Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES) mūsų pragyvenimo lygis siekė maždaug pusę vidutinio ES lygio. T. y. bendrasis vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui, įvertinus kainų skirtumus, sudarė 50 proc. ES vidurkio.
Nuolat svarstome, kada pagaliau Lietuvoje gyvensime taip, kaip vidutinis ES pilietis? Per 12 metų padarėme nemenką pažangą – 2016-aisiais Lietuvos BVP, tenkantis vienam gyventojui, jau siekia apie 75 proc. ES vidurkio.
Tačiau problema yra tai, kad vejamės ne stovintį, o judantį taikinį. Kitų ES šalių ekonomika taip pat auga, todėl stengdamiesi pasivyti vidutinį ES BVP lygį turime augti sparčiau negu jos. Pavyzdžiui, jei norime, kad Lietuvos BVP vienam gyventojui susilygintų su ES per 10 metų, mūsų ekonomika privalo augti 3 proc. sparčiau nei visos ES ekonomika. Kitaip tariant, jei ES ekonomika kyla 2 proc., mūsų turi augti 5 proc. per metus.
Norint vidutinį ES lygį pasivyti per 20 metų, reikia, kad Lietuvos ekonomika kiltų 1,5 proc. greičiau už ES ekonomiką, per 30 metų – 1 proc. sparčiau. Taigi kuo lėtesnis yra Lietuvos ekonomikos augimas, palyginti su kitomis valstybėmis, tuo labiau nutolsta tikslas pasivyti ES gyvenimo kokybę.
Pastarojo laikotarpio Lietuvos ekonomikos augimas nedžiugina, nes jis neką didesnis už vidutinį ES. 2016 metų trečiąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu ankstesnių metų laikotarpiu, šalies realusis BVP ūgtelėjo 1,6 procento. Teigiama, jog šis rodiklis galbūt neatspindi tikrojo augimo, nes jį skaičiuojant buvo įtrauktos įvairios statistinės korekcijos. Tačiau net ir žvelgiant į ilgesnį laikotarpį padėtis nelabai keičiasi.
2014–2016 metais Lietuvos augimas buvo spartesnis negu ES, bet vos 0,6–0,7 procento. Esant tokioms tendencijoms ES vidutinį lygį pasivysime tik 2061-aisiais, arba po 45 metų. Politinėse diskusijose pernelyg dažnai akcentuojamas trumpas laikotarpis – kalbama, kad vienų žmonių gyvenimo kokybę galima pagerinti labiau apmokestinant kitus ar priverčiant darbdavius mokėti darbuotojams didesnius atlyginimus.
Trumpai tariant, aiškinama, jog pagrindinė problema – blogas paskirstymas. Jei tinkamai paskirstysime nacionalines pajamas, Lietuvos žmonės gyvens geriau. Tačiau pamirštama, kad net ir tuo atveju, jei perskirstytume viską, ką sukuriame, t. y. kuriančiuosius apmokestintume 100 proc. ir visa tai kaip nors neva teisingiau padalytume, Lietuvos atsilikimo nuo Vakarų Europos ar Skandinavijos valstybių nepanaikintume. Vis tiek būtume ne tokie produktyvūs ir turėtume mažiau pajamų. Net priešingai – kuo daugiau būtų tokio perskirstymo, tuo mažiau šalis būtų patraukli žmonėms dirbti ir verslui kurtis, todėl atsiliktume dar labiau.
Didesnis perskirstymas savaime neveda prie ekonominės gerovės. Pavyzdžiui, Venesueloje perskirstymas yra kur kas didesnis negu Lietuvoje, bet ekonominės sąlygos ten tikrai nepavydėtinos. Esmė – ne tai. Jei norime pasivyti ES produktyvumo ir pragyvenimo lygį, turime akcentuoti ilgąjį laikotarpį. Turtingos ES šalys tokios tapo ne dėl perskirstymo, o dėl kur kas produktyvesnės ekonomikos.
Trumpalaikis mąstymas – atimti ir teisingiau padalyti – neturėtų užgožti tikrųjų ekonominės gerovės priežasčių. Norėdami geriau gyventi, privalome užtikrinti Lietuvoje palankias sąlygas kurti, dirbti, plėtoti verslą. Kad pasivytume ES gyvenimo lygį, turime būti išskirtiniai. Pirmiausia, reikia siekti investicijų augimo, nes tai yra ekonomikos našumo pagrindas.
Negalime pasivyti ES vidutinio pragyvenimo lygio, kai investicijos, tenkančios vienam gyventojui, ir produktyvumas nuo Vakarų valstybių atsilieka ne procentais, o kartais. Tam itin svarbi investicinė aplinka. Siekdami išskirtinio augimo, kuris padėtų mums prisivyti ES, privalome pasižymėti ypač palankiomis ekonominės veiklos sąlygomis.
Juk negalime tikėtis išskirtinio proveržio, jei darome taip, kaip kiti ar net blogiau. Kad trypčiojame vietoje, parodė ir šių metų Pasaulio banko verslo sąlygų indeksas „Doing business“ – Lietuvos vertinimas nepagerėjo, likome toje pačioje vietoje. Net daugiau už Lietuvą perskirstančiose Skandinavijos šalyse verslo sąlygos pagal šį indeksą gerokai palankesnės negu mūsų valstybėje, nors ten ir mokesčių tarifai didesni. Danija pagal verslo sąlygas užima 3-iąją vietą pasaulyje, Norvegija – 6-ąją, Švedija – 9-ąją, o Lietuva – tik 21-ąją.
Derėtų įtariai žiūrėti į politikus, teigiančius, jog viskas, ko reikia žmonių ekonominei gerovei, yra teisingas perskirstymas. Tai labai paprastas ir trumpalaikis atsakymas, vedantis prie ilgalaikės žalos. Tie, kurie sako, kad ekonominę gerovę galima padidinti negalvojant apie investicijų pritraukimą, iš esmės siūlo ES lygio ekonominės gerovės laukti 45 metus, o gal ir ilgiau.
