Jei ES žemės ūkis jums asocijuojasi su perprodukcija, subsidijomis ir sviesto kalnais, prie sąrašo galite pridėti dar ir terorizmą.
Būtent terorizmu, o ne kaip kitaip, galima pavadinti Languedoc regiono vyndarius, kurie, pagaliau be pagražinimų ir retorikos, išsakė savo reikalavimus: pakelkite vyno kainas, arba „liesis kraujas“. Nuo žodžių netrukta pereiti ir prie darbų: užpuldinėjami vyną vežantys sunkvežimiai, nedidelio galingumo sprogstamaisiais užtaisais atakuotos parduotuvės pardavinėjančios atvežtinį vyną.
Problema yra sena ir labai elementari: perprodukcija ir pasaulinė konkurencija mažina vyno kainas, tad brangiems bei rinkos poreikių netenkinantiems prancūzams reikia arba prisitaikyti prie rinkos arba iš jos pasitraukti. Deja, ilgametis Europos vyriausybių nuolaidžiavimas sukūrė pavojingą, politiškai įtakingą darinį. Ši interesų grupė suprato, kad sėkmingai gyvuoti galima ne gaminant tai, ko nori kiti (kaip tai daro absoliuti piliečių dauguma), o šantažuojant visuomenę streikais, kelių blokadomis ir, galiausiai, terorizmu.
Europos žemės ūkio politika visų pakraipų ekonomistų yra tiek kartų pagrįstai kritikuota, kad jos ilgaamžiškumas ir gyvybingumas
paaiškinamas tik politinės valios trūkumu, merkantilizmo idėjomis, ir kai kurių šalių patirtimis pan-kontinentiniuose karuose. Žemės ūkio išskyrimas virš kitų gamybos sektorių yra netinkama ekonominė politika. Kol pusė ES biudžeto bus skiriama paneigti elementariems ekonomikos dėsniams, tol ES šūkiai „tapti konkurencingiausia ekonomika pasaulyje“ pasmerkti panašiam likimui kaip TSRS planai „pasivyti ir aplenkti Ameriką”.
