Pastaruoju metu suintensyvėjo diskusijos, kas ekonomikoje teisinga, o kas – ne. Pradedant „teisingu atlyginimu“, baigiant „teisingomis kainomis“. Bet čia nieko naujo. Apie tai žmonės diskutuoja jau seniai. Atspėkite, iš kurio istorinio laikotarpio ši „teisingos kainos“ apibrėžtis: „Kainos teisingumą nustato kainų komisaras. Tačiau kaina tikrai yra nesąžininga, jei ji veda prie aršios konkurencijos arba gamintojui atneša didesnį nei normalų pelną.“ Atsakymas – teksto pabaigoje.
Nobelio premijos laureatas Friedrichas A. von Hayekas yra gerai pasakęs, kad ekonominius reiškinius kaltinti teisingumo trūkumu yra beprasmiška, ir siūlė teisingumo reikalauti iš žmonių. Tad pasekime šio ekonomisto pavyzdžiu ir paieškokime, kiek teisingumo yra politikų sukurtose valdiškose sistemose.
Pažiūrėkime, kas suneša gyventojų pajamų mokestį (apie 1,4 mlrd. eurų 2015 m.). Uždirbantys daugiau kaip 1000 eurų popieriuje, kurių Lietuvoje, deja, tėra 17 proc., sunešė apie pusę visų lėšų, surenkamų kaip gyventojų pajamų mokestis. Likę 83 proc. pridėjo visą kitą sumą. Įsivaizduokite sūpynes, kurių vienoje pusėje sėdi vienas, o kitoje – penki, tačiau sūpynės išlaiko pusiausvyrą. Pamatę tokį vaizdą tikrovėje pagalvotumėte, kad kažkas ne taip.
Visos mūsų valdiškos sistemos yra neteisingos. Dar baisiau, jog tai ne klaidos ar neapsižiūrėjimai.
Prieš puldami kelti raudonas vėliavas ir aiškinti „turtingieji privalo mokėti“, prisiminkite, kad 1000 eurų į rankas yra tokie nedideli pinigai ir dėl tiek kitose ES šalyse žmonės protestuoja gatvėse, nes esą nepragyvena. Be to, dažnas 1000 eurų per mėnesį uždirbantis „turčius“ yra jaunas, neturi jokio turto, tik paskolų. Toks pseudoturtuolis, žiūrint grynai finansiškai, yra ne turtingesnis už vidutinį savo butą turintį pensininką.
Imkime kaip pavyzdį „Sodros“ biudžetą, iš kurio mokamos pensijos dabartiniams pensininkams. Jį suneša visi apdraustieji „Sodros“ draudimu. Liūto dalį vėl atriekia uždirbantys daugiau. Didžiausius atlyginimus gaunantys 20 tūkst. žmonių „Sodros“ biudžetui suneša tiek pat, kiek 300 tūkst. dirbančių už 300 eurų į rankas ir mažiau. 300 eurų algą į rankas gaunantis Jonas per 40 metų į valdišką pensijų fondą sumokės 45 tūkst. eurų. 1000 eurų uždirbantis Petras – 166 tūkst. Jonas gaus 217 eurų pensiją, Petras – 407 eurus. Nors vienas sumokėjo keturis sykius daugiau nei kitas, jų pensijos nesiskirs nė du kartus.
Kokių dar valdiškų sistemų yra? Sveikatos apsauga. Jos finansavimas irgi pastatytas ant netvirtų pamatų. Pirma, tik pusė žmonių Lietuvoje moka už sveikatos draudimą. Už kitus tai padaro valstybė, tiksliau – mokesčių mokėtojai. Valdiškas sveikatos draudimas primena atvirkštinę akciją: „mokėk už du, gauk tik vieną“. Niekas savo noru tokiose akcijose nedalyvautų.
Valdiškas sveikatos draudimas pasižymi ir kitu nelogiškumu. Sveikatos draudimo įmoka nustatoma ne pagal tai, kokia suma draudiesi ar nuo kokių netikėtų ligos išlaidų nori apsisaugoti, bet… pagal tai, kiek uždirbi. Gauni didesnį atlyginimą – daugiau moki už sveikatos draudimą. Ir nesvarbu, kad jei daugiau uždirbi, tai, tikėtina, gydysiesi privačioje poliklinikoje, už savus, o ne už valdiškus pinigus.
Sakote, reikia būti „solidariems“. Juk ir taip visi mokame į bendrą katilą, o iš jo semia tik tie, kas susirgo. Jei metus moki sveikatos draudimą, bet neini į polikliniką, tavo pinigai atitenka tiems, kas lankosi. Sveikieji padeda finansuoti sergančių gyventojų gydymą. Solidarumas ir perskirstymas – iš nesergančių susirgusiems – egzistuoja jau draudimo sistemoje. Kam dar kartą perskirstyti ir versti už sveikatą daugiau mokėti tuos, kurių uždarbis didesnis?
Visos mūsų valdiškos sistemos yra neteisingos. Dar baisiau, jog tai ne klaidos ar neapsižiūrėjimai. Jas kūrę politikai norėjo, kad jos būtų neteisingos. Stengėsi naštą paskirstyti netolygiai. Žinojo, jog į tokias sistemas niekas savo noru nemokės, stengsis išsisukti, slėps mokesčius ir pajamas.
Galima parašyti liūdną diagnozę. Valdiškos sistemos palankios tiems, kas į jas moka mažai ar apskritai nemoka. Nemoka, nes neturi, ar nemoka, nes sako, kad neturi. Turintiems ir mokantiems valdiškos sistemos yra neteisingos ir nenaudingos. Kadangi šios sistemos valdiškos, valdžia niekada nepripažins, kad jos neteisingos. Kaltinimai neteisingumu bus žarstomi viskam, bet tik ne jos sukurtoms sistemoms.
Taigi, iš kurio istorijos periodo teksto pradžioje minėta „teisingos kainos“ apibrėžtis? 1934-ieji, Vokietija. Truputis konteksto: žydų parduotuvių boikotas įvyko 1933 m. O Krištolinė naktis, t. y. masinis parduotuvių vitrinų daužymas, – 1938-aisiais. Antrojo pasaulinio karo metais britai išleido propagandinį plakatą, skatinantį taupyti degalus ir dalytis automobiliais. „Jei automobiliu važiuoji vienas – važiuoji su Hitleriu“, – skelbė plakatas. Analogiją pratęskite patys.
