Suprasdami, jog tavo laikas yra be galo vertingas, nesiūlome mintinai mokytis sudėtingų terminų ar įmantrių formulių. Gal ir nepatikėsi, bet siekiant suprasti ekonomikos esmę tai net nėra būtina! Svarbiausia yra perprasti pagrindinius principus bei dėsningumus, kurie padės tau susiorientuoti tokiame įvairiame šiandieniame pasaulyje.
Neapkarpome tavo mąstymo pagal vieną „teisingą“ modelį. Vertiname išskirtinumą bei originalumą! Kviečiame laisvai mąstyti.
Ši paskaita skirta ekonomikos, su kuria tu susiduri kiekviename žingsnyje stebėjimui ir įvertinimui. Siūlome stabtelėti ir į savo įprastą dieną pažiūrėti kiek akyliau – pamatyti ne tik tai, kas akivaizdu, bet ir tai, ko įprastai nesimato. Kokią įtaką kiekvienas Tavo veiksmas daro šiandieninei bei ateities ekonominei situacijai?
Tai, kas matoma: tu informuoji gamintoją apie jo produkto reikalingumą
Spėju, kad pirmas dalykas, su kuriuo susiduri kiekvieną rytą yra žadintuvas! Na bent jau mokslo metais tai tikrai. Tikriausiai šiandien daugelis naudojasi mobiliojo telefono žadintuvo funkcija, tačiau yra ir tokių, kuriuos žadina laikrodis-žadintuvas, televizoriaus ar muzikinio centro žadintuvo funkcijos, gal net katinas, papūga ar kaimyno rytinė mankšta už sienos. Tiesiog, kiekvienas pasirenka, kaip jam pradėti rytą. Apie kokius ekonomikos procesus gali informuoti toks įprastas kasdienis pasirinkimas?
Pradėkime nuo to, kas yra akivaizdžiai matoma. Tarkim, iš ryto tave žadina mobilusis telefonas. Akivaizdu, kad jį pirkdamas tu informavai mobiliųjų telefonų pramonę, apie jos gaminamų produktą reikalingumą. Sumokėdamas pinigus, gamintojui nusiuntei signalą apie savo norus. Tokiu būdu tavo laisvas pasirinkimas prisidėjo prie mobiliųjų telefonų gamybos augimo bei darbo vietų mobiliųjų telefonų pramonėje kūrimo. Sutik, jog tokią priežasties-pasekmės grandinę yra nesunku įžvelgti. Tą akivaizdžiai matai, pažvelgęs į mobiliųjų telefonų gausą parduotuvių lentynose, supranti iš nuolat tobulinamų jų technologinių funkcijų. Gal ir nesusimąstai, tačiau visame šiame procese yra ir tavo indėlis.
Nematoma pusė: tu informuoji gamintoją, kad tau jo produkto nereikia
Gerokai sunkiau pamatyti tai, kas neįvyko. Savo „rytiniu priešu“ pasirinkdamas telefoną tu nusiuntei žinutę ne tik telefonų gamintojams – kad jų produktas tau yra reikalingas, tačiau informavai ir laikrodžių-žadintuvų gamintojus, kad jų siūlomos prekės tau nereikia. Gavę daugiau tokių signalų, jie buvo priversti mažinti gamybos apimtis ir darbo vietų skaičių.
Perkame mobiliuosius telefonus, tačiau nebeperkame laikrodžių-žadintuvų. Todėl nebėra prasmės jų ir gaminti, laikrodžių-žadintuvų gamintojams tenka persikvalifikuoti į paklausesnio produkto gamybą arba mažinti gamybos apimtis. Matome klestinčią mobiliųjų telefonų pramonę ir džiaugiamės prisidėję prie ekonominės situacijos gerinimo, tuo tarpu laikrodžių-žadintuvų gamintojų mažėja, nes mažėja jų gaminamų produktų poreikis. Būtų neprotinga jaudintis, kad laikrodžių-žadintuvų gamintojai „nyksta“, skaičiuoti jų nesukurtą vertę, gintis nuo mobiliųjų žadintuvų ar skatinti nebepelningą žadintuvų verslą. Juk tai reikštų, kad žmogui bus brukamas produktas, kurio jis jau nepasirinko, kurį jau pakeitė naujesni, patogesni ir visaip kaip kitaip vartotojo labiau pageidaujami produktai. Būtent dėl to, kad tu skiri pinigus vieniems dalykams, ir neskiri jų kitoms alternatyvoms, reiškia, kad tu renkiesi, o gamintojai turi kuo geriau nuspėti ir atliepti tavo norus.
Ir su tuo susiduri kiekviename žingsnyje – pusryčiaudamas informuoji sausų pusryčių pramonę ir kartu siunti signalą brokolių augintojams, bandelių kepėjams ir sūrio gamintojams, kad jų prekės tau nereikalingos. Į mokyklą važiuodamas dviračiu informuoji dviračių gamintojus apie jų prekės reikalingumą, tačiau tuo pačiu nusiunti ir neigiamą signalą taksi bei maršrutinių autobusų vairuotojams. Žinoma, tavo pasirinkimai skiriasi, juk kasdien nevalgai vien tik sausų pusryčių, be to yra ir žmonių, į darbus vykstančių taksi bei pusryčiams valgančių brokolius. Vis tik ilgalaikėje perspektyvoje per paklausą susiformuoja ir atitinkama pasiūla. Vieni gamintojai informuojami apie jų prekių reikalingumą, kitiems tenka pasukti galvas, kaip pasiūlyti rinkai naują, paklausą turintį produktą arba mažinti paklausą praradusio produkto gamybos apimtis, blogiausiu atveju tenka nutraukti gamybą. Taigi, gamintojai visuomet reaguoja į tavo poreikius. Kiekvieną kartą pirkdamas vieną ir nepirkdamas kito prisidedi prie ekonominės padėties formavimo. Taigi, už tai, kad atsiranda vis daugiau sveiko maisto parduotuvių ir populiarėja ekologiškos transporto priemonės yra atsakingas ne staiga prabudęs „verslininkų sąmoningumas“, bet patys vartotojai. Nes verslininkai tik siūlo, o sprendžia pirkėjai.
Matoma: vartojimas didina visuomenės gerovę
Veikiausiai jau supratai, kad vartodamas tam tikras prekes, nulemi, kad šios pramonės šakos gamybos apimtys didės. Jose išaugęs darbo vietų skaičius ar pakelti atlyginimai leis darbuotojams gautus pinigus išleisti savo reikmėms, taip prisidedant prie kitų pramonės šakų vystymosi.
Viskas atrodo taip:
Nusiperki naujus batus > batsiuvys gauna pinigų > už šiuos pinigus perka kumpį >mėsininkas gauna pinigų > už šiuospinigus eina į kirpyklą > kirpėjas gauna pinigų > už juos perka knygą > knygininkas gauna pinigų > nusiperka švarką > siuvėjas gauna pinigų ir t.t.
Pirkdamas prekes ar paslaugas tu sumoki kitiems, todėl jie taip pat gali tapti pirkėjais – sumokėti už jiems reikalingas prekes ir paslaugas, taip vis daugiau žmonių patenkina savo poreikius – leidžia pinigus, taip informuodami gamintojus ir mažindami nedarbą. Kuo daugiau žmonės nori tam tikrų prekių, tuo daugiau toje pramonės šakoje turi dirbti žmonių, kadangi reikia patenkinti atsiradusį poreikį. Šioje situacijoje laimi visi – vartotojas, kuris laisvai gali patenkinti savo poreikius ir gamintojai, kurie už šio poreikio patenkinimą gauna atlyginimą. Taigi, akivaizdu, kad laisvai rinkdamasis tu nulemi, kokią padėtis bus rinkoje.
Nematoma: taupymas didina visuomenės gerovę
Kiekvienoje situacijoje yra įprastai nematomų dalykų, ne išimtis ir čia. Tikriausiai jau supratai, kad vartodamas prisidedi prie visuomenės gerovės, kadangi Tavo laisvi pasirinkimai ir galimybė už juos atsiskaityti yra kažkieno atlyginimas, kurį gavę žmonės gali patenkinti savo norus, kuriuos tenkindami netiesiogiai sumoka atlyginimus kitiems ir t.t. Plika akimi nematoma yra tai, kad vartojimas yra ne pirmasis žingsnis, užsukantis rinkos mechanizmą. Juk, visų pirma, turime pinigų turėti, tam, kad galėtume juos išleisti. O juk sutiksi, kad tam, kad turėtume tokią sumą, už kurią galėtume kažką įsigyti, visų pirma, turime ją sutaupyti. Taupymas neišvengiamai pareikalauja ir laiko išteklių. Juk net atlyginimas mokamas ne iš karto atėjus į darbą, bet po mėnesio. Jei atlyginimą mokėtų kas valandą ir tu iškart tuos pinigus išleistum, spėju, kad niekuomet neįsigytum nieko tikrai vertingo. Tik atidėjęs vartojimą šiandien, gali sutaupyti ateičiai, nes vartojimo atidėjimas rinkoje yra atlyginamas: tarkim, jeigu turėjai pinigų ir galėjai kažką nusipirkti, bet užuot tai daręs juos sutaupei ir kažkam paskolinai, tau priklauso palūkanos. Pagalvok, kas naudingiau – šiandien nusipirkti šokoladą ar sutaupyti šiuos pinigus ir mėnesio pabaigoje įsigyti naują futbolo kamuolį? O gal pataupyti kelis mėnesius ir nusipirkti naują dviratį? O jei metus ir galiausiai įsigyti nešiojamą kompiuterį? Kaip matai, gebėjimas laukti ir taupyti turi savo privalumų. Tik atidėdamas šiandienos vartojimą tu siunti signalą gamintojams, kad šie turi laiko pasiruošti – pastatyti gamyklas, kurios gamins tavo norimus automobilius, prigaminti audimo ir siuvimo mašinų, kad prisiūtų rūbų, kuriuos tu pirksi ateityje. Būtent dėl to, kad tu taupai, rūbai siuvami ne adatomis, o siuvimo mašinomis, duobės kasamos ne kastuvais, o traktoriais ir t.t. Jei nebūtų taupymo, gyventume lyg koks Robinzonas Kruzas, kas dieną rankomis pagaudami po žuvį ir čia pat ją suvalgydami.
Todėl visuomenės gerovės didinimas prasideda ne nuo akivaizdžiai matomo vartojimo veiksmo, tačiau nuo dažniausiai per menkai vertinamo ir nematomo gerovės variklio – taupymo.
Nematoma: prievartinis vartojimas mažina visuomenės gerovę
Tam, jog įsitikintum, kad tik realiais norais ir finansine galimybe pagrįstas vartojimas neša naudą, panagrinėkime kraštutinę vartojimo formą, kuri veikiau primena naikinimą nei poreikių tenkinimą. Jei vartojimas didina visuomenės gerovę ar negalėtum, šios gerovės vardan, imti kuo daugiau vartoti arba bent jau sukurti sąlygas didesniam vartojimui? Čia pasitelkime, Frederiko Bastiato (prancūzų ekonomistas, politinis veikėjas ir publicistas), išdaužto lango pavyzdį. F. Bastiatas aprašė atvejį, kuomet miesto aikštėje vaikas išdaužia langą. Vaiko tėvas, sužinojęs, jog jam teks atlyginti žalą ir patirti neplanuotų išlaidų, žinoma, nusimena. Tuo tarpu miestiečiai ima jį guosti, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Tu išleisi pinigus, tačiau kartu paremsi ir stiklo pramonę. Pagalvok, sako jie, juk suteiksi darbo ne tik langų gamintojams, bet ir vairuotojui, kuris jį atgabens, darbuotojams, kurie langą įstatys. Tu jiems sumokėsi ir tokiu būdu padidinsi jų galimybes pirkti, galbūt jie gautus pinigus išleis tavo parduotuvėje. Taigi, vaikas, išdaužęs langą akivaizdžiai prisidėjo prie visuotinės ekonominės padėties gerinimo. Visiems dėl išdaužto lango bus tik geriau!
Ar tikrai taip? Deja, ne. Mat, išdaužtas langas padidino tik poreikį, tačiau nepadidino galimybės už jį atsiskaityti. Tai reiškia, kad vaiko tėvas naujam langui turėjo išleisti, tarkim, 1000 Eur, kuriuos planavo skirti, pavyzdžiui, naujam mobiliajam telefonui įsigyti. Taigi, mobiliojo telefono poreikis išliko, tačiau neliko pinigų šio noro patenkinimui. Išdaužtas langas buvo pagamintas, atvežtas ir įstatytas, langų gamintojai gavo darbo ir pinigų, tačiau mobiliojo telefono poreikis niekur nedingo, o jo gamintojai neteko 1000 Eur.
Įprastai panašiose situacijose aiškiai matomi tik du dalyviai. Vartotojas – šiuo atveju tėvas, turintis atlyginti patirtą žalą ir langų gamintojas, kurio pramonę išdaužtas langas paskatino. Tačiau yra ir trečiasis, dažniausiai nematomas veikėjas, šioje situacijoje tai – mobiliųjų telefonų gamintojas, kuris būtų uždirbęs pinigų jei langas nebūtų buvęs išdaužtas.
Taigi, akivaizdu, bet nematoma – realiu poreikiu nepagrįstas, priverstinis vartojimas atima lėšas iš tikrai visuomenei naudingų ir reikalingų pramonės sričių ir perduoda jas priverstinai atsiradusių poreikių tenkintojams. Tenkinant priverstinai atsiradusius poreikius visuomenės gerovė ne didėja, bet mažėja – pinigai neskiriami tikrai reikalingoms prekėms ir paslaugoms, todėl jų gamyba ir darbo vietų skaičius jose mažėja, o realūs poreikiai lieka nepatenkinti. Gerai supratęs „matoma–nematoma“ reiškinį, niekada nepatikėsi, kad karas arba žemės drebėjimas gali būti ekonominio augimo pagrindas. O juk yra taip manančių!
Ekonomikoje visuomet yra plika akimi nepastebimų, tačiau labai svarbių dalykų. Tikiuosi supratai, kad kartais verta stabtelėti ir į įprastai aiškią situaciją pažvelgti kiek kitu kampu.
Vaizdo įrašas, pristatantis išdaužto lango problemą: youtu.be/YvB0BoFkXEc
UŽDUOTIS: įsivaizduok, kad mieste priverstinai vykdoma pastatų renovacija.
Matoma šios situacijos nauda:
- visas miestas nuo šiol taps tvarkingesnis: visi namai bus vienodesni;
- žmonės išleis mažiau pinigų šildymui;
- augs statybos pramonė;
- bus sukurtos darbo vietos statybininkams ir kitiems su statybomis susijusiems verslams;
- užsidirbs renovacijos organizatoriai;
- bus sumokėta daugiau mokesčių į valstybės biudžetą;
- renovacija padidins visų miestiečių gerovę.
Bet, kaip jau supratai iš šios paskaitos teksto – kiekvienoje situacijoje yra ir kita, nematoma, tačiau labai svarbi ekonomikos pusė. Atskleisk nematomą priverstinės pastatų renovacijos pusę. Kokia ji?
Pasitikrink! Atsakymų gairės: goo.gl/NaNbvt
