Šviesoforų dygimas Vilniuje gyventojų nepalieka abejingais. Siutina švaistymas, kai šviesoforai įrengiami ir paliekami mirksėti. Tarsi vairuotojai nežinotų, kad prie Petro ir Povilo bažnyčios yra žiedas kuriame reikia sustoti ir pasukti galvą į kairę pusę, kad išvengtum susidūrimo? Identiška situacija su mažesnėmis sankryžomis, kurios gal išaugs į dideles bet šiandien tinkamos tik mirksėjimui. Nenustebčiau jeigu pribręstų skandalas…
Bet šviesoforų gausinimas turi ir kitą aspektą – kuo jų daugiau, tuo mažiau vairuotojų tarpusavio kontaktų, „susižiūrėjimo“ ir bendravimo. Reguliuojamose sankryžose iš anksto aišku, kas yra teisus. Nereguliuojamose yra daugiau atsargumo, numatymo, ką galvoja kitas vairuotojas, o visa tai veda prie didesnio saugumo. Užsienyje yra projektų, kai net ir sudėtingose sankryžose eismo reguliavimas yra panaikinamas, taip pat ištrinamos ribos tarp automobilių, dviračių ar pėsčiųjų takų, nes taip skatinamas didesnis atsargumas, atidumas ir veiksmų koordinacija. Olandų kelių inžinieriaus Hanso Mondermano projektas Olandijos Drachteno mieste, garsėjusiame prastais vairuotojais ir avaringumu, išmesti pro langą visus šviesoforus davė vaisių – avaringumas, kamščiai ir kiti nemalonūs reiškiniai ženkliai sumažėjo. O koncepcija įgauna pagreitį: Bohmte miestas Vokietijoje atsisakė šviesoforų, ES irgi remia šią idėją.
Nuolat keliauju dviračiu, todėl žinau, kad mano saugumas labiau priklauso ne nuo šviesoforo spalvos, o nuo atidumo ir numatymo, kas gali įvykti. O tai, kas gali įvykti labai gerai signalizuoja vairuotojų veidai ir žvilgsniai. Jeigu stovi sankryžoje prie šviesoforo ir važiuoji tiesiai, geriausias būdas įsitikinti ar tavęs nenutrenks greta laukiantis, bet į dešinę suksiantis vairuotojas, yra pažiūrėti jam į akis. Ir čia jokios romantikos. Čia tiesiog būdas įtvirtinti, kad nenudauš.
Manau, kad šviesoforų gausa ilgainiui mažina žmonių įgūdžius žiūrėti į kitus eismo dalyvius, derinti savo veiksmus ir galvoti apie tai kas vyksta kelyje. O tai gerų pasekmių neturi. Su ekonomika tai tiesiogiai susiję. Dažnai kelių eismo reguliavimas patiekiamas, kaip akivaizdus centrinio reguliuotojo būtinybės įrodymas neigiantis tai, jog kuriasi taisyklės padedančios susitarti žmonėms pavojingose situacijose net ir tada, kai nėra reguliuotojo su bizūnu ar lazdele. Tik didelės krizės priverčia miestelius atsisakyti tradicinės eismo reguliavimo sistemos, todėl aktualus klausimas, kiek prie jos prisidės šviesoforų statymo vajus.
