Pozicija. Dėl SAM „Vaistų prieinamumo gerinimo ir kainų mažinimo priemonių plane“ numatyto vaistų prekybinio antkainio reguliavimo

Sveikatos apsaugos ministerijos parengtame „Vaistų prieinamumo gerinimo ir kainų mažinimo priemonių plane“ (toliau – plane) numatomas maksimalių antkainių vaistinėms ir didmeninės prekybos įmonėms antkainių nustatymas. Tokiu ribojimu siekiama sumažinti vaistų kainas vartotojams bei padidinti jų prieinamumą. LLRI pozicijoje instituto argumentai, kad siūlomas antkainių reguliavimas nepadės pasiekti keliamo tikslo bei turės aibę neigiamų pasekmių. Taip pat pateikiame efektyvias vaistų kainų mažinimo bei vaistų prieinamumo didinimo priemones.

Nors plane nėra teigiama, tačiau tikėtina, kad plano rengėjai vadovavosi prielaida, jog esami nereguliuojami prekybininkų antkainiai yra nepagrįsti, sąlygojantys monopolines vaistų kainas. Monopolinė kaina, kaip didesnė nei rinkoje kaina gali atsirasti tik tada, jei prekės rinka yra uždara, t.y. ribojamas įėjimas į rinką. Tokiu atveju, nesant potencialiai konkurencijai, gali susikurti monopolinis tiekėjas, galintis diktuoti didesnę nei rinkos kainą. Esant patekimo į rinką ribojimams (vaistinių tinklo ribojimas, reikalavimai prekybai ir kt.) mažėja konkurencija, todėl siekiant kainų mažėjimo, efektyviausias sprendimas yra mažinti/naikinti patekimo į rinką barjerus. Konkurencijos skatinimas yra vienintelis efektyvus būdas, leidžiantis mažinti kainas rinkoje ir neturintis neigiamų pasekmių. Parengtame plane konkurencijos stiprinimui nėra skiriama dėmesio. Plane taip pat siūlomos nepakankamos priemonės dėl vaistų kainų kompensavimo įtakos galutinėms kainoms, o būtent – visai neliečiamas kompensuojamos dalies mažinimo klausimas.

Antkainio ribojimo problematika

Kaip alternatyva konkurencijos skatinimui, siekiant vaistų kainų mažumo, Sveikatos apsaugos ministerija siūlo administracines-buhalterines priemones, t.y. riboti prekybininkų antkainį. Antkainio reguliavimas neveda link mažesnės kainos, bet priešingai – link aukštesnės nei rinkos kainos. Jei nustatomi per maži antkainiai – bankrutuoja mažosios vaistinės ir sumažėja konkurencija bei vaistų prieinamumas. Jei nustatomi antkainiai, kad išsilaikytų mažieji tinklai – tai didesni prekybos tinklai nesuinteresuoti taikyti mažesnių antkainių. Esant kainų reguliavimui, itin dažnai pardavėjai pritaiko maksimalų antkainį, kurio „ekonomiškai pagrįstas“ dydis arba nemažina kainos, arba/ir mažina konkurenciją. Jei maksimalus antkainis nustatomas tokio dydžio (didelis), kad neturėtų šių pasekmių, tai jo reguliavimas praranda savo pirmapradį tikslą.

Reguliuojant antkainius, susiduriama ir su praktinėmis antkainio apibrėžimo ir nustatymo problemomis. Nėra tokios „ekonomiškai pagrįsto“ antkainio skaičiavimo metodikos, kuri leistų formulei ar konkrečiam dydžiui pakeisti bei unifikuoti prekybinės veiklos rinkos kainodaros mechanizmą. Kad ir kokia skaičiavimo metodika būtų pasirinkta, ji negalės „pataikyti“ į rinkos kainą, kuri tenkintų ir vartotojų paklausą, ir lemtų, kad paslaugas teiktų galintys efektyviausiai patenkinti šią paklausą.

Kitos neigiamos antkainio ribojimo pasekmės

Antkainio reguliavimas, priklausomai nuo jo tipo, sukuria gausą neigiamų pasekmių: deficitą arba perteklių, nuostolius arba viršpelnius, konkurencijos nunykimą arba viršpelnio legalizavimą (race to the top), kontroliuojamųjų ir kontroliuojančiųjų korupcinius santykius, įrodinėjimo bei skaičiavimo sąnaudas bei naštą, koncentraciją, vertikalią integraciją, paskatas tarpiniais būdais padidinti antkainį, jei jis nustatytas mažesnis nei rinkos, antkainio nediferencijavimą atskiroms vaistų grupėms, o maksimalaus antkainio taikymą visoms ir to lemtą vaistų kainų kilimą.

Šie kainų reguliavimo padariniai yra žinomi, tad pradėjus reguliuoti antkainius, vėliau neišvengiamai turės būti inicijuojama antrinio lygio intervencija, kuria bus siekiama pašalinti šias neigiamas pirmojo (kainų) reguliavimo sukeltas pasekmes. Reguliavimų grandinė neturėtų pabaigos, kol nebūtų panaikintas ją iniciavęs pradinis reguliavimas. Atkreipiame dėmesį, kad siekis reguliuoti kainas jau yra antrinė intervencija tam tikra prasme, nes vaistų kainų dydį jau veikia ankstesnės valdžios intervencijos į vaistų rinką visais lygiais ir įvairiais būdais. Su analogiškomis pasekmėmis susiduriama visose reguliuojamųjų kainų srityse.

Prekės specifika nepaneigia konkurencijos svarbos ir dėsnių universalumo

Vaistų kainų reguliavimas dažnai argumentuojamas šios prekės specifika. Neneigdami kiekvienos rinkoje parduodamos prekės bei jos kainodaros specifikos, pabrėžiame, kad kainų reguliavimo sukeltoms pasekmėms galioja tie patys dėsningumai. Prekė specifinė, bet kainos formavimas ir konkurencijos poveikis specifikos neturi. Konkurencija yra kainą mažinantis faktorius, o kainų reguliavimas yra kainos didumą paslepiantis faktorius. Reguliuojant antkainį, tarsi įsitikinama (nors, kaip minėta, ekonomiškai neįmanoma to įrodyti), kad kaina yra „teisinga“. Esant reguliuojamai kainai, tampa nebeįmanoma palyginti, ar rinkos kaina būtų didesnė. Tačiau palyginimai yra galimi tarp analogiškų prekių rinkų, kur yra kainų reguliavimas ir kur jo nėra. Palyginimai rodo, kad nereguliuojama kaina yra mažesnė nei reguliuojama kaina net tinklinių paslaugų srityje, kur konkurencija yra dar stipriau apribota nei vaistų sektoriuje.

Atkreipiame dėmesį, kad iniciatyvos reguliuoti prekybinius antkainius (pvz., maisto prekių) iškyla nuolat, ir dėl jų jau yra neigiamą nuomonę pareiškusios atsakingos institucijos – Konkurencijos Taryba, LR Prezidento veto dėl maisto prekių prekybinių antkainių ribojimo, Seimo Ekonomikos komiteto bei Kaimo reikalų komitetų sprendimai pritarti Prezidento veto. Lietuvos laisvosios rinkos institutas dar 2000 m. teikė „Pastabas dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų reguliavimo ir jo įtakos“
(http://www.lrinka.lt/index.php/analitiniai_darbai/pastabos_del_vaistu_vaistiniu_medziagu_ir_vaistines_asortimento_prekiu_kainu_reguliavimo_ir_jo_itakos/1945), kur atskleidė tuo metu buvusio vaistų kainų reguliavimo antikonstitucinį pobūdį. Šias pastabas pridedame, argumentai išlieka itin aktualūs ir šiandien.

Konkurencinė aplinka Lietuvoje

Lietuvoje vaistų prekybos rinka veikia konkurencinėmis sąlygomis. Konkurencija vyksta tiek aktuali (esant keliems pardavėjams), tiek potenciali. Konkurencija vaistų rinkoje vyksta ir didmenininkams derantis su vaistų gamintojais dėl nuolaidų. Lietuvoje didmeninės ir mažmeninės prekybos grandys yra integruotos, ir tai leidžia gamybininko nuolaidoms, teikiamoms vaistų didmenoje, pasiekti vartotoją. Apie tai byloja gausi nuolaidų sistemų pasiūla rinkoje. Tam tikras kainos dydis, ar jos pokytis, kuris „atrodo“ per didelis, nėra pagrindas įvesti kainų reguliavimą.

Konkurenciją ribojantys faktoriai vaistų rinkoje yra stiprūs, jie yra sąlygoti teisės aktais nustatytų šios veiklos reikalavimų bei apribojimų. Būtent šių barjerų mažinimas turėtų ypač didelės naudos konkurencijai bei kainų mažėjimui. Užuot siekiant neekonominiais būdais „sutramdyti“ kainas į planą turėtų būti įtrauktas barjerų mažinimas.

Pasiūlymai

Geriausia priemonė mažinanti prekių bei paslaugų kainas, yra konkurencijos užtikrinimas. Todėl siekiant padidinti vaistų prieinamumą bei sumažinti jų kainą, tikslinga kurti prielaidas konkurencijai šioje srityje:
1) supaprastinti vaistinėms keliamus licencijavimo bei veiklos reikalavimus;
2) sumažinti reikalavimus, keliamus kiekvienai prekybos vaistais vietai, griežčiausius jų taikyti tik prekybos bendrovei;
3) mažinti kompensuojamą vaistų kainos dalį bei mažinti atotrūkį tarp minimalios ir maksimalios kompensacijos;
4) įteisinti lygiagretų vaistų importą.

Atsižvelgiant į tai, kad siūlomas antkainių reguliavimas nepasieks keliamo tikslo, o kainų didėjimą lemia ne reguliavimų stoka, o jų perteklius, siūlome jokiame etape (išskyrus atvejus, kai kainą reikia nustatyti dėl kompensavimo) nereguliuoti, nefiksuoti ir nenustatinėti vaistų kainos elementų.