Dėl mokesčių darbo grupės siūlymo plėsti apmokestinamų investicinių pajamų bazę ir apmokestinti visas palūkanas
Darbo grupės narės Kaetanos Leontjevos,
Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertės atskiroji nuomonė
Mokesčių darbo grupės ataskaitoje siūloma apmokestinti visas investicines pajamas, susijusias su indėliais kredito įstaigose, paskolomis fiziniams ir juridiniams asmenims, investicijomis į vertybinius popierius, įskaitant vyriausybių ir savivaldybių.
Mokesčių darbo grupė turėjo pateikti mokesčių sistemos pokyčių siūlymus atsižvelgiant į efektyvumo, paprastumo, teisingumo ir konkurencingumo principus. Šioje atskiroje nuomonėje dėl investicinių pajamų ir palūkanų apmokestinimo pateikiami argumentai, kodėl tai neatitinka šių keturių principų ir kodėl apmokestinimo įvedimas būtų žalingas Lietuvos ekonomikai ir biudžetui.
Sprendimas apmokestinti daugiau investicinių pajamų mažintų paskatas taupyti ir investuoti, baustų atsakingus ir taupančius gyventojus ir skatintų gyvenimą šia diena. Mažesnis investavimas užkirstų kelią taip visų laukiamam ekonomikos atsigavimui, kuris yra vienas iš Vyriausybės veiklos prioritetų. Turint omenyje, kad ekonomika dar neatsigavo, visų investicinių pajamų ir palūkanų apmokestinimas galėtų sukelti ekonomikos stagnaciją. Toks mokestis skatintų gyventojus neparduoti jų turimų investicijų, o tai reiškia, kad sutriktų efektyvus kapitalo judėjimas iš mažą į didelę grąžą nešančias investicijas. Nors mokestis būtų įvedamas siekiant padidinti biudžeto pajamas (jokių skaičiavimų, kiek pajamų tai atneštų, nėra), realybėje papildomų pajamų gali nebūti, kadangi mokestis yra „savanoriškas“ (pats kapitalo savininkas pasirenka, kada parduoti investicijas ir mokėti šį mokestį). Daugelio šalių patirtis rodo, kad didinant šį mokestį surenkama mažiau pajamų. Trečdalis Europos Sąjungos ir OECD šalių apskritai netaiko kapitalo prieaugio mokesčio ir tai pasiteisina, kadangi tokios šalys kaip Liuksemburgas ar Nyderlandai yra konkurencingos ir patrauklios investuotojams. Tuo tarpu kapitalo prieaugio, o ypač palūkanų apmokestinimas infliacinėje aplinkoje, kai realios palūkanos yra neigiamos, ne tik sumažintų Lietuvos konkurencingumą, bet ir nulemtų dar mažesnes investavimo apimtis, stabdytų darbo vietų kūrimą ir skurdintų šalies gyventojus. Geriausiu atveju, būtų gyventojų nepasitenkinimas, blogiausiu – bankų griūtys.
Šis darbo grupės siūlymas nebuvo išsamiai išdiskutuotas, o galimos neigiamos pasekmės nebuvo tinkamai įvertintos. Darbo grupės ataskaitoje nėra jokių skaičiavimų, kiek papildomų pajamų būtų surinkta į biudžetą apmokestinus palūkanas ir visas investicines pajamas.
Klausimu dėl visų investicinių pajamų apmokestinimo nebuvo atskiro balsavimo.
Dėl to siūlau nepritarti siūlymui plėsti apmokestinamų investicinių pajamų sąrašą ir apmokestinti palūkanas. Siekiant užtikrinti, kad didinant neapmokestinamųjų pajamų dydį ir įvedant „Sodros“ „lubas“ neaugtų biudžeto deficitas, siūlau mažinti valstybės biudžeto išlaidas įvykdant esminį biudžeto programų auditą, atsisakant neefektyvių, nereikalingų biudžeto programų ir naikinant besidubliuojančias funkcijas.
Išsamus siūlomo sprendimo neigiamų pasekmių nagrinėjimas pateikiamas žemiau.
Apmokestinamų investicinių pajamų bazės plėtimas ir palūkanų apmokestinimas: daugiau žalos, negu naudos
1. Kapitalo prieaugio apmokestinimo bazės plėtimas ir palūkanų apmokestinimas skatins gyvenimą šia diena, baus atsakingus gyventojus ir mažins taupymą, todėl lėtės ekonomikos augimas
Apmokestinamų investicinių pajamų bazės plėtimas ir palūkanų apmokestinimas sumažintų paskatas taupyti ir investuoti, o mažėjant kapitalo grąžai, mažėtų ir investavimo apimtys. Šis mokestis didina paskatas išimti pelną, o ne palikti jį įmonėje. Jeigu taupymas yra dorybė, neaišku, kodėl norima šią dorybę apmokestinti labiau už lėšų nukreipimą vartojimui. Didesnis taupančių gyventojų apmokestinimas prieštarautų teisingumo principui.
Jeigu palygintume dviejų vienodas pajamas uždirbančių gyventojų – taupančio ir netaupančio – per visą gyvenimą sumokamus mokesčius, pamatytume, kad apmokestinus visas investicines pajamas ir palūkanas, taupančiam gyventojui tenkanti mokesčių našta bus sunkesnė už tą, kuri teks visas pajamas suvartojančiam gyventojui. Lietuvoje dažnai girdime, kad reikia kovoti su masinės vartotojiškos kultūros išplitimu, tuo tarpu investicinių pajamų ir palūkanų apmokestinimas kaip tik paskatins gyventojus dar daugiau vartoti, o ne taupyti ir investuoti.
Ekonomika neauga „šiaip sau“ – jos augimo pagrindas yra taupymas ir investavimas. Tam, kad augtų vartojimas, gyventojai turi uždirbti, o augančioms pajamoms visų pirma būtinas investicijų augimas.
Apmokestinus kapitalo prieaugio pajamas bus suduotas smūgis Lietuvos darbuotojų uždirbamo darbo užmokesčio augimui ir šalies ūkio augimo potencialui.
Vyriausybės programoje skelbiama, kad „Ekonomikos augimą užtikrins naujų darbo vietų kūrimas, pramonės plėtra. Tam mobilizuosime visus šalyje turimus išteklius, panaudosime ES ir kitos tarptautinės paramos lėšas, skatinsime užsienio investicijas.“ Svarstomas siūlymas apmokestinti kapitalo prieaugio pajamas prieštarauja pačios Vyriausybės išsikeltam ir Seimo patvirtintam prioritetui, kadangi turės neigiamos įtakos ekonomikos augimui.
2. Išplėtus apmokestinamų investicinių pajamų bazę ir apmokestinus palūkanas, Lietuvos mokesčių sistema taptų dar labiau sudėtinga
Kaip šį mokestį apibūdino mokesčių ekspertas Rodney Hide, „Tai bus puikus mokestis mokesčių teisininkams, mokesčių apskaitininkams, mokesčių konsultantams ir mokesčių biurokratams. Bet blogas visiems kitiems.“
Protinga ir teisinga kapitalo prieaugio apmokestinimo sistema turėtų įvertinti ir leisti perkelti kapitalo nuostolius. Deja, tai apsunkintų šio mokesčio administravimą ir padidintų administravimo kaštus.
Lietuvos mokesčių sistema dabar yra sudėtinga ir paini, o mokesčių darbo grupė buvo iškėlusi tikslą daryti administravimą paprastesniu. Kapitalo prieaugio apmokestinimas prieštarauja paprastumo principui.
3. Kapitalo prieaugio apmokestinimas „įkalina“ kapitalą, to pasekmė – mažesnis rinkos efektyvumas ir iškreipta rinkos struktūra
Kapitalo prieaugio apmokestinimas sukelia investicijų „įkalinimo“ (angl. k. „lock-in“) efektą: mokesčių mokėtojai nukelia investicijų pardavimą, kad išvengtų tiesioginio mokesčio smūgio.
„Įkalinimo“ efektas skatina išlaikyti tam tikrą turtą ilgesnį negu optimalų laikotarpį. Žmonės gali atsisakyti investicijų diversifikavimo galimybių, nes dėl mokestinių priežasčių jie yra įstrigę su esamomis investicijomis.
Kapitalo prieaugio „įkalinimas“ sumažins rinkos efektyvumą. Tai kliudys kertinei rinkos veiklai – perkelti lėšas iš mažiau atsiperkančių į labiau atsiperkančias investicijas. Tokiu būdu ne tik mažės rinkos efektyvumas, bet ir bus iškreipta rinkos struktūra.
Ekonomikos augimas glaudžiai susijęs su ekonominiais pokyčiais, tad jam būtinas kapitalo judėjimas nuo senesnių prie naujesnių poreikių. Kapitalo prieaugio apmokestinimas taps barjeru šiam naudingam kapitalo judėjimui.
4. Išplėtus apmokestinamų investicinių pajamų bazę ir apmokestinus palūkanas, užuot gavus papildomas pajamas, biudžetas gali patirti netekimų
Ilgametė skirtingų šalių patirtis rodo, kad kiekvieną kartą mažinant kapitalo prieaugio mokesčio tarifą, pajamos iš šio mokesčio auga, o didinant tarifą – pajamos krenta. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose ryšys tarp kapitalo prieaugio mokesčio tarifo ir surenkamų pajamų itin akivaizdus:
Už šį mokestį balsavę mokesčių darbo grupės nariai tai grindė tuo, kad būtina užpildyti biudžeto „skylę“, atsirasiančią dėl NPD didinimo.
Tačiau ar įmanoma prognozuoti, kiek lėšų būtų surinkta į valstybės biudžetą, apmokestinus visas investicines pajamas ir palūkanas? Prognozavimą apsunkina ne tik tai, kad nėra duomenų apie kapitalo prieaugį, bet ir šie neigiamai biudžetą įtakosiantys veiksniai, kurių apimties neįmanoma iš anksto įvertinti:
– kapitalo prieaugio mokestis yra savanoriškas: kadangi apmokestinamas realizuotas kapitalo prieaugis, o realizavimas nėra privalomas, įvedus šį mokestį kapitalo savininkai gali atidėti kapitalo realizavimą tam laikui, kai pajamos jiems taps būtinos arba kai šio mokesčio bus atsisakyta. Didelį kapitalo jautrumą mokesčių tarifams rodo tai, kad nuo 2009 m. padidinus dividendų apmokestinimą nuo 15 iki 26 proc. išmokėtų dividendų suma krito penkiagubai – nuo 2,2 iki 0,4 mlrd. litų. Sumažinus mokestį iki 20 proc., surenkamos pajamos išaugo iki 0,8 mlrd. litų 2010 m. Kapitalas itin jautrus mokesčių didinimui, net jei tai tik keli procentiniai punktai. Dėl to Lafero efektas būtų didesnis, nei kitų pajamų atveju;
– išaugtų paskatos kapitalo perkėlimui į kapitalo prieaugį neapmokestinančias šalis: jeigu jau dabar lietuviškos kilmės kapitalas emigruoja į Nyderlandus, Liuksemburgą, Kiprą ir kt., įvedus šį mokestį šios tendencijos taptų žymiai ryškesnės.
Taigi, dėl šio mokesčio savanoriškumo ir kapitalo emigracijos gali apskritai nepavykti užkimšti biudžeto „skylės“ ir praėjus keleriems metams šį mokestį gali tekti panaikinti. Kapitalo prieaugio apmokestinimas prieštarautų efektyvumo principui.
5. Dvigubas kapitalo apmokestinimas iškreips kapitalo struktūrą
Įmonės vertė atspindi būsimų pajamų vertę. Jeigu būsimų pajamų vertė auga, kyla akcijų vertė, atsiranda kapitalo prieaugis.
Tačiau būsimos pajamos bus apmokestintos įmonės lygmeniu (pelno mokesčiu), todėl įmonės akcininkams tenkantis kapitalo prieaugio mokestis bus dvigubas apmokestinimas. Toks pats dvigubas apmokestinimas egzistuoja ir dividendų atveju.
Dvigubas kapitalo prieaugio ir dividendų apmokestinimas diskriminuoja nuosavą kapitalą ir privilegijuoja skolintą kapitalą. Santykinai pigesnis skolinimas iškreipia motyvacijas, suteikia verslams mažiau stabilumo, kas ypač rizikinga ekonomikos nuosmukių atvejais. Dvigubas apmokestinimas taip pat slepia tikrąją mokesčių naštą.
6. Palūkanų ir visų investicinių pajamų apmokestinimas infliacinėje aplinkoje skurdins taupančius gyventojus, reikš mažiau investavimo ir lėtesnį ekonomikos augimą
Šiuo metu realios palūkanos yra neigiamos. Nominalių palūkanų apmokestinimas neatsižvelgus į infliaciją reikš, kad paskatos taupyti bus dar mažesnės, o gyventojai dar labiau nuskurdinti. Gyventojai pasitikėjimas bankais yra smukęs dėl kelių bankų griūčių Lietuvoje ir prastos finansinės padėties Europos Sąjungoje, o palūkanų apmokestinimas dar labiau sumažintų taupymą šalyje.
Infliacinėje aplinkoje, dalis kapitalo prieaugio iš tikrųjų atspindi infliaciją, o ne realią grąžą. Tokiu būdu infliacija galižymiai sumažinti grąžą ar net padaryti ją neigiama. Neapibrėžtumas dėl būsimos infliacijos daro grąžą iš kapitalo prieaugio labiau rizikinga.
Dėl šių priežasčių infliacijos ir kapitalo prieaugio apmokestinimo kombinacija slopina investavimą, ypatingai į jaunas, augančias įmones. Savo ruožtu tai nulemtų lėtesnį ekonomikos augimą.
7. Ne visos šalys apmokestina kapitalo prieaugį, tad mažės Lietuvos konkurencingumas
Iš 40 Europos Sąjungos ir OECD šalių, kapitalo prieaugio neapmokestina 13: Belgija, Kipras, Čekijos respublika, Graikija, Korėja, Lietuva, Liuksemburgas, Meksika, Nyderlandai, Naujoji Zelandija, Šveicarija, Turkija. Taip pat kapitalo prieaugio neapmokestina Kinija ir Indija.
Lietuvoje dažnai kalbama apie tikslą padaryti mūsų šalį patrauklia investuotojams, holdingams – siekiama lygiuotis į Liuksemburgą, Nyderlandus. Šiam tikslui pasiekti būtina mūsų mokesčių sistemą daryti patrauklesne, tačiau apmokestinimų investicinių pajamų bazės plėtimas ir palūkanų apmokestinimas pasiektų priešingą tikslą: sumažintų Lietuvos patrauklumą ir prieštarautų konkurencingumo principui.
Jeigu jau dabar pralaimime kovoje dėl investicijų (net ir toms šalims, kuriose apmokestinamas kapitalo prieaugis), tai išplėtus apmokestinamų investicinių pajamų bazę ir apmokestinus palūkanas mūsų santykinis pranašumas kristų ir mes pralaimėtume dar labiau.
