„Prie rusų buvo geriau, visko turėjom, dėl nieko sukt galvos nereikėjo.“
Tikriausiai yra tekę išgirsti panašius žodžius iš savo tėvų, senelių, pažįstamų ar nepažįstamų žmonių lūpų.
Tuo žmonės nori pasakyti, kad sovietmečiu gyvenimas Lietuvoje buvo geresnis, visi buvo lygūs ir vienodi, valdžia pasakydavo kiek kokių dešrų gaminti ir kiek jos turi kainuoti, visi turėjo darbus, baigusiems universitetą studentams iškart skirdavo pareigas, jaunos šeimos gaudavo nemokamus butus, privaloma kariuomenė iš visų berniukų padarydavo vyrus, gatvėse nebuvo kamščių, o televizijoje reklamos. Rojus?
Kokią įtaką ekonominės santvarkos daro kasdieniam žmonių gyvenimui? Ar tikrai sovietmečiu lietuviai gyveno geriau? Kokia ekonominė situacija buvo tuomet? Kuo sovietinė ekonomikos situacija skiriasi nuo dabartinės? Ir kokioje ekonominėje santvarkoje žmonės gyventų geriausiai ir teisingiausiai?
Visi vienodi ar skirtingi?
Žmonės nėra atskirti vienas nuo kito. Jie gyvena visuomenėse, bendruomenėse ir šeimose, dalinasi darbais, perka vieni kitų prekes ir paslaugas, važinėja tomis pačiomis gatvėmis, troleibusais ir traukiniais, mokosi, sportuoja ir augina gėles. Sutiksi, jog dėl gyvenimo kartu žmonėms reikia susitarti: Mykolas yra karate treneris, o Austėja kepa duoną, už duoną Mykolas Austėjai sumoka 2 Eur, troleibuse Mykolas Austėjai užleidžia vietą, Austėja lanko Mykolo karate pamokas, už kurias jam moka po 10 Eur, Mykolas augina gėles savo sode, nors jo kaimynės Austėjos kiemas žymiai labiau saulėtas. Kaip žmonės gyvens kartu gali susitarti jie patys arba patikėti jų santykių reguliavimą – kitiems žmones pvz. valdžios atstovams. Valdžios atstovai gali nutarti, kad karate trenerio Mykolo fizinė parengtis puiki, todėl geriau bus jei jis gins šalį, tarnaudamas kariuomenėje nei mokins vaikus karate. Valdžia gali sumanyti, kad duona yra vienas pagrindinių produktų, todėl turėtų kainuoti ne 2 Eur, o 1 Eur. O saulėtas Austėjos sklypas puikiai tiktų įrengti viešąjį miesto parką. Ir neužleidus troleibuse vietos moteriai bauda būtų – 100 Eur.
Nuo to, kurį variantą visuomenė pasirenka ir priklauso santvarka, kurioje jie gyvena. Paprastai tariant, jei žmonėms pavyksta susitarti patiems – vyrauja kapitalistinė sistema, jei kuo daugiau sprendimų patikima valdžiai – socializmas.
Sovietmečiu vyravo socialistinė visuomenės santvarka, kurios taisykles kūrė ir reguliavo – valdžia. Vienas pagrindinių socializmo siekių – turtinė lygybė. Tai reiškia, kad visi žmonės turi turėti tiek pat pinigų, gyventi tokiuose pačiuose namuose, taip pat atostogauti ir valgyti panašų maistą. Ar teisinga, kad gydytojas, kuris 10 metų studijavo universitete ir kasdien dirba nuo 6 val. ryto iki 9 val. vakaro – mėnesio pabaigoje gauna panašų atlyginimą kaip ir bedarbis, kuris visą dieną skaito knygas ir vaikšto po parkus? Ar nepatogiau tuomet ir gydytojui tapti bedarbiu ir visą laiką skirti tik savo reikmėms? Dar paprastesnė situacija – Samanta visą savaitgalį intensyviai mokosi, praleidžia klasės vakarėlį ir nevažiuoja su tėvais prie jūros – pirmadienį puikiai parašo kontrolinį ir gauna 10. Bet mokytojas liepia pažymiu pasidalinti su kitais klasiokais, kurie visą savaitgalį kartu linksminosi. Tuomet visiems klasiokams lieka lygiai po 0,5 balus, Samantai taip pat. Ar lygybės siekis tikrai teisingas? Ne! Kodėl?
Žmonės nėra vienodi. Skiriasi jų sugebėjimai, jie siekia skirtingų tikslų ir turi skirtingus pomėgius. Vieni žmonės serga, o kiti yra sveikutėliai. Vieni gabūs matematikai, kitiems geriau sekasi sportas. Vieni nešioja full cap‘us, kiti pina į plaukus gėles. Vieni yra aktyvūs ir nenustygstantys vietoje, kiti ramūs ir lėti. Vieni graužia knygas, kiti lošia kompiuterinius žaidimus. Vieni keliasi anksti ryte, kitiems sunku iš lovos ir po pietų išlipti. Visi žmonės skirtingi! Ir tai akivaizdu.
Žmonės yra laimingi, kai gali užsiimti tuo kuo nori užsiimti, kas jiems geriausiai sekasi ir už tai gauti atitinkamą įvertinimą – pažymį mokykloje, piniginį atlyginimą darbe ar auksinę taurę riedlenčių čempionate. Pagal socialistinės santvarkos metodus – pažymys, atlyginimas ar auksinė taurė būtų padalinti visiems po lygiai. O štai kapitalizme kiekvienas gauna ko nusipelnęs ir dalintis gali nebent pats to nori. Nieko nenusipelnę ir neprisidėję – socializme turėtų gauti tiek pat kiek ir pagrindiniai herojai, o štai kapitalizme – nieko nenuveikei, nieko ir negauni.
Sovietmečio ekonominės santvarkos bruožai: turtinės lygybės siekis, visuotinis užimtumas, planinė gamyba.
Visi privalo turėti darbus?
Visi sutiks, kad dirbti yra naudinga. Naudinga ne tik pačiam dirbančiajam, kuris už savo darbą gauna atlyginimą, bet naudinga ir visiems kitiems, kurie jo darbo vaisiais naudojasi – perka jo sukurtus madingus drabužius ar valgo jo ruoštus makaronus.
Sovietmečiu buvo manoma, kad darbus privalu turėti visiems ir valdžia tuo rūpindavosi – visiems buvo nurodyta kur, ką ir kada jie turi dirbti, nesvarbu nori to žmogus ar ne: baigei mediciną – važiuok į Gelgaudiškį dirbti šeimos gydytoju, įgijai staliaus profesiją – puiku, kasdien turi pagaminti po 10 mokyklinių stalų. Nesvarbu, kad medicinos mokeisi vien tam, kad galėtum profesionaliai slaugyti savo sergančią mamą, o staliaus pamokas lankei, nes po jų likdavo daugiausiai laiko tavo mėgstamam užsiėmimui – eilėraščių rašymui.
Kapitalistinėje santvarkoje valdžia nesukurs darbo vietos kiekvienam, tačiau kiekvienas bus laisvas pasirinkti ką, kur ir kiek dirbti.
Štai valdžios siekį kurti darbo vietas puikiai iliustruoja vienas linksmas pavyzdys. Ekonomistas keliauja po Šiaurės Korėją, kur jam išdidžiai rodomi darbininkai, kastuvais verčiantys žemę kanalui. „Kodėl nenaudojate ekskavatorių?“, klausia ekonomistas. „Mes kuriame darbo vietas!“ , atsako jam gidas. „Hmmm. Aš galvojau, kad jūsų tikslas yra iškasti kanalą. Jei jūsų tikslas yra kurti darbo vietas, tai atimkite iš darbininkų kastuvus ir liepkite kasti arbatiniais šaukšteliais“, atsako ekonomistas.
Šis absurdiškas pavyzdys puikiai demonstruoja esminę ekonominę tiesą. Norint sukurti produktą, reikalingi darbuotojai. Tačiau esminis tikslas, dėl ko darbuotojai dirba, yra produktas – prekė ar paslauga. Tiek verslininkai, tiek darbuotojai dirba tam, kad patenkintų vartotojų poreikius. Jei prekė ar paslauga yra niekam nereikalinga, tai ir nebus kas ją perka. Jei nebus perkančių, tai nebus ir už ką mokėti atlyginimus ar pirkti žaliavų. Kaip bežiūrėsi, tikslas yra produktas, o ne darbo vietos.
Žmonės žino ko norės po penkerių metų?
Kitas sovietmečiui ir socialistinei sistemai būdingas bruožas – planinė gamyba. Valdžia planavo kiek, kokių produktų gaminti ir kiek jie turi kainuoti. Gamybos planai buvo rengiami penkiems metams į priekį.
Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, pabandyk sau atsakyti į klausimą – ko gimtadieniui norėsi po penkerių metų? Trylikametis paskaičiuoja, kad po penkių metų jis sulauks pilnametystės ir geriausia dovana būtų – automobilis. Koks? Tai gal Volkswagen Golf Mk7 jis jam šiandien patinka labiausiai. Tačiau po penkių metų tai bus tas pats kas šiandien gauti Volkswagen Golf Mk1. Be to po penkerių metų gali sugalvoti vykti studijuoti į užsienį, kur automobilio tau nereikės arba visai nenorėsi vairuoti, daug geresnė dovana tau būtų – kompiuteris, o gal po penkerių metų žmonės išvis nevažinės automobiliais.
Viskas keičiasi – keičiasi žmonės, keičiasi prekės ir paslaugos, kasdien išrandami nauji dalykai. O planinė ekonomika siekia priversti tave ir po dešimties metų norėti antro golfo.
Tikras anekdotas apie planinę gamybą. Sovietmetis. Žmogus sutaupė reikiamą sumą ir atėjo pirkti automobilio. Padėjo pinigus ant prekystalio, Pardavėjas sako – puiku, sugrįžk po 10 metų atsiimti savo automobilio. Žmogus klausia – ryte ar po pietų? Pardavėjas – koks skirtumas, juk po 10 m. Žmogus atsako – santechnikas ateina ryte.
Sovietmečiu prekių ir paslaugų ne tik, kad buvo sunku gauti, jų dar ir laukti reikėdavo labai ilgai.
Todėl nieko keisto, kad sistema, kur siekiama žmones suvienodinti, priversti dirbti ir planuojama ką kiekvienas valgys po penkerių metų – buvo pasmerkta žlugti. Jos siekiai ir idealai yra nesuderinami su žmogaus prigimtimi ir kintančiu pasauliu. O tai, kad daugelis į sovietinius laikus žvelgia su nostalgija veikiausiai susiję ne su tuo metu buvusia ekonomine situacija, bet veikiau su prisiminimais apie jaunystę. Išgirdę žodžius „prie rusų buvo geriau“, paklauskite – ar prisimena kokiose eilėse reikėjo stovėti, norint nusipirktum patalynės komplektą, ar prisimena kaip atrodė parduotuvės lentynos su dvejomis rūšimis duonos ir neskrostos žuvys?
- Žmonės, gyvendami visuomenėje tariasi dėl taisyklių patys arba patiki spręsti valdžios atstovams.
- Kapitalizmas – dėl daugumos tarpusavio bendradarbiavimo taisyklių susitaria patys žmonės
- Socializmas – daugumą tarpusavio bendradarbiavimo taisyklių apsprendžia valdžia.
- Socializmas žlugo, nes jo idealai nesuderinami su žmogaus prigimtimi ir kintančiu pasauliu.
Žiūrėk vaizdo įrašą: https://goo.gl/XKYP9v
UŽDUOTIS: remdamasis tekstu ir video, atsakyk į klausimus:
- Kokią ekonominė santvarka vaizduojama?
- Kokie bruožai jai būdingi?
- Kodėl išties žmonės neperka „vakavimo mašinėlių“?
- Kodėl žlugo Sovietų Sąjungos ekonomika?
Pasitikrink! Atsakymų gairės: goo.gl/ofuQMA
