Elena Leontjeva. Kas tas, kuris palaiko BVP milžiną

Atėjus rudens derliaus metui, žiniasklaidos antraštės paskelbė: Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) smukimas per ketvirtį buvo vienas mažiausių ES. Tokius rezultatus aukščiausi šalies pareigūnai prilygino „tikram kosmosui“. Įdomu, kad visuose pranešimuose geras BVP rezultatas tapatinamas su savaiminiu (ir kone kosminiu) reiškiniu, paraštėse paliekant tą, kuris BVP kritimą sulaikė.

Jau senokai BVP mums tapo tarsi gyva, sužmoginta būtybė, kartais žingsniuojanti milžino žingsniais, kartais lūkuriuojanti, krentanti, ir visuomet gąsdinanti – ką iškrės kitą akimirką. BVP pabaisa kupinas prieštaravimų. Visi keikia vartotojišką visuomenę, skubėjimą, gamtos teršimą, bet tuo pačiu visi linki BVP galiūnui bėgti ir nesustoti, o suklupus kuo greičiau atsigauti. Kai BVP milžinas suklumpa, ekonomistai braižo grafikus ir derina prie jų raides – A, B, C, ir taip toliau, kol suranda tą, kuri labiausiai panaši į kreivės įlinkimą. Tuomet prognozuojama, kuri raidė – V, U, W, o galbūt grėsmingiausia L – labiausiai panašės į BVP linkius. Žinoma, lotyniška abėcėlė tam tinka kur kas labiau, negu kinų hieroglifai arba arabiški nėriniai.

Tačiau už BVP slypi ne raidės, ir ne vien struktūrinės prielaidos, bet nematomas agentas, kitaip tariant, veikiantysis asmuo. Turiu galvoje ne premjerą, prezidentą ar statistikos departamento vadą. Tas agentas – žmogus, kasdien privačiame sektoriuje kuriantis gerovę, ir ne tik sunkiai liejantis prakaitą prie staklių, už vairo, bet ir tas, kurio darbas tarsi nematomas. Išlaikytas BVP lygis – proga prisiminti tą, kuris stovi priešakinėse ekonomikos linijose ir palaiko kiekvienos veikiančios įmonės indėlį į mūsų visuminį produktą. Būtent žmogus – verslininkas ir privačiose įmonėse dirbantys  žmonės, prisiėmę atsakomybę, dieną ir naktį turėjo budėti, staigiai rasti sprendimus, perorientuoti gamybą, restruktūrizuoti įmonės veiklą. Vieną dieną viską stabdyti, kitą – viską paleisti. Sutaupyti visur, kur įmanoma, ir rasti išeitį visur, kur atrodytų neįmanoma.

Deja, Lietuvoje verslininkas dažnai minimas neigiamai, jam mėgstama suversti visas kaltes, o jo indėlis į gerovės kūrimą menkinamas. Atrodo, be verslininkų ir privatininkų tos gerovės būtų daugiau, ir ji būtų daug teisingiau paskirstyta. Ir štai, krizė išryškino: įmonė gali veikti kaip veikusi, darbuotojai pripildo pilnus sandėlius produktų, tačiau sutrinka tiekimai, pardavimai, iškyla veiklos tęstinumo rizika, ir visi atsigręžia į tuos, kurie privalo rasti išeitį. Arba visi sužlugs.

Žinoma, verslininkas veikia ne vienas, o drauge su visais, kuriuos sujungia tam pačiam tikslui.  Technikai ir technologai ieško inovatyvių sprendimų, pardavimų vadybininkai – naujų rinkų, tiekėjai „iš po žemės“ atranda alternatyvias logistikos grandines, ir visame tame sujudime gimsta nauja įmonės dvasia.

Atpažinti to vyksmo prasmę padeda kiekvienai organizacijai būdingi gyvavimo ciklai. Daugelis Lietuvos įmonių jau buvo pasiekusios stabilumo fazę, kai kontraktai ir rinkos – stabilios, padaliniai veikia darniai, našumas – auga. Ir staiga – krizė. Ji privertė viską atrasti iš naujo, veikti žaibišku greičiu, ieškoti neišbandytų sprendimų. Krizė nubloškė įmones į jaunystės stadiją, kai neveikia taisyklės, nes jų dar nėra, kai darbuotojai tampa bendra-darbiais ir partneriais, ir kiekvienas įgalintas surasti optimalų veikimo būdą, kai nėra rinkų, produktų, logistikos grandinių ir viską reikia atrasti ir paversti veikiančia mašina. Štai kas nutiko daugeliui Lietuvos įmonių, kai krizės akivaizdoje buvo įrodyta jų branda ir gebėjimas veikti. Tam, kad BVP nesmuktų, daugybė įmonių turėjo padidinti gamybą ir pardavimus dešimtimis ir šimtais procentų, o toks staigus augimas yra didžiulis išbandymas. Taip kad kančių etapą praėjo ne tik tie, kurie patyrė įmonės nuosmukį, bet ir tie, kurie išaugo 2-3 kartus. Paguosti nešančius šią sunkią naštą gali nebent žinojimas, kad visas tas sujudimas yra keleriopai vaisingas, nes įmonė atsinaujino ir su jaunatviška galia vėl kopia aukštyn. Tai unikalus krizės poveikis, kurį kitą kartą galima lengviau atpažinti ir netgi prisijaukinti. Išvengti ankstyvo senėjimo ir sustabarėjimo – argi ne dovana?

UAB „Lietuva“ taip pat buvo pasiekusi stabilumo, o gal net ir ankstyvosios biurokratijos stadiją. Ką krizės akivaizdoje veikė valdžia? Koks valdžios indėlis į BVP palaikymą? Indėlis yra dvejopas. Pirma, valdžia nutarė nemažinti biudžeto išlaidų, o kadangi valstybės išlaidos yra BVP dalis, kažkuria prasme valdžia prisidėjo prie mažesnio kritimo. O čia jau prasideda paradoksai. Atrodytų, nieko blogo, jeigu bent dalis visuomenės apsaugota nuo poreikio taupyti ir susispausti. Tačiau be to spaudimo, deja, neįvyko ir atsinaujinimas. „Perlaukti“ krizę nėra geriausia strategija. Taip mes praleidome progą optimizuoti kiekvienos valstybės institucijos, kiekvieno padalinio veiklą, praleidome progą atnaujinti mūsų konkurencinę aplinką – o juk tai yra lemiamas veiksnys, kai svajojama perkelti gamybą iš Azijos į Europą. Būtent ne atskirų projektų finansavimas, o konkurencinės aplinkos gerinimas visiems yra išskirtinis ir pirmutinis valdžios indėlis į BVP. Tuomet gerovė augs net ir krizės akivaizdoje.

Besitęsianti pandemija vis dar suteikia progą atpalaiduoti ūkį nuo prisikaupusių perteklinių reguliavimų, išlaisvinti žmonių energiją kuriamajai veiklai, ir 2-3 kartus pagerinti mūsų konkurencinę bazę. Jeigu tik būtų įmanoma įžiebti valstybės institucijose atsinaujinimo dvasią! Krizės pamokos moko, kad taupant išteklius tai pasidaro savaime, tačiau turint politinę valią, suteikti reikiamą kryptį įmanoma ir kitais būdais. Tuomet pavasarį turėsime progų pasakyti „mūsų žmonės – jėga, mūsų konkurencingumas (o tuo pačiu ir valdžia) – tikras kosmosas“.