Pristatome Tomo Staniulo, Alfa.lt knygų apžvalgininko Lietuvos laisvosios rinkos instituto ką tik išleistos Murray N. Rothbard knygos “Nuosavybė ir rinkos tvarka” recenziją.
Šaltinis: Alfa.lt
Valstybė negali užtikrinti absoliutaus saugumo. Vergai gali manyti, kad jų saugumą garantuoja šeimininkas, bet su kapitalistine visuomene ši situacija neturi nieko bendro. Taip, šeimininkas prisiima riziką, tačiau, jei jo pajamos sumažėtų, jis neturėtų galimybės užtikrinti saugumo savo globotiniams.
Gana odioziška tokias idėjas kelti pasaulinės bankų krizės ir ekonomikos lėtėjimo metu. Ypač šiandien, kai su nerimu svarstome, ar valstybė pajėgi užtikrinti saugų gerovės lygį, jei išaiškėtų, kad vis tik galime netekti viso gyvenimo santaupų. Tuo tarpu amerikiečių ekonomistas ir politinis filosofas Murray N. Rothbardas (1926–1995) tvirtina, kad laisva visuomenė negali dėti vilčių į valdžią, nes pastaroji gali užtikrinti saugumą tik vienu aspektu – nuo agresijos. Todėl ant naivumo kryžiaus pakibę tie, kurie tiki, kad valdžia sugebės prisiimti atsakomybę ištikus krizei.
Murray N. Rothbard „Nuosavybė ir rinkos trauka“, (sudarytojas A. Degutis), Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2008.
Laisvosios rinkos institutas užsimojo iš peties, per pačią rinkimų karštligę paleisdama į viešąją erdvę didžiojo mūsų laikų mąstytojo M. N. Rothbardo straipsnių rinkinį „Nuosavybė ir rinkos tvarka“. Laisvosios rinkos šalininkai – liberalai ir egalitaristai – turėtų iš malonumo trinti rankas. Ir nors visuotinio ekonomikos lėtėjimo laikais vartotojų sąmonė natūraliai glaudžiasi prie konservatyviųjų vertybių, norisi tikėtis, kad ši knyga bus gera sėkla į rudeninę dirvą. Užaugusi ir subrendusi ji taptų augalu, kopiančiu į viršu. Savaime suprantama, laisvės skalėje.
Ekonomikos daktaro vardą austras M. N. Rothbardas apsigynė 1956 metais Kolumbijos universitete. Per savo akademinę karjerą jis parašė net 25 knygas ir sukūrė bemaž tūkstantį straipsnių įvairiomis temomis. Remdamasis Amerikos individualizmo tradicija ir jos principus derindamas su austrų ekonominės mokyklos įžvalgomis, genialusis mokslininkas sukūrė sisteminę individo laisvės ir laisvosios rinkos doktriną – libertarizmą. Būdamas aktyvus savo idėjų propaguotojas jis subūrė gausų sekėjų būrį, įsteigė keletą akademinių žurnalų, štai kodėl jo filosofinė sistema gyvuoja ir yra pripažįstama iki šiol.
Straipsnių rinktinėje „Nuosavybė ir rinkos tvarka“ M. N. Rothbardas analizuoja ne tik ekonominius, bet ir teisinius bei moralinius laisvos visuomenės pagrindus. Pateikdamas paprastus, kasdienybei lengvai pritaikomus pavyzdžius, jis svarsto apie tai, į ką mes dažnai nė neatkreipiame dėmesio. Žmogaus teisę į nuosavybę jis varto, kaip tik užsinorėjęs – nuo teisės į save patį iki teisės už žemę ant kurios, jis stovi.
Štai, tarkime, skulptoriaus, iš molio lipdančio skulptūrą, pavyzdys. Juk jis savo skulptūrai naudoja žemės, kuri jam nepriklauso, išteklius, tad ar jo sukurtas kūrinys iš tiesų yra jo nuosavybė? O jeigu žmogus yra savo asmens, tad ir savo darbo savininkas, ir jeigu jam priklauso bet kokia materiali nuosavybė, kurią jis „sukūrė“ arba surinko iš anksčiau nenaudotos, niekam nepriklausiusios „prigimtinės būklės“, kaip atsakyti į klausimą: kas turi nuosavybės ar valdymo teisę į pačią žemę?
Remdamasis Švietimo epochos Anglijos empiriku Johnu Locke‘u, M. N. Rothbardas dėsto toliau: „Tas, kuris maitinasi gilėmis, surinktomis po ąžuolu, ar obuoliais, nuskintais nuo medžių miške, be abejo, juos pasisavina. Niekas negali neigti, kad šis maistas yra jo. Dabar aš klausiu: kada jie ėmė priklausyti jam? Tada, kai jis juos suvirškino? Tada, kai juos suvalgė? Kas išvirė? Kai parsinešė namo? Kas juos surinko?“ Visi šie klausimai M. N. Rothbardą veda dar toliau – dekonstruodamas šiuolaikinę egalitarizmu persunktą santvarką jis prieina ne tik prie įdomių išvadų, bet ir nuotaikingų paradoksų. Juk: „Socialistinėje šalyje, kur visas laikraštinis popierius priklauso valstybei ir kur ji sprendžia, kaip laikraštinis popierius bus paskirstomas, „žmogaus teisė“ į laisvą spaudą būtų grynas farsas.“ (p. 158)
Nebandysiu įtikinėti, kad perskaitę M. N. Rothbardo knygą permanysite jo filosofiją ir libertarizmą iki pačių pagrindų. Juo labiau kad šis kišeninio formato straipsnių rinkinukas tik ledkalnio viršūnė, slepianti plačią autoriaus kūrybinę biografiją. Antra vertus, šis kietas riešutėlis vertas mūsų dantų, net jeigu po to trumpam tektų apsilankyti pas stomatologą.
Daugiau apie knygą rasite čia
