Europos Sąjungos valstybėse išlaidos švietimui tik didėja, tačiau rezultatai gerėja labai nežymiai arba visai nesikeičia. Atrodo logiška – daugiau įdedi, daugiau gauni,tačiau realybė yra kur kas sudėtingesnė. Labai svarbų (gal net svarbesnį) vaidmenį švietime vaidina ne tik pinigų kiekis, bet ir darbo motyvacija, rezultatų ir skiriamų išteklių susiejimas. Lietuvoje po švietimo reformos, būtent tokią, nuo rezultatų priklausančio finansavimo, sistemą (krepšelių sistemą) ir turime. Todėl ES kontekste atrodome tikrai solidžiai, netgi kaip permainų vėliavnešiai.
Ekonomistai mato poreikį pokyčiams
Švietimo finansavimo ekspertų susitikime Briuselyje, vykusiame spalį, žinomas švietimo ekonomistas Giorgio Brunello pažvelgė į resursų panaudojimą švietime iš ekonominės perspektyvos. Pagrindinė jo iškelta problema – Europos Sąjungos valstybėse išlaidos švietimui iš principo pastoviai didėja, tačiau rezultatų gerėjimo nematyti arba jis labai nežymus.
Finansavimo švietimui didėjimą gan paprasta suskaičiuoti, tačiau daug sudėtingiau vertinti švietimo sistemų rezultatus. Vienas iš būdų yra standartizuotų testų rezultatai, tokie kaip OECD rengiami PISA testai, kurie parodo moksleivių žinių lygį skirtingose šalyse. Pažiūrėję į jų rezultatus iš principo nematome jokio ryšio tarp švietimo finansavimo didėjimo ir rezultatų. Be abejonės, tai labai ribotas rezultatų vertinimo būdas, nes testai neatspindi nekognityvinių įgūdžių – bendravimo sugebėjimų, lyderystės, prisitaikymo ir taip toliau. Nekognityvinius įgūdžius galima iš dalies vertinti pažvelgus į žmonių pasiekimus darbo rinkoje.
Anot Giorgio Brunello, pažvelgus į švietimo finansavimą ir mokslus baigusiųjų uždarbį darbo rinkoje galima pastebėti tik labai nežymią teigiamą koreliaciją. Svarbu paminėti, jog šie eksperto įvardinti rezultatų matavimo būdai yra labai riboti ir neatsižvelgia nei į asmeninį besimokančiojo vertinimą, nei į kitokio pobūdžio švietimo teikiamą naudą, tačiau tai yra geriausia, ką galime išspausti iš apibendrintų empirinių duomenų. Eksperto išvada – žiūrėti tik į finansavimą ir rezultatus yra neprotinga. Labai svarbi, o gal net ir svarbesnė yra švietimo sistemos struktūra ir joje egzistuojančios motyvacijos (angl. –incentives). G. Brunello pabrėžė, kad norėdami pagerinti švietimo kokybę turime susieti finansavimą su rezultatais. Tai –pakankamai akivaizdi išvada ekonomistui, tačiau (kaip bebūtų gaila) dažnai staigmena politikos formuotojams ir biurokratams.
Mūsų švietimo reforma ES kontekste
Didžioji dalis Europos sąjungos valstybių yra turtingesnės nei Lietuva, gali skirti daugiau finansų švietimui, todėl kokybė ten dažnai vis dar geresnė, tačiau jų struktūros yra pasenusios ir neefektyvios, jos žvalgosi aplink ir ieško sprendimų. Taigi kol Europos valstybės identifikuoja su rezultatais susieto finansavimo svarbą ir pokyčių būtinybę, Lietuva su kitomis Baltijos šalimis jau taiko šiuos metodus.
Lietuva jau treti metai turi BŪTENT su rezultatais susietą švietimo finansavimo sistemą (krepšelių sistema). Dar daugiau, tai sistema, kurioje kokybę ir rezultatus matuoja ne ekspertai žiūrėdami į testų balus, o patys švietimo paslaugų gavėjai – mokiniai, studentai, jų tėvai, savo kojomis vertinantys švietimo kokybę. Ar tėvai visada priima geriausius sprendimus dėl jų vaikų išsilavinimo? Tikrai ne, visi klystame, tačiau tėvai ir patys moksleiviai tikrai turi daugiau žinių ir motyvacijos pasirinkti jiems labiausiai tinkamą mokyklą, nei koks nors valstybinis komitetas ar biurokratų komisija, sudaryta iš tokių pat klystančių žmonių. Jeigu tėvams nerūpėtų vaikų išsilavinimo kokybė, nebūtų nei paklausos korepetitorių paslaugoms, nei didelės konkurencijos geriausiose mokyklose. Taigi, tiesiog nėra tikslesnio kokybės vertinimo nei pačių besimokančiųjų ir jų tėvų nuomonė, be to, tokia mokymo įstaigų vertinimo sistema daug organiškesnė, visuomeniškesnė ir greitai išryškinanti tuos, kuriems reikia pasitempti ir iš kurių reikia pasimokyti. Be abejo, Lietuvos švietimo sistemoje daug kompromisų, pinigai ne visada keliauja paskui besimokantįjį, tačiau pradžia jau padaryta ir reikia judėti toliau.
Neįprasta, bet malonu, kai ES mums ne nurodinėja ką uždrausti ar apriboti, o atkreipia dėmesį ir bando pasimokyti. Tai puiki proga Lietuvai lyderiauti Europoje ne pelkių kiekiu (esame vieni pirmųjų), o inovatyvios, su rezultatais susietos švietimo finansavimo sistemos taikymu. Esame maža valstybė – lankstumas yra mūsų privalumas, kurį turime išnaudoti.
Kodėl ne visi patenkinti?
Vis dėlto,kodėl ES ekonomistų teigiamai įvertinti pokyčiai, Lietuvoje nebuvo sutikti išskėstomis rankomis? Krepšelių sistema tapo patogiu atpirkimo ožiu ir dėl prastėjančios demografinės situacijos, ir dėl mokyklų vadovų nesugebėjimų tvarkytis, ir dėl politikų neryžingumo priimti sprendimus dėl mokyklų tinklo optimizavimo. Suprask – moksleivių Lietuvoje yra tiek pat, kiek prieš 10 metų, pinigų – dar daugiau, būtų galima dirbti ir uždirbti, tik, va kažkokia krepšelių sistema trukdo… Prieš reformą egzistavusi sistema buvo labai palanki tiems, kurie žino, jog jų teikiamos paslaugos nėra pakankamai geros ir tiems, kurie supranta, jog sistemos nelankstumas jiems į naudą.
Nepatenkintųjų gvardija užgožia ir gerai dirbančius, sudarydama įspūdį, kad permainos švietimo sistemoje apskritai niekam nepatinka. Bet ar taip yra iš tikro? Gerų mokytojų ir vadovų balsų nesigirdi, nes jie yra užsiėmę savo tiesiogine veikla.
Pokyčių priešininkų visada buvo ir bus, net neabejoju, jog dabartinį gražų Vilniaus senamiestį stačiusieji taip pat susidūrė su ten stovėjusių medinių trobų mylėtojų pasipriešinimu. Svarbu suprasti, jog nepaisant grupelės nepatenkintų, galime tobulinti savo švietimo sistemą, o Lietuvoje daromi pakeitimai pastebimi ir įvertinami ES.
Jeigu neapsisprendžiate ar sutinkate su argumentais, paklauskite savęs dviejų klausimų. Kuriuos, gerus ar prastus, mokytojus, direktorius skatina su rezultatais susietas finansavimas? Kuriems norėtumėte patikėti savo vaikų išsilavinimą?
Komentaras publikuotas delfi.lt
