Pp. Deputatų rūmų nariams.
Riebalinių ir vaškinių žvakių, lempų, žvakidžių, žibintų, žnyplių ir gesiklių gamintojų, o taip pat riebalų, aliejaus, kamedės, spirito ir kitų apšvietimo reikmenų tiekėjų.
PETICIJA
Ponai!
Jūs esate teisingame kelyje. Jūs atmetate abstrakčias teorijas: gėrybių gausa, jų pigumas jums nerūpi. Jums pirmiausia rūpi gamintojo likimas. Jūs norite išlaisvinti jį nuo užsienio varžovų; vienu žodžiu, jūs norite tautos rinką apriboti tautos darbo vaisiais.
Mes norime suteikti jums nuostabią progą pritaikyti jūsų… kaip čia pasakius? jūsų teoriją? Ne, ne teoriją, nes nėra nieko apgaulingesnio už teoriją; jūsų doktriną? jūsų sistemą? jūsų principus? Bet jūs nemėgstate doktrinų, jums kelia siaubą sistemos; o jei kalbėsime apie principus, tai jūs skelbiate, jog jų negali būti visuomeninėje ekonomikoje; todėl sakysime – progą pritaikyti jūsų praktiką be teorijos ir principų.
Mus vargina nepakeliama konkurencija vieno svetimšalio tiekėjo, kurio sąlygos gaminant šviesą tiek palankesnės už mūsų sąlygas, kad jis užverčia savo preke tautos rinką neapsakomai žema kaina. Nes kai tik jis pasirodo, mūsų prekyba nutrūksta, visi vartotojai puola prie jo, ir ištisa prancūzų pramonė su jos begalinėmis atšakomis, staiga visiškai sustingsta. Šis varžovas – ne kas kitas kaip saulė, ir jis kovoja su mumis tokią nuožmią kovą, kad įtariame, ar tik jis nėra prieš mus susidėjęs su klastingąja Anglija (nebloga diplomatija šiais laikais!), juo labiau, kad šiai išpuikusiai salai jis rodo ypatingą palankumą.
Mes prašome: būkite malonūs, išleiskite įstatymą, kuris įpareigotų užkalti visus paprastus, įstrižus ir apskritus langus, langelius, orlaides; uždaryti langines; užtraukti užuolaidas, nuleisti štoras, vienu žodžiu – uždaryti visas angas, skyles, plyšius ir įskilimus, per kuriuos saulės šviesa paprastai įsiskverbia į namus, kenkdama toms pramonės šakoms, kurias savo tėvynei sukūrėme ir kuri dabar, jau vien iš dėkingumo, neturėtų mūsų apleisti tokioje nelygioje kovoje.
Nepalaikykite, ponai deputatai, ponai deputatai mūsų prašymo satyra ir neatmeskite jo, neišklausę bent jau argumentų, kuriais galime paremti jo pagrįstumą.
Visų pirma: jeigu jūs uždarysite, kiek tik įmanoma, visus priėjimus prie gamtinės šviesos, jei tokiu būdu sukursite dirbtinės šviesos poreikį, tai argi tai nebus paskatinimas visai Prancūzijos pramonei?
Jeigu bus sunaudojama daugiau riebalų, tai reikės daugiau jaučių ir avinų, o dėl to padaugės dirbtinių pievų, bus daugiau mėsos, vilnos, odų, ir ypač trąšų, šios žemės gerovės pamato.
Jeigu bus sunaudojama daugiau aliejaus, tai bus daugiau auginama aliejinių augalų, alyvmedžių, aliejinių ropių. Šiems labai vaisingiems ir žemę alinantiems augalams labai pravers tos trąšos, kurias žemei duos nauja gyvulių gausa.
Mūsų dykvietės bus paželdintos dervingais medžiais. Daugybė bičių spiečių rinks mūsų kalnuose brangųjį aromatą, kuris dabar beprasmiškai garuoja, kaip vysta ir gėlės, skleidžiančios šį aromatą. Žodžiu, toji priemonė, kurios mes prašome, žymiai pakels žemdirbystės šakas.
Tas pats įvyks su jūreivyste: tūkstančiai laivų bus išsiųsti banginių medžioklei ir greitai mūsuose susikurs laivynas, pajėgus palaikyti Prancūzijos garbę ir patenkinti patriotinius jausmus žemiau pasirašiusiųjų prašytojų, žvakdarių ir kt.
O ką galima pasakyti apie Paryžietiškas prekes? Įsivaizduokite visus tuos paauksuotus daiktus, bronzą ir krištolą, kurie žvakidžių, lempų, liustrų, kandeliabrų pavidalu užpildys pažiba didžiules krautuves, nepalyginamas su dabartinėmis krautuvėlėmis.
Neliks nei vieno vargšo angliakasio kalnų viršūnėse, nė vieno nusiminusio žemkasio niūrių galerijų glūdumoje, kurio atlyginimas ir gerovė nepakiltų.
Pagalvokite apie tai ponai, ir jūs įsitikinsite, kad nėra nė vieno prancūzo, pradedant turtingų rūdymų akcininku ir baigiant pačiu kukliausiu degtukų pardavėju, kurio padėtis nepagerėtų įvykdžius mūsų prašymą.
Mes numatėme, ponai, jūsų prieštaravimus; bet visi jie bus pasisemti iš pasenusių prekybos laisvės skelbėjų knygų. Mes lažinamės, kad kiekvienas jūsų žodis, pasakytas prieš mus, gali būti tuojau pat atsuktas prieš jus pačius ir prieš visos jūsų politikos pagrindus.
Jūs mums pasakysite, kad nuo tokios globos laimime mes, o ne Prancūzija, kadangi, vartotojas turės mokėti šios globos išlaidas.
Mes jums pasakysime:
Jūs nebeturite teisės apeliuoti į vartotojo interesus. Kai jis susikirsdavo su gamintoju, jūs visada jį paaukodavote. Jūs tai darėte skatindami užimtumą ir didindami darbo apimtį. Tais pačiais motyvais jūs privalote vadovautis ir dabar.
Jūs patys nuspėjote mūsų atkirtį. Jums buvo sakom: vartotojui naudingas geležies, akmens anglies, sėmenų, kviečių, audinių laisvas įvežimas. Taip – atsakydavote jūs, bet gamintojui naudingas jų įvežimo draudimas. Taigi, nors vartotojams naudingas gamtinės šviesos įsileidimas, gamintojams naudingas jos uždraudimas.
Jūs sakote, kad gamintojas ir vartotojas sudaro vieną visumą. Jeigu fabrikantas laimi iš globos, tai iš jo laimėjimo pelnysis ir žemdirbys. O žemdirbystės klestėjimas sukurs didelę rinką fabrikams. Taigi, jeigu jūs suteiksite mums dienos šviesos monopoliją, tai mes pirksime daugiau riebalų, anglies, aliejaus, dervos, vaško, spirito, geležies, bronzos, krištolo, duodami pelno mūsų pramonei. O tada mes ir visa daugybė mūsų tiekėjų, praturtėję, pradėsime daugiau vartoti ir paskleisime gerovę po visas tautos ūkio šakas.
Gal jūs pasisakysite, kad saulės šviesa yra dovana gėrybė ir kad atsisakyti tokių dovanų reikštų gerovės priemonių skatinimo dingstimi atsisakyti pačios gerovės?
Saugokitės: jūs paskelbtumėte nuosprendį jūsų pačių politikai. Iki šiol jūs visada drausdavote užsienio gaminius dėl to, kad panėšėja į neatlyginamą dovaną ir darėte tai tuo atkakliau, kuo panašesni jie į ją darėsi. Kitų monopolistų reikalavimų tenkinimui jūs turėjote tik pusę priežasties: mūsų prašymo patenkinimui jūs turite visą priežastį, ir atstumti mūsų prašymą, remiantis būtent tuo, kad jis pagrįstesnis už kitus, būtų tas pats, kas spręsti lygtį „+x+=-„; kitaip sakant, krauti ant nesąmonės dar vieną nesąmonę.
Darbas ir gamta skirtingai talkina gamybai, priklausomai nuo šalies padėties ir klimato. Gamtos talkininkavimas visada neatlyginamas; darbo talkininkavimas reikalauja atlyginimo už sukurtą vertę.
Jeigu apelsinas iš Lisabonos parduodamas perpus pigiau už paryžietiškąjį, tai todėl, kad gamtinė ir, vadinasi, nemokama šiluma sukuria pirmame tą, ką antrajam teikiama dirbtinė ir, vadinasi, mokama šiluma.
Taigi, kai apelsinas atvežamas mums iš Portugalijos, tai galima sakyti, jog mes jį gaunam pusiau veltui – pusiau už darbą; kitaip sakant, pusvelčiui, lyginant su paryžietiškuoju.
Bet jūs remiatės būtent šiuo pusveltiškumu (atleiskite už išsireiškimą), grįsdami portugališkųjų apelsinų įvežimo draudimą. Jūs klausiate: kaip tautos darbas gali atlaikyti varžybas su svetimtaučių darbu, jeigu pirmasis turi atlikti jį visą, o pastarajam pakanka ir pusės, kadangi kitą darbo pusę padaro saulė? Bet jeigu pusvelčiui gavimas verčia jus drausti konkurenciją, tai kokiu būdu gavimas visiškai veltui gali pagrįsti konkurencijos įsileidimą? Arba jūs esate nenuoseklūs, arba jūs turite atmesti pusvelčiui gavimą kaip tautos užimtumui žalingą dalyką, dvigubai ryžtingiau atmesdami veltui gavimą.
Dar kartą: kai produktas – akmens anglis, geležis, kviečiai ar audiniai – įvežamas iš svetur, ir mes galime jo įsigyti mažesnėmis darbo sąnaudomis nei jų reikėtų patiems jį gaminant, tai visas šis skirtumas bus mums neatlyginama dovana. Ši dovana bus tuo didesnė, kuo didesnis šis skirtumas. Ją sudaro ketvirtis, pusė, trys ketvirčiai gaminio vertės, jeigu svetimšaliai prašo iš mūsų tik tris ketvirčius, pusę, ketvirtį kainos. Ją sudaro visa vertė, jeigu dovanotojas – kaip šviesą teikianti saulė – neprašo jokio atlyginimo. Klausimas, kurį mes jums keliame visiškai rimtai, yra štai šis: ar jūs siekiate Prancūzijai nieko nekainuojančio vartojimo naudos, ar išlaidžios gamybos tariamų privalumų? Apsispręskite, bet būkite logiški; nes kol jūs neįsileidžiate, kaip tai darėte iki šiol, svetimšalių akmens anglies, geležies, kviečių, audinių, jų kainai artėjant prie nulio, tol bus akis badantis nenuoseklumas įsileisti saulės šviesą, kurios kaina ištisą dieną lygi nuliui!
2001-02-01
„Laisvoji rinka“ 2001 Nr. 1
Perspausdinta iš Frederic Bastiat „Ekonominiai ir politiniai esė“, Institutas Libertas, 1992. Vertė Algirdas Degutis
