Komentaras publikuotas žurnale IQ
Viena svarbiausių priežasčių, kodėl Lietuvai nepavyksta reikšmingai sumažinti šešėlinės ekonomikos, yra tai, kad į ją žiūrima kitaip nei į įprastą ūkio veiklą. Dirbančius ar įdarbinančius nelegaliai paprastai siekiama atskirti nuo turinčių oficialią darbo sutartį ar mokančių visus mokesčius. Visuomenė skatinama pasmerkti nelegaliai gaminančius ar pardavinėjančius alkoholinius gėrimus, tabako gaminius, degalus. Vadinasi, daroma ne tik teisinė, bet ir moralinė skirtis. Vieni geri, kiti blogi. Vieni „vagia“ iš valstybės biudžeto, kiti jį pildo.
Tačiau ssutelkus dėmesį į gerųjų ir blogųjų skirstymą pamirštama, kad norint suprasti, kodėl gyventojai veikia šešėlyje, vien teisės ir moralės neužtenka. Nagrinėjant pagal žmonių ekonominės veiklos dėsnius legalus ir šešėlinis verslas ne toks ir skirtingas.
Matydami asmens atliekamą veiksmą galime nuspėti jo veiklos motyvus. Pavyzdžiui, jei žmogus imasi verslo, moka mokesčius, tenkina verslui keliamus reikalavimus (laikosi Darbo kodekso, higienos, darbo saugos reikalavimų ir pan.), vadinasi, jis įžvelgia prasmę.
Nauda gali būti įvairi: pelnas, pasitenkinimas sėkmingu verslu, saviraiška, idėjos įgyvendinimas, noras vadovauti. Svarbiausia, kad šie dalykai reikšmingesni nei visos kliūtys, su kuriomis tenka susidurti siekiant šios naudos. O barjerų daug: pradedant natūraliais (reikia geros idėjos, finansavimo šaltinių ir tinkamų darbuotojų), baigiant valdžios sukurtais (mokesčiais, reguliavimu ir administravimo našta). Svarbiausia, kad pasirinkdamas veikti legaliai žmogus parodo, kad nauda iš šios veiklos yra didesnė nei sąnaudos.
Lygiai taip pat su šešėline veikla. Tai pasirinkdamas žmogus parodo, kad nauda viršija sąnaudas. Šios sumažėja, nes nereikia mokėti mokesčių ar laikytis kitų nurodymų. Kita vertus, ir padidėja, nes atsiranda rizika būti pagautam ir nubaustam. Prie sąnaudų taip pat prisideda ir neigiamas aplinkinių vertinimas, jei šešėliniam verslininkui jis svarbus.
Tad, nors teisiškai ar morališkai šešėlinė ir legali veikla dažnai laikomos nesuderinamomis priešingybėmis, ekonominiu atžvilgiu jos yra tiesiog alternatyvos. Užtenka valdžios sprendimu kilstelėti legalios veiklos sąnaudas (tuo pat metu padidinti šešėlinės veiklos naudą), ir pamatysime, kaip greitai legali veikla gali tapti šešėliu.
Lietuvos šešėlinės ekonomikos tyrimo duomenimis, penktadalis darbo rinkos yra šešėlyje, o nuo ketvirtadalio iki trečdalio akcizinių prekių – nelegalios. Joks sutapimas, kad darbas ir akcizinės prekės Lietuvoje apmokestinama labiausiai. Darbo mokesčiai siekia daugiau nei 40 proc., akcizinių prekių – nuo 40 iki 80 proc.
Kaip šešėlį paveiks draudimas parduoti energinius gėrimus nepilnamečiams? O nauji vartojimo kreditų rinkos reguliavimo būdai, apsunkinantys žmonėms galimybes pasiskolinti? O papildomas privačių miškų apmokestinimas? Būtent apie tai reikėtų susimąstyti priimant bet kokius sprendimus, suvaržančius legalią veiklą.
Vis dėlto Lietuvoje diskutuojant apie šešėlinės ekonomikos mažinimą neproporcingai daug dėmesio skiriama klausimui, kaip padidinti jos sąnaudas. Valstybės finansų kontrolės ir teisėsaugos institucijų kovos su šešėline ekonomika 2013–2014 m. plane iš 64 numatytų priemonių 54 susijusios su kontrole, dalyvavimo šešėlinėje veikloje apsunkinimu, rizikos ir sąnaudų didinimu.
Teikiami sprendimai kartais visiškai neadekvatūs. Pavyzdžiui, cigarečių kontrabandą siūloma pažaboti vietoj banderolių įdiegiant mikroschemas, kurios leistų identifikuoti rūkalų gamintojus. Didžiausia dalis kontrabandinių cigarečių gaminama Baltarusijoje, ant jų naujųjų mikroschemų niekas neklijuos. Tad, kaip tai išspręs kontrabandos problemą, – neaišku.
Šešėlio tramdymas iš esmės yra kova už palankias ekonominės veiklos sąlygas ir kova su jas bloginančiais sprendimais. Mažiau apmokestinkime darbo jėgą, keiskime neefektyvų Darbo kodeksą, apkarpykime ne tik mokesčių dydį, bet ir jų skaičių, atsisakykime nereikalingų, perteklinių reguliavimų ir juos įgyvendinančių institucijų, sumažinkime administracinę naštą.
Nemanykime, kad kiekvieną problemą galime išspręsti nauju mokesčiu ar reguliavimu. Ir tai darykime tol, kol legali veikla taps patraukliausia alternatyva šešėliui, o ne atvirkščiai. Tam tikra dalis šešėlio liks, bet gerokai mažesnė. Ir kovoti tereikės ne su reikšminga visuomenės dalimi, o su ribine mažuma.
