Anksčiau LNK peliukai laidė maždaug tokį sąmojį apie G. W. Bushą. „Gerė žmogus 40 metų, gėrė, po to staigiai metė. Ir pažiūrėkit, kas gavosi. Jo, nereikia staigiai mesti gerti, oi nereikia.“ Ši istorija yra skirta iliustruoti apie puolimo į kraštutinumus absurdą. Deja, kol kas alkoholio politikoje Lietuvoje kraštutinumas yra norma.
Kažkodėl diskusijose apie alkoholį normalus, dirbantis ir visuomenei naudingas žmogus Lietuvoje yra pamirštamas. Diskusiją formuoja „šventeivų“ diktatas neva „prasigėrusioms“ masėms.
Argumentacija čia labai paprasta: suaugęs žmogus yra alkoholio pramonės įkaitas, suaugęs žmogus negali atsispirti reklamai. Suaugęs žmogus, kuris kiaurą dieną veikia svarbius ir sudėtingus darbus, yra prilyginamas kvailam vaikui. Neva buhalteris, ruošiantis milijonines finansines ataskaitas, gaisrininkas, žvelgiantis į ugnį, ar net dažnai parodijuojamas „kranininkas“ alkoholio skyriuje tampa neįgalūs priimti sprendimus – pirkti, nepirkti ir kiek pirkti.
Suaugęs žmogus, perkantis butelį vyno, alaus ar degtinės yra prilyginamas Pavlovo šuniui, kuris pamatęs butelio atvaizdą televizoriuje, puola pirkti alkoholį. Tai neva galima sustabdyti tik atimant iš suaugusio žmogaus jo uždirbtus pinigus (apmokestinant prekę ), neleidžiant nusipirkti (uždarant parduotuves anksčiau), ar draudžiant stimulą (alkoholio reklamą).
Lietuvoje yra žmonių, turinčių problemų su alkoholiu. Nesiimsiu spręsti ar dalinti diagnozių. Bet tuomet alkoholikų gydymas akcizais yra tas pats, kas narkomanų gydymas pakeliant heroino kainą.
Dažnai naudojamos spekuliacijos apie vaikus čia iš vis ne vietoje. Branginti alkoholį, drausti reklamą, tam, kad atpratinti vaikus nuo gėrimo yra tas pats, kas išleisti įstatymą, draudžiantį vaikui vairuoti automobilį. Tiek automobilio vairavimas, tiek alkoholio įsigijimas vaikams ir taip jau yra draudžiami įstatymu.
Atmetus vaikus, ir taip vadinamus „ligonius“, visi likę – suaugę, sąmoningi, savarankiški ir už savo sprendimus kasdien atsakantys piliečiai, galėtų duoti vertingų patarimų patiems Seimo nariams.
