Naujosios Vyriausybės programos švietimo dalis iš pirmo žvilgsnio atrodo gan revoliucingai. Iš dalies suprantama refleksinė reakcija į dešiniųjų politinių jėgų vykdytą švietimo reformą ir pažadai kardinaliai keisti kryptį. Tačiau labai svarbu suprasti, jog didžioji dalis švietimo reformos pakeitimų realiai neturi nieko bendro nei su dešiniųjų, nei su kairiųjų politiniais idealais, o yra tiesiog praktiški, pragmatiški, švietimo dalyviams naudingi pakeitimai. Būtent todėl siūlymai iš dalies atsisakyti krepšelio metodikos yra per daug skuboti. Jeigu sistema tikrai žalinga, ja turėtų būti nepatenkinti sistemos dalyviai. Paklauskime moksleivių, tėvų, studentų, mokytojų, švietimo įstaigų vadovų, savivaldybių švietimo skyrių darbuotojų, ką jie mano apie krepšelių sistemą? Jeigu manote, kad krepšeliai niekam nepatinka, būsite nustebę – reformos naudą jaučia didžioji dalis švietimo sistemos dalyvių. Taigi daug tikslingiau būtų kartu su švietimo bendruomene kalbėti apie sistemos tobulinimo kryptis.
Iš gerosios Skandinavijos praktikos
Kad principo „pinigai paskui mokinį“ pritaikymas švietimo sistemoje nėra aklas laisvos rinkos principų įgyvendinimas puikiai iliustruoja Švedijos švietimo sistema. Juk švietimas – Lietuvoje dažnai linksniuojamos Skandinavijos „gerovės valstybės“ dalis. Ten veikia ne kas kita, o „vaučerių“/krepšelių sistema ir yra sukurta galimybė steigti nepriklausomas mokyklas. Taigi besimokantieji gali pasirinkti mokyklas ir jos tarpusavyje konkuruoja. Studentų kiekis nepriklausomose mokyklose pastoviai didėja paskutinius du dešimtmečius, daugėja ir pačių nevalstybinių mokyklų. Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad konkurencija tarp nepriklausomų ir valstybinių mokyklų Švedijoje veda prie geresnių mokymosi rezultatų. Skirtingų tyrimų rezultatai skiriasi tik teigiamu konkurencijos efektu konkretiems mokomiems dalykams, tačiau sutariama dėl konkurencijos naudos. Dar įdomiau yra tai, jog atlikti moksliniai skaičiavimai rodo, jog ten, kur leidžiama privačių ir valstybinių mokyklų konkurencija, mokytojų atlyginimai buvo 2% didesni nei ten, kur konkurencija ribojama. Taigi, nauda mokytojams taip pat akivaizdi. Iš gerosios Švedijos praktikos mokosi ir kitos Europos Sąjungos valstybės.
Ne sienos, o žmonės yra mokykla
Kalbėdami apie švietimo ateitį taip pat negalime ignoruoti demografinių pokyčių. Lietuvos provincijoje sparčiai mažėja žmonių, dalis emigruoja į kitas šalis, kiti juda Lietuvos miestų link. Ši tendencija ypač pastebima tarp jaunimo ir tai visiškai suprantama. Jauni žmonės vyksta ieškoti geresnio gyvenimo, lipdyti savo ateities. Natūralu, jog kaimų ir miestelių mokyklos jaučia vis didesnį mokinių stygių, kuris netolimos ateities perspektyvoje tik didės. Kaip spręsti šią problemą? Be abejo, galima sakyti, kad būtina išlaikyti visas pustuštes mokyklas ir tam leisti šimtus milijonų litų. Tačiau skaičiuojantiems valstybės finansus ir suprantantiems resursų ribotumą akivaizdu, jog mokyklų tinklą reikia optimizuoti. Dėl to laimės visi, nes sutaupius lėšų, atsisakius nenaudojamų patalpų, daugiau pinigų galės būti skiriama švietimo kokybei gerinti. Galbūt dažnai tiesiog be reikalo prisirišama prie mokyklos pastato, pamirštama, jog ne sienos, o kolektyvas ir mokiniai yra mokykla.
Bendruomenių iniciatyvos
Tenka išgirsti, jog provincijoje sunkiai besiverčiančių, vis mažiau mokinių turinčių mokyklų uždaryti negalima, nes jos atlieka ne tik edukacinę funkciją bet ir yra miestelio ar vietovės kultūros centrai, bendruomenės susibūrimo vietos. Labai gali būti – tai tiesa. Tačiau jeigu mokykla tikrai atlieka svarbią bendruomeninę funkciją, būtų visiškai logiška atverti duris dar didesniam bendruomenės dalyvavimui mokyklos valdyme. Bet jei norime, kad bendruomenė būtų įsitraukusi, kuo čia neįtinka „pinigai paskui vaiką“ principas?
„Pinigai paskui mokinį“ ne suvaržo, o atriša rankas bendruomenėms išlaikyti mokyklas (išskyrus tokias bendruomenes, kur vaikų tiesiog nėra). Mokyklų tinklo kūrimo taisyklėse jau kuris laikas yra numatyta, kad „mokyklos tėvų (globėjų, rūpintojų) bendruomenė (suaugusiųjų mokyklose – mokiniai), mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai (dalyvių susirinkimui), savininkui sutikus, gali inicijuoti savivaldybės arba valstybinės Mokyklos pertvarkymą į nevalstybinę Mokyklą, arba naujos nevalstybinės Mokyklos steigimą, arba nevalstybinės Mokyklos pertvarkymą į savivaldybės ar valstybinę Mokyklą.“ (2 dalies, 16 punktas). Belieka tik parodyti iniciatyvą ir patvirtinti teiginius, jog mokykla yra svarbus bendruomenės centras. Tokiu būdu mokyklos pajudėtų bendruomenių centro vaidmens link. Ir atvirkščiai, nėra nieko labiau dirbtinio už miestelio bendruomenės iniciatyvą, įgyvendinamą per centrinę valdžią Vilniuje.
Deja, tokios iniciatyvos kol kas nėra parodžiusi nei viena bendruomenė. O naudos būtų tikrai daug: žmonės susivienytų vardan savo vaikų ir bendruomeniškai spręstų mokyklos problemas, galbūt perkeltų mokyklą į mažesnį, ekonomiškesnį pastatą (juk ne patalpos, o žmonės, mokytojai ir mokiniai, yra mokykla), galbūt išnuomotų dalį patalpų kitoms veikloms. Prisidėti galima ir atvežant malkų, padedant tvarkyti aplinką. Tėvų bendruomenė galėtų daryti didesnę įtaką ir mokomiems dalykams, mokymo metodams, be abejo, išlikdami valstybinių reikalavimų rėmuose.
Gal žmonės paprasčiausiai nežino, kad galima taip daryti? Gal bendruomenės aktyvumui trukdo biurokratiniai suvaržymai? Tuomet būtent čia yra erdvė naudingoms centrinės valdžios iniciatyvoms – išaiškinti ir padėti žmonėms įveikti biurokratines kliūtis. Taip, kaip yra padedama investuotojams (ar bent jau sakoma, kad padedama). Kuo miestelio žmonės prastesni už investuotojus, kad jiems nebūtų padedama įveikti pačios valdžios sukurtų biurokratinių barjerų?
Jei svarbiausia – žmogus, tai ir politika turi būti tokia, kurios centre žmogus, jo pasirinkimas, jo iniciatyva. Ne centrinis planavimas, ne nuleidimas iš viršaus. Norint vykdyti tokią drąsią politiką žmonėmis visų pirma reikia pasitikėti, nežiūrėti į juos iš aukšto. Nesvarbu, kad jie gyvena mažesniame miestelyje ar kaime.
