Tegyvuoja išmokos, nors griūna pasaulis

Svarbiausiu praėjusios savaitės ekonominiu įvykiu derėtų vadinti ilgą ir sudėtingą, teisine kalba surašytą Konstitucinio Teismo sprendimą dėl pensijų ir kitų socialinių išmokų mažinimo. Trumpai apibendrinant, Konstitucinis Teismas pasakė keturis svarbius dalykus: valstybėje susidarius ypatingai situacijai, socialines išmokas mažinti galima, tačiau tik laikinai; jas mažinant turi būti paisoma proporcingumo principo; pasibaigus ypatingajai padėčiai socialines išmokas privalu atstatyti į ankstesnį lygį; mažinimo matu patirtus praradimus būtina teisingai kompensuoti. Šis ir ankstesni Konstitucinio Teismo sprendimai pateikia ir daugiau išaiškinimų valstybinio socialinio draudimo tema, neginčijamai ir neatšaukiamai sukala šios sistemos kuoliukus. Šis visa apimantis valstybinio socialinio draudimo detalizavimas remiantis vieninteliu sakiniu Konstitucijoje, kad „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“, primena iš adatos priskaldytą vežimą. Užuot davęs konkretų atsakymą Konstitucinis Teismas ir socialinio draudimo, ir aukštojo mokslo atveju pats imasi kurti sistemą, taip palikdamas mažai vietos pokyčiams ir įsiveldamas į politinius ginčus.

 

Premjero sudaryta darbo grupė skaito ir tyrinėja Konstitucinio Teismo sprendimą, matyt nepamiršdama paieškoti ir teisinių kabliukų, kad galbūt palengvintų šį sunkiai pakrautą vežimą. Kad vežimas sunkiai patempiamas, supranta net ir tie, kuruos Konstitucinio Teismo sprendimas turėjo nudžiuginti. Žmonės tiesiog nesitiki, kad sulauks kompensacijų, nes puikiai supranta, kad pinigai neauga ant medžių kvailių lauke. Kai dažnoje šeimoje po vieną du bedarbius, kai darbo užmokestis dažnam buvo mažintas ne vieną kartą, ir mažintas kartais perpus, būtent socialinių išmokų gavėjai yra santykinai gerai apsaugota gyventojų grupė. Išmokos nedidelės, tačiau garantuotos, nevėluojančios ir nenuvertėjusios, kaip dažniausia nutinka šalyse, kurios pensijų mokėjimui tiesiog ima ir prispausdina pinigų. Siekti, kad valstybinis socialinis draudimas šalia šių privalumų būtų dar ir dosnus, ir nepriklausantis nuo ekonominės situacijos, reiškia nerealiai, neadekvačiai daug iš jo reikalauti. Norint pasiekti šių tikslų, reikėtų paaukoti stabilų litą, mokesčių mažinimą, galimybę subalansuoti viešuosius finansus, konkurencingą darbo jėgos kainą ir dar daug kitų dalykų, kurie apsprendžia Lietuvos patrauklumą dirbti ir gyventi.

 

Konstitucinio Teismo sprendimas, kad socialinės išmokos turi būti atstatomos į buvusį lygmenį ir kompensuojamos rodo, kad Konstitucinis Teismas prilygino valstybinį socialinį draudimą nuosavybei, rinkoje teikiamai kaupimo ar kaupiamojo draudimo paslaugai. Tai greičiausiai ir yra tas klaidingas išeities taškas, ant kurio vėliau sustatoma visa ekonomiškai nepagrįstų išvadų grandinė. Valstybinis socialinis draudimas nėra tipinis draudimas, ir daugeliu atvejų apskritai nėra draudimas, nes tokie įvykiai, kaip senatvė, nedarbas, motinystė apskritai nėra draudiminiai, nėra rizikiniai. Kaupimo elementų valstybiniame socialiniame draudime apskritai nėra nei kvapo, nors būtent žodis „kaupimas“ yra itin dažnai vartojamas Teismo sprendime, kaip pagrindinis argumentas.

 

Valstybinis socialinis draudimas yra socialinės paramos ir draudimo elementų mišinys, tas nuodingas kokteilis, kuris vėliau sukelia sunkiai sprendžiamų problemų. Kaip draudimas, jis neveikia, o kaip valstybinė parama, yra labai politizuotas. Kadangi socialinės išmokos yra nustatomos politiniu ir tik politiniu sprendimu, protingi politikai, žinodami Konstitucinio Teismo sprendimą, tiesiog bijos kelti socialines išmokas, net kai tai leis ekonominė padėtis. Kvailiems ar piktavaliams politikams šis sprendimas atveria duris per trumpą laiką valstybę privesti prie bankroto, nepagrįstai pakeliant išmokas.

 

„Tegyvuoja teisingumas, nors griūna pasaulis“ (Fiat justitia, et pereat mundus), socialinės išmokos iš nepavežančios „Sodros“ – bet kokia kaina. Jei jau Konstitucinis Teismas taip interpretuoja esamą valstybinį socialinį draudimą, dar nelankstesnį, nei galvota iki šiol, argumentai už išėjimą iš tokios ydingos sistemos tik sustiprėja. Konstitucinis Teismas savo sprendime nurodo, kad tai gali būti padaryta, išlaikant esamą garantijų lygį esamiems išmokų gavėjams. Tad esamoms ir būsimoms darbo grupėms, kurios analizuoja Konstitucinio Teismo sprendimus ar kuria „Sodros“ reformos koncepcijas, norisi palinkėti ne įsivelti į teisines diskusijas, ką pasakė, o ko nepasakė Teismas, bet ieškoti naujos ekonomiškai pagrįstos socialinio aprūpinimo sistemos.