Komentaras publikuotas žurnale „IQ“
Ką Lietuvos žmonės žino apie Europos Parlamentą (EP), išskyrus tai, kad ten gauni didelį atlyginimą, o dirbti nereikia? Neką daugiau pasako ir patys kandidatai į EP. Kai kurie net nuoširdžiai prisipažįsta, kad vieta EP visų pirma yra parama partijai Lietuvoje. „Lėšos, padėjėjų etatai“, – būsimus pranašumus interviu televizijai vardijo vienas kandidatų.
EP įvaizdžio problema katastrofiška. Paklauskite žmonių bet kurioje Europos šalyje, ką veikia šis parlamentas. Garantuoju, išgirsite šį tą apie taisykles dėl bananų kreivumo ir didelį atlygį. Yra daug priežasčių, kodėl žmonės nemėgsta toli nuo jų esančių ir mokesčių mokėtojų pinigais mintančių politikų. Bet viena pagrindinių yra būtent savotiška EP identiteto krizė.
Pirma problema, kad EP žmonių sąmonėje bando užimti tą vietą, kurią jau seniai gavo nacionalinis parlamentas. Turbūt gyventojai dar suprastų viršnacionalinę instituciją, kur specialistai sprendžia labai specifines, technines problemas (t. y. šis tas panašaus į Europos Komisiją). Bet EP nusitaikęs į teisės valdyti gavimą tiesiai iš žmonių, t. y. tiesioginiais rinkimais. Ne vienam kyla natūralus klausimas, ką Lietuvoje išrinktas europarlamentaras padarys dėl rinkėjo Žiežmariuose? Kandidatų patikinimai, esą šie ir Briuselyje dirbs Lietuvai, primena teiginius „ir tada dirbome Lietuvai“ bei skamba neįtikinamai.
Tad rinkimai į EP verda nacionalinių aktualijų sultyse ir turi nedaug ką bendro su tuo, kas vyksta Briuselyje. Todėl EP savo darbotvarkėje tiesiog desperatiškai ieško su žmonių kasdieniu gyvenimu susijusių aktualijų. Lyg norėdami sušukti: „Žmonės, pažiūrėkite! Mes svarbūs jūsų gyvenimui.“
Bėda tai, kad surastos aktualijos nukreiptos prieš gyventojus. Kokią reakciją turėtų sukelti kad ir naujausias žiniasklaidos pranešimas, taikytas neva į kasdienio gyvenimo aktualijas: „EP: privalome išsiversti su perpus mažiau maišelių <…>. Šiam tikslui pasiekti EP nariai rekomenduoja pasitelkti mokesčius, rinkodaros priemones ar draudimus.“ Neturintys ką veikti elitistai, gerai gyvenantys iš eilinių sumokamų mokesčių, pradeda aiškinti, kad žmogus „privalo išsiversti su perpus mažiau maišelių“?
Kodėl iš visų problemų EP politikai pasirenka tas, kurios žmonėms ko nors neleidžia? Čia susiduriame su antra problema. Europos institucijos ir, dar svarbiau, jų atstovai gyvena pačių susikurtame informacijos lauke. ES kiekvienais metais išleidžia apie 7 mlrd. eurų nevyriausybinėms organizacijoms ir iniciatyvoms remti. Išlaidų analizė vienareikšmiškai rodo, kad dauguma pinigų skiriama „kairėms“ ar žaliosioms iniciatyvoms. Netikite? Kada pastarąjį kartą matėte ES žinutę, kad žmonėms reikia ko nors nedrausti ar mažinti mokesčius?
Natūralu, kad iš Briuselio matricos patekus į normalų pasaulį sunku rasti bendrų pokalbio temų su rinkėjais.
Kaip rodo Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktas ES lėšų skyrimo nevyriausybinėms organizacijoms tyrimas, 86 proc. pinigų tenka Briuselyje biurą turinčioms grupėms. Ir tie ES skiriami 7 mlrd. eurų sukuria labai daug žinučių, kurios sėkmingai sukoncentruojamos tame pačiame Briuselyje. Taigi, kai kalbame apie lėšas nevyriausybinėms organizacijoms, pamirškite apie jaunuolius degančiomis akimis, norinčius surinkti šiukšles Neries pakrantėje. Galvokite apie lobistą iš filmo „Ačiū, kad rūkote“. Susidaro uždaras ratas. Organizacijos ir grupės leidžia mokesčių mokėtojų pinigus tam, kad politikai šioms duotų dar daugiau lėšų.
Tokių „investicijų“ neigiamas poveikis dvejopas. Europos politikai gyvena informaciniame lauke, kuriame atrodo, kad 99 proc. europiečių tiesiog dega noru atsisakyti patogumų dėl „žalumo“, mokėti vis didesnius mokesčius, o europiečiai keliasi ir gulasi tik su viena mintimi – kiek hektarų žemės dėl visuotinio atšilimo bus užlieta Bangladeše 2100-aisiais. Natūralu, kad iš šios matricos patekus į normalų pasaulį sunku rasti bendrų pokalbio temų su rinkėjais. Ir tai ne pastarojo „nebrandos“ požymis. Tai nuo realybės atitrūkusio EP politiko simptomas. Jei kas nori pasakyti, kad pasauliui būtina organizacija, kuri rūpinasi „aukštesnėmis materijomis“, – puiku. Bet tam reikia ekspertų grupės, kurios specializacija būtų siauri dalykai, o ne plati, į mases nusitaikiusi organizacija, kokia bando būti EP.
Sudėję pirmą ir antrą problemas, gauname trečią. Ją matysime ir šiuose rinkimuose. Kandidatų agitacija koncentruosis į nacionalines aktualijas ir veiklą, neturinčią nieko bendro su darbu EP, pavyzdžiui, minimalus atlyginimas ar pensijos (nebent išskyrus Ukrainos klausimą). Ironiška, bet vieninteliai, kurie iš tikrųjų palies europines aktualijas, bus vadinamieji nesisteminiai kandidatai, pasisakantys prieš (pavyzdžiui, antidaugiakultūrininkai ar eskaluojantys tos pačios lyties žmonių gyvenimą). Geresnės identiteto krizės iliustracijos nė nesurasi.
