Pensinio amžiaus ilginimas – tikrai ne laiku ir galbūt be reikalo

Vyriausybė pateikė Seimui neatidėliotinų pertvarkų Sodroje planą, kurio centre – motinystės išmokų karpymas ir pensinio amžiaus ilginimas. Kaip žinia, Sodros biudžete pensijų įsipareigojimai sudaro didžiausią dalį, juos sunkiau pertvarkyti, nei, pavyzdžiui, motinystės išmokas, nes jie yra ilgalaikiai. Pensinio amžiaus ilginimas pateikiamas kaip neišvengiamas sprendimas. Bet ar tikrai tai yra pirmas ir pats būtiniausias pensijų reformos žingsnis?

 

Vyriausybė Sodros pertvarką suskirstė į du etapus. Pirmajame etape siūlomi neatidėliotini šios dienos sprendimai, kitaip tariant deficito gesinimas. Antrajame etape bus pasiūlyta ilgalaikė pensijų sistemos pertvarka. Apie antrąjį Sodros pertvarkos etapą kol kas žinoma labai mažai. Svarstoma bazinę pensiją kartu su Sodros įmokos dalimi perkelti ant valstybės biudžeto pečių. Likusią, vadinamąją draudiminę dalį ketinama palikti Sodroje, labiau susieti įmokas su išmokomis. Daugiau detalių nežinome, neaiški yra ir antrosios pensijų sistemos pakopos- t.y. kaupimo vieta reformuotoje sistemoje.

 

Taigi, šiandieninis pasiūlymas didinti pensinį amžių visų pirma yra svarstomas visai ne laiku. Juk skirtingai nuo motinystės išmokų karpymo, pensinio amžiaus ilginimas yra ne šios dienos Sodros deficitą mažinantis, bet tik į ateitį orientuotas sprendimas. Kol nematome būsimos pensijų sistemos principų ir bent apytikslio dizaino, kaip galime žinoti, kad pensinio amžiaus ilginimas derės prie būsimosios pertvarkytos pensijų sistemos? Juk ne visose pensinio aprūpinimo sistemose pensinis amžius turi priklausyti nuo vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės, ir ne visose sistemose jis apskritai turi būti nustatomas įstatymu. Taigi, pensinio amžiaus ilginimas turi būti siejamas su esmine pensijų sistemos pertvarka, ir svarstomas antrajame etape, o ne kartu su greitaisiais karpymais. Apie pensinio amžiaus ilginimą kalbame ne laiku, tai – pirma.

 

Antra, labai rėžia ausį motyvai, kuriais grindžiamas pensinio amžiaus ilginimas. Galime sutikti, kad žmonės gyvena ilgiau, sveikiau, kad jie tikrai gali norėti ir pajėgti dirbti ilgiau nei iki dabartinio pensinio amžiaus. Taip jie jausis reikalingi, mažiau vieniši ir t.t. Tačiau juk siūlymas didinti pensinį amžių kyla ne iš šių kilnių tikslų – pensinio amžiaus žmogus ir dabar gali dirbti, jam tai nėra draudžiama. Tarp eilučių paliekama svarbiausia tiesa – siūlymas ilginti pensinį amžių pagrįstas paprasčiausiu išskaičiavimu. Nesiekiama, kad žmogus ilgiau dirbtų. Siekiama, kad žmogus kuo ilgiau mokėtų mokesčius, ir kuo trumpiau gautų pensijas. Juk jei būtų kitaip, turėtume kalbėti ne apie pensinio amžiau ilginimą, o apie tai, kad žmogui būtų pasiūlyta kažkuriuo metu nebemokėti įmokų Sodrai, ypač jei jis tai darė pakankamai ilgai, didelėmis sumomis ir savo pensiją užsidirbo kelis kartus.

 

Žmonės skaito ir tarp eilučių, tad norėdami „paskaninti“ pensinio amžiaus ilginimą, idėjos autoriai pensininkam siūlo finansinę naudą. Jie sako – nauja sistema garantuos, kad jei ilgiau mokėsi įmokas ir vėliau išeisi į pensiją, gausi didesnę pensiją. Gal taip ir bus naujojoje sistemoje, tačiau suraskite tokį žmogų, kuris ant šio jauko užkibtų? Net jei naujoji sistema susietų sumokėtas įmokas su išmokomis, mokėję dideles įmokas norės išeiti į pensiją anksčiau, nes jiems anksčiau bus priskaičiuota didesnė pensija. Tie, kurių įmokos mažos, taip pat turės paskatas išeiti anksčiau, nes papildomi darbo metai jų pensiją padidins labai menkai. Štai dabar Lietuvoje leidžiama nukelti išėjimą į pensiją ir vėliau gauti net 40 procentų didesnę senatvės pensiją. Tačiau, kaip teigia ministerija, tai – tik teorinė galimybė, niekas jos nesirenka. Visiškai aišku, kad žmogus renkasi „žvirblį rankoj“, nes įvertina riziką nebūti statistinio amžiaus vidurkio gyventoju.

 

Pensinio amžiaus ilginimas, deja, yra mados reikalas. Daugelis Europos šalių pensinį amžių arba jau padidino, arba ketina tai daryti. Taip jos pratęsia susikompromitavusios sistemos gyvavimą, retušuoja simptomus. Iš privataus kaupimo kol kas pasityčiojama, tačiau būtent jis yra būtinas reformos kelias. Siūlomas įmokų į pensijų fondus įšaldymas rodo, kad kol kas klaidžiojama klystkeliais.