Ar žinai bent vieną žmogų, kuris nenorėtų turėti daugiau pinigų? Ar negirdi aplinkinių kalbant, kaip gerai jie gyventų, jei pinigų būtų bent šiek tiek daugiau. O dabar įsivaizduok, kad gali išpildyti šį norą. Pamoti stebuklinga lazdele ir padaryti taip, kad pinigų kiekis padvigubėtų! Ir ne tik Tavo kišenėje, bet ir visų kitų piniginėse, bankų sąskaitose, kojinėse, slapčiausiuose seifuose ir parduotuvių kasose!
Šioje paskaitoje išsiaiškinsime, kas atsitiktų jei toks stebuklas iš tiesų įvyktų ir pinigų staiga atsirastų dvigubai daugiau. Ar, turėdami jų dukart daugiau, visi taptų dukart turtingesni? Ar žmonės tikrai nori pinigų?
Iš tiesų žmonės nori gėrybių, kurias galima įsigyti už pinigus
Kaip ir tarėmės pradėkime nuo klausimo – ar sakydami, kad nori turėti daugiau pinigų, žmonės iš tiesų jų nori? Ar yra geidžiančių turėti krūvas banknotų ir monetų? Išties pasaulyje yra labai nedaug žmonių, kuriems patys banknotai ar monetos suteikia laimę. Dauguma žmonių nori pinigų ne tam, kad juos tiesiog turėtų, o tam, kad už tuos pinigus galėtų įsigyti daiktų ir paslaugų, kurių nori. Lygiai taip pat, kai kas nors sako, kad, pavyzdžiui, jam trūksta pinigų šiam vakarui, jis turi galvoje, kad jis šį vakarą neturi kaip įsigyti prekių ar paslaugų. O ne tai, kad šįvakar jis norėtų sėdėti namie ir žiūrėti į kalną monetų ir krūvą popierėlių.
Ekonomikai pinigų klausimas svarbus tiek, kiek jis susiję su žmogaus veikla, jo norais ir bendradarbiavimu tarp žmonių. Ekonomika pinigų klausimu rūpinasi ne tam, kad išsiaiškintų, kaip jų padauginti ir visus padaryti laimingesniais, bet tam, kad paaiškintų ypatingą pinigų atliekamą funkciją mainų procese. Todėl, klystama, teigiant, kad pinigai ir materialūs daiktai yra pagrindinis ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Juk, kaip jau supratai, pinigai tėra priemonė – tarpininkas, padedantis greičiau, patogiau ir efektyviau patenkinti poreikius. O ekonomistai ir ekonomikos mokslas siekia paaiškinti visą mus supantį pasaulį. Ir nors kartais juos kaltina tuo, kad šie vertina tik pinigus ir materialius daiktus, toks kaltinimas yra nepagrįstas. Iš tikro ekonomistai vertina ne pinigus, bet pinigų duodamą naudą – kaip ir patys žmonės.
Netiesa ir tai, kad žmonių norai apsiriboja materialiais daiktais. Juk naujus batus perkame ne tam, kad tiesiog juos turėtume, o tam, kad jie suteiktų naudą, kad ir kokia ji bebūtų. Galbūt vieni, tiesiog, pirkdami batus jaučia malonumą, kiti nori žiemą nešalti kojų, treti batus padovanoja ir džiaugiasi kito džiaugsmu juos gavus. Lygiai taip pat ir su paslaugomis – bilietą į spektaklį perki, nes jis teikia dvasinį pasitenkinimą, galbūt padeda pailsėti po sunkios dienos arba suteikia malonią galimybę pasigirti prieš draugus, kaip turiningai leidi laisvalaikį.
Kaip matome, pinigai, daiktai ar paslaugos – visus juos vienija vienas ir tas pats bruožas – jie mums suteikia naudą, o pinigai palengvina mainų procesą, būtent todėl mes jų ir norime. Tikrasis turtas yra ne pinigai, bet jų teikiama nauda, pirkdami paveikslą gauname estetinį pasitenkinimą, įsigydami buteliuką vandens – galimybę numalšinti troškulį ir t. t. Todėl neteisinga sakyti, kad žmonės iš prigimties yra „materialistai“, t. y. trokštantys daiktų ar pinigų. Žmonės yra siekiantys naudos. Kiekvienu veiksmu, kurį mes atliekame, siekiame pagerinti savo padėtį lyginant su buvusia (plačiau apie tai skaityk temoje „Atsisakyti milijono – ekonomiškai naudinga?“).
Dvigubai daugiau pinigų – dvigubai daugiau galimybių?
Išsiaiškinus tai, kad žmonės iš tiesų geidžia turėti ne pinigus, bet jų teikiamą naudą ir galimybes, pereikime prie klausimo – ar pinigų kiekiui padvigubėjus padvigubėtų ir jų teikiama nauda? Ar galėtume sau leisti dvigubai daugiau? Ar tai reikštų, kad nuo šiol kavinėje galėsime valgyti ne tik pietus, bet ir vakarienę? O susiruošę pirkti dviratį, iškart pasirūpinsime ir vienu draugui, idant būtų linksmiau?
Deja, ne. Kadangi stebuklingai padvigubėjus pinigų kiekiui nepadvigubėtų pagaminamų daiktų kiekis. Atvirkščiai – pinigų kiekio padidėjimas sumažina piniginio vieneto vertę. Pinigų kiekio padidėjimas būtinai didina ir kainas. Kaip žinai, prekių kainos dar gali kisti dėl paklausos ir pasiūlos pokyčių – toks kilimas yra nulemtas žmonių pasirinkimų ir yra sveikas reiškinys, būtent jis leidžia pasiųsti rinkai signalus.
Svarbu prisiminti, kad banknoto vertė nėra užfiksuota jo nominale, ji yra kintanti ir priklausanti nuo pasiūlos – paklausos santykio. Dešimt eurų šiandien ir dešimt eurų po dešimt metų nėra tos pačios vertės t. y. pinigų perkamoji galia kinta. Tarkim, 2000 metais litras benzino vidutiniškai kainavo 0,73 euro, 2011 metais jis kainavo jau apie 1,45 eurus, tai yra dvigubai daugiau. Vadinasi, jei 2000 metais už 100 eurų galėjome įsigyti 137 litrus degalų, tai 2011 tegalime 69 litrus. Tačiau atitinkamai, vidutinis atlyginimas 2000 metais siekė 308 eurus, tuo tarpu 2011 metais – 605 eurus. Taigi, atlyginimas kaip ir degalų kaina padvigubėjo. Todėl procentaliai išlaidos benzinui tiek 2000, tiek 2011 metais sudarė panašią vidutinio atlyginimo dalį. Šis pavyzdys įrodo, kad pinigų vertė nėra užfiksuojama jo nominale, ji priklauso nuo pinigų pasiūlos ir paklausos santykių.
Kaip matai, augant žmonių atlyginimams gali augti ir kainos. Kadangi žmonės nori ir turi finansinę galimybę mokėti daugiau pinigų. Toks atvejis, kuomet kainų kilimą lemia pasiūlos ir paklausos santykio pokyčiai, laikytinas natūraliu ir sveiku reiškiniu ekonomikoje.
Taigi, dvigubai daugiau pinigų visiems nereiškia dvigubai daugiau galimybių visiems. Jei staiga pinigų visų piniginėse atsirastų dvigubai daugiau – į tai reaguojant padvigubėtų ir kainos, taigi už dvigubai daugiau pinigų galėtume įsigyti tą patį gėrybių kiekį, todėl galimybių liktų lygiai tiek pat.
Pinigų pagausėjimo įtaka ekonomikai
Kalbant apie pinigus, esminis dalykas, kurį reikia suprasti yra – iš kur pinigai gaunami. Realiame pasaulyje, kuriame stebuklingų burtų lazdelių nėra, pinigai iš dangaus nenukrenta, juos reikia užsidirbti. Tai reiškia, kad savo darbo paslaugą, kad ir kokia ji bebūtų: knygų rašymas, automobilių remontavimas, renginių organizavimas ar vadovavimas įmonei, keičiame į pinigus. Pinigai yra uždirbami jei tavo siūlomą darbo paslaugą kas nors perka.
Šiuo metu gyvename popierinių pinigų eroje, tačiau reikia nepamiršti, jog iš pradžių popierinių pinigų nebuvo. Kuomet žmonės suprato, jog dalintis savo darbo vaisiais yra žymiai efektyviau nei viskuo pasirūpinti pačiam – jie ėmė mainytis daiktais. Tačiau tai yra nepatogu, kadangi reikia turėti kitam reikiamą produktą, o jis turi turėti to, ko reikia tau. Toks atitikimas yra sunkiai tikėtinas. Taip besimainydami žmonės pastebėjo, kad kai kurias prekes galima lengviau išmainyti, visi jų nori. Taip mainuose atsirado prekė – tarpininkas. Tai – prekiniai pinigai. Jais buvo arbata, druska, prieskoniai, kriauklelės, cigaretės, net akmenukai, konkuravo jie tarpusavy, o prekinių pinigų evoliucija baigėsi aukso ir sidabro pinigais. Tačiau įsivaizduok, kaip nepatogu nešiotis kapšą aukso – visi matys, kad ne pūkus neši, ims ir užpuls. Todėl kaip pinigų pakaitalus žmonės ėmė naudoti pakvitavimus, banknotus, kurie liudijo, jog kažkur saugiau guli atitinkamas kiekis aukso arba sidabro. Ilgainiui popierinių pinigų sąsajos su auksu ir sidabru buvo atsisakyta, pinigų leidyba nacionalizuota. Popierinius pinigus dabar spausdina centriniai bankai.
Ar negalėtų tuomet jie pinigų prispausdinti tiek, kad visiem pakaktų, visi jaustųsi laimingi ir net nereikėtų dirbti? Natūralu, kad kai žmogus gauna daugiau pinigų, jis visada džiaugiasi. Tačiau, kai pinigų kiekį centrinis bankas padaugina tiesiog daugiau jų prispausdindamas, tai sukelia verslo ciklus ir krizes. Pinigų kiekio augimas suklaidina visus be išimties, štai kodėl krizės nuvilnija per įmones, šalis, ir net žemynus.
Su dirbtiniu pinigų dauginimu yra labai susijęs ir kitas ekonomikos reiškinys – infliacija. Infliacija yra pinigų spausdinimo sukeltas piniginio vieneto nuvertėjimas. Dirbtinai daugėjant pinigų, keičiasi prekių kainos – jos kyla. Tai yra pinigų masės pasikeitimo pasekmė. Ir nors įprastuose vadovėliuose tu perskaitysi, kad infliacija – tai vartojimo kainų kilimas – tai yra tik infliacijos pasekmė.
Prisiminkime Vokietijos atvejį 1923 m., kuomet po Pirmojo Pasaulinio karo Vokietijos valdžia, turėjusi išmokėti milžiniškas skolas, ėmė pinigus tiesiog spausdinti. Nutiko taip, kad 1922 m. duonos kepalas kainavęs 130 markių po metų kainavo jau apie 300 milijardų markių. Piniginio vieneto galia ėmė taip smarkiai kristi, kad restorane užsisakęs maisto viena kaina, už jį sumokėti turėdavai jau kitą sumą.
Pakartosiu, kad krizės priežastis visada yra nepadengtų pinigų dauginimas, kai juos spausdina centriniai bankai, o po to per dalinių rezervų sistemą padaugina komerciniai. Vyksta štai toks procesas: kai padaugėja pinigų, sumažėja palūkanų normos. Verslas gali daugiau pasiskolinti, nes dauguma projektų ima atrodyti atsiperkantys, nes pigesni kreditai. Tuomet ir pradeda ryškėti infliacija.
Gautus kreditus verslai panaudoja gamybai plėsti. Jie investuoja į gamybos priemonių gamybą, nes sumažėjusios palūkanos normaliomis sąlygomis reikštų, kad vartotojai sutaupė lėšų ateities vartojimui (dėmesio, bet šioje istorijoje pinigai tik atspausdinti, bet nesutaupyti!). Pradeda kilti kainos, tačiau jos kyla ne iš karto visos, bet skirtingomis proporcijomis. Pirmieji naujų pinigų gavėjai laimi, nes pinigų jau jie turi daugiau, o kainos dar nepakilusios.
Pradedami verslo projektai, statybos, vykdomi vis brangstančių žaliavų fone. Ir tuomet infliacija įsisuka visu savo smarkumu, keliami darbo užmokesčiai, brangsta vartojimo prekės. Infliacija pradeda gąsdinti žmones, centriniai bankai, norėdami ją suvaldyti, prisuka pinigų kranelius.
Kai kurie projektai jau užbaigti, tačiau kreditus reikia grąžinti. Bankai, neturėdami galimybės gauti pinigų iš centrinių bankų mažina kreditavimą. Krenta paklausa, įmonės nesugeba realizuoti sukurtų vartojimo prekių, arba net nespėja pradėti jų kurti, nes dar neužbaigtos statyti naujos gamyklos. Sumažėja užsakymų, stoja prekyba. Logistikos įmonės bene pirmosios signalizuoja, kad nebėra pirkėjų. Krenta akcijos.
Išaiškėja liūdna tiesa, kad vartotojai net nebuvo pasiruošę tiek pakelti vartojimą, kad išpirktų naujus butus, baldus ir skalbimo mašinas. Jie netaupė, visas palūkanų mažėjimas tebuvo į rinką išmestų popierinių pinigų sukeltas miražas.
Viskas baigiasi tuo, kad dalis gėrybių (ir žmonių darbo, laiko) lieka įšaldyti neužbaigtuose projektuose.
Krizė baigiasi tuo greičiau, kuo labiau leidžiama rinkoms koreguotis. Bet jei pavyzdžiui, neleidžiama kristi darbo užmokesčiui, krizė bus ilga ir nuožmi. O jei įjungiami stimuliavimo planai, vadinasi – lauk naujos krizės bangos.
Taigi, nepagrįstas pinigų spausdinimas sukelia ekonominę krizę, kuri paliečia kiekvieną šalies gyventoją. Tokiu atveju, pinigų kiekio padvigubėjimas tik iš pirmo žvilgsnio primena visų laukiamą stebuklą, tačiau ilgainiui išaiškėja jo žala, kurią tenka sunkiai ir ilgai taisyti.
Žiūrėk vaizdo įrašą: https://goo.gl/Vgb4O2
UŽDUOTIS: štai čia yra šimtas trilijonų Zimbabvės dolerių – 100 000 000 000 000 $. Įsivaizduok, kad turi juos savo kišenėje ir visus gali išleisti! Tu esi Zimbabvės trilijonierius.
- Išsiaiškink, ką gali įsigyti už šią sumą.
- Remdamasis tekstu padaryk profesionalią išvadą apie pinigų vertę.
Pasitikrink! Atsakymų gairės: goo.gl/9PRQVF
