Nors paprastai pelyno žolės namuose būna priskintos ir išdžiovintos, tačiau susisukus pilvui darbe išskubėjau į vaistinę ieškoti tos pačios žolės arbatos. Ja nuo pat vaikystės malšindavo pilvo skausmą. Atrodo ant suvokimo ribos esantis kartumas tarsi surakindavo skausmą ir kartumas atsipirkdavo.
Ta pati žolė ir metele, ir kartėliu vadinama. Tiesa, lietuviško pavadinimo, kuris užrašytas ant arbatos pakuotės nežinojau. Radau pagal paveikslėlį – kartusis kietis. Tas pats. Norėdamas įsitikinti skaičiau etiketę tikėdamasis rasti, jog padeda nuo pilvo skausmo.
„Subtilaus skonio ir švelnaus aromato žolelių arbata“ – ohoho koks melas. „Karti šlykštynė“ būtų daug tikslesnis apibūdinimas.
Ant pakuotės jokios informacijos, ar čia visgi tas pats nuo pilvo skausmų man padėdavęs pelynas.
Čia ir sužinojau tėvažudystės istoriją: Tiems, kas pagal įstatymą ne vaistas, o maistas, negalima priskirti gydomųjų ar nuo ligų saugančių savybių. Saugant vartotoją nuo kvailumo, kad kažkokios piliulės gali išgelbėti kūną, jeigu jas pakankamai gausiai rysi, valdžia nebeleidžia pranešti vartotojui apie gydomąsias savybes produktų, kurie įprastai ir vartojami gydimuisi. Vaistai, patys pagaminti remiantis liaudies medicinos žiniomis apie gydomąsias ar profilaktines augalų savybes, gali būti giriami, jog padeda ir apsaugo, tačiau originalaus, pradinio šaltinio savybės cenzūruojamos.
Panašios istorijos ir su peršalus geriama aviečių arbata ar ramunėlių nuoviro kompresais žaizdoms apiplauti. Visi viską žino, bet ant etiketės parašyti uždrausta.
Čia ir yra vartotojų apsaugos paradoksas – užuot pamatę „kartus šių žolių nuoviras (gali padėti) padeda nuo pilvo skausmo“, gauname „subtilaus skonio ir švelnaus skonio arbata“. Apgautas ir siekiantis numalšinti skausmą, nes tai neparašyta ir norintis švelnios arbatos, nes nusiperka neišgeriamą kartumą.
